Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Politikos mokslų ir Diplomatijos fakultetas (PMDF) kartu su VDU Valdo Adamkaus biblioteka bei Italijos ambasada kovo 10 d. surengė Italijos – Lietuvos diplomatijos istorinių dokumentų parodos atidarymą.
Lietuvos ir Italijos valstybės atsirado – aiškiai skirtingais laikotarpiais ir aplinkybėmis – kaip didelio pilietybės permąstymo judėjimo, kuris būdingas visai XIX a. Europai, išraiška. Nors kultūriniai ir ekonominiai santykiai tarp Baltijos ir Viduržemio jūrų krantų pasiekė savo aukščiausią klestėjimo tašką moderniame amžiuje, lėtas Europos, pertvarkytos pagal tautybės principą (nors dažnai ir dviprasmišką), gimimas leido sustiprėti naujiems, ne mažiau tvirtiems ryšiams.
XIX amžiuje Mazzini idėjų aidas susipynė su vietinės politinės tradicijos paveldu, skatindamas pasikartojančius sukilimus prieš caro viešpatavimą, kuriems vadovavo buvusios LDK išsilavinę sluoksniai. Neatsitiktinai tarp maištautojų sukilėlių komiteto narių, kurie vadovavo anticariniam 1863 m. judėjimui, buvo vienas italas – dainavimo mokytojas Giuseppe Achille Bonoldi – kuris, išvarytas iš Imperijos po sukilimo numalšinimo, aktyviai dalyvavo Paryžiaus komunos veikloje 1871 m.
Tačiau būtent pirmasis pokaris buvo tas laikotarpis, kai šis naujas santykių pobūdis įsitvirtino. Italija – pasinaudodama savo kaip valstybių sąjungininkių lyderės padėtimi kartu su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Jungtinėmis Valstijomis – palaikė Lietuvos teisę į suverenumą ir nepriklausomybę. Nepaisant pradinio atsargumo, kurį parodė Ministras Pirmininkas Vittorio Emanuele Orlando, jo įpėdinio Francesco Saverio Nitti ir jo Užsienio reikalų ministro Carlo Sforza parama Lietuvos klausimui buvo visapusiška ir tvirta.
Italijos pozicija buvo motyvuota tiek noru pasipriešinti lenkiškajam ekspansionizmui ir Prancūzijos interesams regione, tiek kariuomenės vadovybės įsitikinimu dėl esminio Baltijos šalių vaidmens, stabdant bolševikinę Rusiją. Tokios preliminarios sąlygos išsirutuliojo į Lietuvos pripažinimą de facto jau 1919 m. ir į Gino Macchioro Vivalba paskyrimą Italijos diplomatu Baltijos šalims su rezidencija Rygoje tų pačių metų lapkritį. Ypatingai palankus Italijos žvilgsnis į Lietuvą buvo matomas ir Tautų Sąjungoje. Skirtingai nuo sąjungininkų, Italija parėmė Lietuvos įstojimą nuo pