Kaunietis fitoterapeutas Nojus Kalvaitis vasarą paliktas išgyventi miške tikrai nepražūtų – jis puikiai pažįsta vaistinius augalus, uogas. Atvirkščiai, gyvenimas miško glūdumoje prie ežero su palapine bent savaitėlei – jam būtų tikra atgaiva. Su Nojumi susitinkame ant Vieškūnų piliakalnio pokalbiui apie vaistažoles, visuomenės švietimo svarbą ir ateities planus.
Šį pavasarį vaikinas surengė pirmą viešą pažintinę ekskursiją Kleboniškio miške, kuriame, galima sakyti, užaugo. Renginys sulaukė didelio pasisekimo, tad birželio pradžioje planuojama dar viena ekskursija – bus keliaujama rinkti juodauogių šeivamedžių, tuomet turėtų pražysti ir pelkinės vingiorykštės.
Sudomino vaistiniai augalai
N. Kalvaitis užaugo gamtos apsuptyje, jo mama visad augindavo vaistažoles, dar ir dabar šeima atsisiunčia retesnių sėklų iš Anglijos, Amerikos. Pašnekovas nuo mažens sportuoja: bėgioja, slidinėja, važinėja kalnų dviračiais, profesionaliai užsiiminėjo orientaciniu dviračių sportu, dalyvaudavo Europos ir Pasaulio orientacinio dviračių sporto čempionatuose.
Baigęs mokyklą jis įstojo į VDU, ekologijos ir aplinkotyros programą, tačiau netrukus suprato, kad nori daugiau. Netikėtai jo rankose atsiradusi Jadvygos Balvočiūtės ir Zigmanto Gudžinsko knyga „Lietuvos vaistiniai augalai“ pakeitė gyvenimą.
„Knyga taip sudomino, kad ėmiau nuolat vaikštinėti po miškus, apžiūrinėjau augalus, tyrinėjau. Sužavėjo, kiek daug naudingų augalų galima rasti Lietuvos miškuose. Supratau, kad apie vaistažolių mokslą noriu sužinoti daugiau, susiradau studijas Londone, įstojau. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakojo N. Kalvaitis.
Prieš trejus metus Nojus baigė vaistažolių medicinos mokslus Londone, Vestminsterio universitete. Nuo to laiko jis propaguoja fitoterapiją – gydymą vaistiniais augalais.
Dilgėlės – vitaminų bomba
Užlipę ant Vieškūnų piliakalnio pasiteiraujame, ką šiuo metu gamta mums dovanoja. Fitoterapeutas beda pirštu į dilgėles, naudotas ir badmečiais, nes tai puikus baltymų, mineralų ir vitaminų šaltinis. Jose daug geležies.
„Dilgėlės – vienas maistingiausių augalų, tai mineralų, vitaminų bomba!“, – pabrėžė N. Kalvaitis.
Po žiemos dilgėles patartina dėti į sriubas, virti arbatą. Dilgėles rekomenduojama vartoti sergantiems anemija – padės įsisavinti geležį, taip pat turintiems alergijų, sergantiems šienlige. Alergiją malšins dilgėlių, šeivamedžio žiedų ir plačialapio ar siauralapio gysločio mišinys.
Kaip skinant neišsidilginti? „Reikia imti lapelius su pirštais, kur oda storesnė, nuskinti, susukti, suspausti ir dėti ant danties“, – patarė pašnekovas.
Gėrimas iš 100 žiedų
Kur bepažvelgsi geltonuoja kiaulpienės. Fitoterapeutas siūlo iš jų pasigaminti kiaulpienių žiedų gėrimą. Pats gamina jį kasmet. Reikia surinkti 100 kiaulpienių žiedų, įberti 100 gramų cukraus ir įpilti 2 litrus karšto vandens. Cukrų reikia ištirpinti vandenyje, kai atvėsta vanduo – suberti žiedus ir įpjaustyti vieną citriną. Šis mišinys šešias dienas laikomas šaltai, o po to galima vartoti.
Kiaulpienė veikia žarnyną, šlapimo sistemą – gerina toksinų šalinimą iš organizmo.
„Sveikas žarnynas – sveikas organizmas! Anglų kalboje yra posakis: jei kyla klausimų – naudok kiaulpienės šaknį“, – sakė N. Kalvaitis.
Dabar žydi nemažai gudobelių. Naudinga rinkti jų žiedus ir lapus vos prasiskleidus. Gudobelių žieduose randama flavonoidų, o lapuose – oligomerinių proantocianidinų. Tai naudinga gydant širdies ir kraujagyslių ligas. Šiuo metu patartina rinkti ir aviečių lapus arbatai nuo peršalimo.
Gamtoje šiuo metu galima rasti ir kibųjį lipiką, tinkamą limfai valyti, stiprinti. Jų prisirinkus galima naudoti ir šviežius: šaltu vandeniu užpilti, palaikyti per naktį ir gerti.
Nori dalintis žiniomis
Fitoterapeutas N. Kalvaitis siekia ugdyti žmones, dalintis sukauptomis žiniomis. Visa tai jis bando perteikti akcentuodamas pagarbą gamtai.
„Kai žmogus nusimano apie augalus – tuomet ir gerbia gamtą. Pažinęs augalus pamatai, kokie jie nuostabūs. Suvoki, kiek daug gamta mums dovanoja. Natūraliai atsiranda pagarba. Mūsų pareiga tausoti gamtą, kad ji džiugintų mūsų vaikus, anūkus. Svarbu gamtos neteršti, džiugina, kad Kleboniškyje, kur dažnai lankausi, žmonės labai sąmoningi, surenka ir kitų paliktas šiukšles“, – pažymėjo N. Kalvaitis.
Autoritetu profesinėje srityje N. Kalvaitis laiko žolininkę Jadvygą Balvočiūtę, bičiuliaujasi su kauniečiu žolininku Mariumi Lasinsku.
Pakvies į Kauno miškus
Prisiminęs kaip gera leisti laiką miške per orientacinio sporto stovyklas, kai tekdavo savaitę gyventi prie ežero palapinėje miško gilumoje, be elektros ir kitų patogumų, valgyti mėlynes, bruknes, maudytis ežere, fitoterapeutas birželį kvies gyventojus pažinti Kauno miškus, atrasti juose atgaivą.
Kur Kaune pasivaikščioti naudinga sveikatai? Pašnekovas įvardino šias vietas: Kleboniškio miškas, Lampėdžio miškas, Panemunės šilas, Šaltinių takas Kačerginėje, atokūs Ežerėlio miškai.
„Kauno miškai – tikras lobis! Į toliau nuo miesto esančius Ežerėlio miškus patartina vykti, kai uždera uogos, tuomet džiugina mėlynių, bruknių plotai“, – pažymėjo pašnekovas.
Ateitį vaikinas sieja su Lietuvos gamta.
„Svajoju turėti savo namuką toliau nuo miesto, ten auginti vaistinius augalus. Dar viena svajonė – įkurti miško sodą. Tam įkvėpė Martin Crawford knyga „Creating a Forest Garden“, pasakojanti apie tokių sodų kūrimą. Tinkamai susodinus įvairius augalus šiam sodui reikia mažai priežiūros, jie vienas kitą patręšia. Susikuria ekosistema ir gali imti derlių“, – pasakojo fitoterapeutas N. Kalvaitis.
