Tiesiog neįtikėtina, kad prieš pat Liudo Truikio (1904–1987) gimimo 120-ąsias metines, kurios bus minimos kitąmet, atrandamos iki šiol laikytos dingusiomis, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje kabėjusios, to paties dailininko sukurtos trys drobės, vaizduojančios dvylika apaštalų – „Apaštalai“. Po bažnyčios ir vienuolyno uždarymo 1948-aisiais kai kurie kūriniai išgabenti į muziejus, kai kurie – į kitas bažnyčias, o vitražai išsaugoti juos užmūrijant. 1992-aisiais atšventinus bažnyčią, per trisdešimt metų, tai, kas buvo pradingę – kartkartėmis atsiranda. Šįsyk bažnyčios palėpėje netikėtai atrastas mįslingas rulonas, kurį pradėjus vynioti paaiškėjo, kad tai būtent J. Truikio be žinios dingę „Apaštalai“.
Išskirtinis talentas
Menotyrininkė Rima Valančiūtė-Varnė pažymėjo, kad L. Truikys – išskirtinė figūra Lietuvos tapyboje ir scenografijoje, bažnytinėje dailėje, o jo talentas – išskirtinis: „Tai, kad yra atrasti jo kūriniai – didelė vertė! Leidžia, galų gale, atkurti visumą, kuri buvo sukurta pagal L. Truikio projektą, vadovaujant tuo metu vyskupui Teofiliui Matulioniui.“
1938–1940-aisiais Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, tęsė pasakojimą menotyrininkė, nuspręsta įrengti nuolatinę adoraciją, tuo tikslu perstatyta / renovuota visa presbiterija.
„Vietoje trijų barokinių altorių buvo įrengtas modernus interjeras – iš trijų sudėtinių dalių: altoriaus, didžiojo altoriaus, Nukryžiuotojo altoriaus su mensa (dailininkės Domicelės Tarabildienės sukurtu Kristaus veidu), kurie ir šiuo metu yra išlikę. Už jų – trys gotikiniai langai, pagal L. Truikio parengtą projektą – sukurtais vitražais su angelais. Ta trūkstama dalis, kurios ilgą laiką trūko, yra būtent ant sienų kabėję pano – paveikslai, tapyti aliejumi ant drobės, vaizduojantys dvylika apaštalų“, – sakė pašnekovė.
Tokia vieninga visuma, anot menotyrininkės, užfiksuota ir tarpukario fotografijoje. „Kadangi sovietmečiu bažnyčia buvo nuniokota, buvo įrengtas knygų sandėlis, tai tie pano buvo laikyti dingusiais. Tai, kad mes juos atradome – didelis džiaugsmas ir pirminės, modernios visumos atkūrimas“, – pastebėjo R. Valančiūtė-Varnė.
Kadangi sovietmečiu daug kas sunaikinta, natūralu, kad Kauno seserys benediktinės net neturėjo vilties, kad šie paveikslai išlikę.
„Net L. Truikys nežinojo, kad pano yra išlikę. Jis gyveno iki 1987-ųjų, bet kaip restauratorė Teresė Blažiūnienė mini (kadangi bendravo su juo ilgus dešimtmečius), jo žodžiais tariant, kad juos „sunaikino juoda ranka“. Kad mes juos suradome – toks stebuklas! Jie tvarkingai padėti, suvynioti palėpėje. Kiek kas yra toje palėpėje lankęsis – niekas anksčiau jų nepastebėjo… Toks jausmas, kad jie patys panoro dabar būti rasti. Kitais metais L.Truikio 120-osios metinės, seserų benediktinių įsikūrimo Kaune keturių šimtų metų jubiliejus – didelė dovana būtų šiai bažnyčiai – modernios presbiterijos atkūrimas“, – atkreipė dėmesį R. Valančiūtė-Varnė.
Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdis buvo ypač aktyvus
Su pastebėjimu, kad ne visose gotikinėse bažnyčiose gali pamatyti modernių sprendimų, R. Valančiūtė-Varnė sutiko, sakydama, kad tai iš tiesų gan retas reiškinys.
„Gotikinių interjerų visai neturime – tik architektūrą – dažniausiai ją puošia barokiniai interjerai. Daug tokių variantų turime, arba vėlesnių laikotarpių. Labai unikalu ir savita, kad barokinis interjeras buvo išardytas ne sovietmečiu, kaip dažniau pasitaiko, bet būtent moderni valstybė, tarpukario Lietuva norėjo turėti modernų altorių, sakralinę erdvę modernių formų. Bažnyčios atsinaujinimo sąjūdis buvo ypač aktyvus, L. Truikys buvo vienas iš jo lyderiaujančių figūrų, kartu su T. Matulioniu, kurio iniciatyva ir buvo įrengtas visas šis modernus presbiterijos interjeras“, – kalbėjo menotyrininkė.
Šio vieno, trūkstamo trečiojo segmento sugrįžimas į bažnyčią, R. Valančiūtė-Varnė įsitikinusi, jai suteiks dar daugiau vertės ir sakralumo. Tačiau, anot jos, šis radinys svarbus ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet ir visam kultūros ir meno pasauliui.
„Kauno miestui svarbu, nes tai ne vienintelis L. Truikio kūrinys – jis gyveno Kaune, daugiausia Kauno bažnyčiose ir dirbo. L. Truikys yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu – jo braižas išskirtinis, savitas, atpažįstamas. Tai labai svarbus įvykis kultūriniame gyvenime. L. Truikys darniai „įsipiešė“ į modernios bažnytinės dailės kraštovaizdį, kaip ryški, savita figūra“, – reziumavo ji.
Dėl nepalankių laikymo sąlygų drobėse yra nutrupėjimų, įplyšimų
Menotyros mokslų dr., sesuo Kotryna Indrė Šurkutė bandė atkurti, kokiais laikais šie paveikslai galėjo būti paslėpti palėpėje.
„Bažnyčia uždaryta 1948-aisiais, perduoda bibliotekai. 1964-aisiais bibliotekos direktorius kreipėsi į Ateizmo muziejų, kad jie atvažiuotų ir susirinktų meno vertybes. Muziejus pasiėmė aštuonis paveikslus, tačiau šie nebuvo minimi. 1979-aisiais M. K. Čiurlionio muziejui perduota daug bažnyčios įrangos dalių, kad neužimtų vietos bibliotekoje. Daug etapų yra buvę. Vitražai užmūryti, – gerai padaryta. Kadangi paveikslai kabėjo po vitražais, galbūt tas, kuris tvarkė, juos taip pat siekė išsaugoti?“, – svarstė sesuo K. I. Šurkutė.
Apibūdindama atrastų paveikslų būklę, sesuo pastebėjo, kad dėl nepalankių laikymo sąlygų drobėse yra nutrupėjimų, įplyšimų: „Irgi stebuklas, kad nėra tokia baisi būklė, kokia, atrodytų, turėtų būti tokioje vietoje, kur žiemą – minusinė temperatūra, o vasarą – žymiai aukštesnė negu lauke. Turėtų būti sunykę, supuvę, bet būklė – pakenčiama, pelėsio nesijaučia. Nebuvo įvynioti, tiesiog susukti, susikaupė dulkių, apnašų.“
Iš restauratorių Kauno seserys benediktinės išgirdo apytikslę sumą, kurios reiktų restauracijai – tai 15 tūkst. eurų.
„Mūsų bažnytėlė maža, jeigu būtų didelė parapija… mes net ne parapija, o vienuolyno bažnyčia. Taip, bendruomenė yra, bet nepalyginsi su tūkstantinėmis parapijomis ar katedromis. Renkame lėšas, jaučiame didelį susidomėjimą – atsiliepia, žada paremti. Kol kas turime paaukota virš penkių šimtų eurų, džiaugiamės žmonių dėmesiu, bet yra lūkestis… kad restauratoriai galėtų susipirkti medžiagas, tiesiog dirbti. Dabar bus užsakinėjami porėmiai – pats brangiausias materialus daiktas, kurio reikia šiems paveikslams atgaivinti“, – restauravimo rūpesčiais dalijosi K. I. Šurkutė.
Nukreipta į Jėzaus Kristaus garbinimą Švč. Sakramente
Kauno seserų benediktinių vienuolyno priorės sesers Paulinos Aleksandros Vanagaitės manymu, tai, kad bažnyčioje buvo ruošiamasi įsteigti Švč. Sakramento adoraciją – turbūt tai pagrindinis momentas, kodėl L. Truikys sukūrė būtent tokius atvaizdus – arkangelus vitražuose ir apaštalus aplink altorių.
„Šeši arkangelai vitražuose maldinga išraiška, apaštalai aplink altorių – tarsi būtų dangaus gyventojai, kurie adoruoja Švč. Sakramentą – aplinkui ir žmonės, kurie bažnyčioje meldžiasi, garbina Viešpatį. Faktas, kurį matau, pamaldumas – buvo organizuojama į tai, nukreipta į Jėzaus Kristaus garbinimą Švč. Sakramente“, – aiškino P. A. Vanagaitė.
Dar vienas išraiškingas sutapimas – šiemet minimos T. Matulionio 150 gimimo metinės. Koks T. Matulionio kelias į Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčią?
„Vyskupas Teofilius į Lietuvą atvyko 1933-aisiais. Grįžo, kai Lietuva su Rusija vykdė apsikeitimą politiniais kaliniais, taip jis atsirado Kaune. T. Matulionis slapta buvo įšventintas vyskupu Rusijoje, prieš jį suimant. Niekas nežinojo, kad yra vyskupas, tik jam vykstant per Latviją, Rygoje, vietinis vyskupas oficialiai paklausė, – teko prisipažinti. Traukinyje jam uždėjo raudoną vyskupo kepurėlę, taip jis parvyko į Kauną kaip vyskupas. Iki tol kaip kunigas darbavosi Sankt Peterburge. Parvažiavus į Kauną, porą metų praleido atgaudamas jėgas, turėjo galimybę piligriminei kelionei į Šventąją Žemę, aplankant ir Romą. Iš kelionių jis parsivežė idėją – būtent nepaliaujamos Švč. Sakramento adoracijos idėją“, – aiškino sesuo P. A. Vanagaitė.
Paveikslų laukia ilgas kelias
Kai T. Matulionis galutinai apsistojo Kaune, jisai buvo paskirtas į Kauno šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčią – bažnyčios ir vienuolyno kapelionu.
„T. Matulionis buvo vyriausias Lietuvos kariuomenės kapelionas, padėjo arkivyskupui Juozapui Skvireckui vyskupijoje, pasiūlė realizuoti idėją, viską suorganizavo, o bažnyčiai kaip tik tuo metu reikėjo remonto. To meto supratimu ir užsidegimu, jis surado menininką L. Truikį, kurio kūryboje – pats darbymetis, – sakė P. A. Vanagaitė. – <…> T. Matulionis buvo pamaldus, skleidė pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai. Jam tai buvo labai svarbu. Tai ir jo asmeninis pamaldumas, ir apaštalavimo dvasia, Dievo žodžio ir pamaldumo skleidimas kitiems“, – apie adoracijos atsiradimą pasakojo sesuo P. A. Vanagaitė.
Po bažnyčios remonto paveikslus planuojama grąžinti į jų vietą presbiterijoje, tačiau, anot sesers P. A. Vanagaitės, dabar visas dėmesys skirtas jų atgaivinimui.
„Stebuklas, kad jie atsirado! Pirmasis rūpestis – matyti juos sutvarkytus. Restauratoriai sakė, kad laukia ilgas restauravimo procesas, tam tikrais etapais. Paveikslų laukia ilgas kelias, tokie dalykai greitai nesidaro – reikia kruopštumo, atidumo. Vertinant pačius paveikslus – negali padaryti bet kaip – jie istorinės reikšmės“, – pažymėjo ji.
Tai nėra tradiciniai, mums žinomi bažnytiniai paveikslai
Restauratorė Teresė Blažiūnienė sutiko su sesers P. A. Vanagaitės teiginiu, kad paveikslų laukia sudėtingas kelias, bet į restauravimo darbų komandą, pažymėjo ji, jau jungiasi daug žmonių. Tarp jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Restauravimo centro vadovė, molbertinės tapybos ekspertė Vita Blažiūnienė.
„Kaip ekspertė ji sutiko tvarkyti visą dokumentaciją, tyrimus. Tikiuosi, su bendra komanda pavyks įvykdyti darbus. Aišku, daug lemia žinios – esu dirbusi su L. Truikiu, virš dešimt metų pažįstami, pildžiusi teatro dekoracijas. „Apaštalų“ paveikslų restauravimas galbūt remsis teatrine ir restauravimo darbų praktika. Nes „Apaštalų“ paveikslai išpildyti pano technika – tai nėra tradiciniai, mums žinomi bažnytiniai paveikslai, įprasti Vilniaus mokyklai – Pranciškui Smuglevičiui ar Kanutui Ruseckui. Visiškai skirtinga mokykla – ir meninė išraiška, ir technologija. <…> L. Truikys man buvo tikras dvasinis, meno, muzikos pažinimo mokytojas, šviesos spindulys, kuris apšvietė nykų sovietinį laikotarpį“, – kalbėjo T. Blažiūnienė.
Anot jos, L. Truikio „Apaštalų“ išpildymas – nepaprastai įdomus: „Vaizduodamas apaštalus L. Truikys visiškai nesirėmė kanonais. Jis pateikė visus dvylika apaštalų, kurie atvaizduojami su truikiškos mėlynos ir baltos spalvos rūbais, rankose neša stilizuotas karūnas. Apaštalai nevaizduojami su jiems įprasta atributika, nėra knygos, angelo ar jaučio. Išskirtinė scena, išskirtinis apaštalų vaizdavimas; Man atrodo, kad to nėra sakralinėje dailėje, tai bus visiškai naujas parodytas žodis. Džiugu, kad atsirado.“
Paprašyta prognozuoti, kiek laiko užtruks paveikslų restauravimas, T. Blažiūnienė vylėsi, kad pavyks darbus užbaigti iki 120-ųjų L. Truikio gimimo metinių, kurios bus 2024-aisiais, spalio 10 d.
„Jeigu nebus didelių trukdžių, techniška ir žmogiškąja prasme. Kaip L. Truikys sakytų, – jei Visagalis leis“, – optimistine gaida pokalbį užbaigė restauratorė.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
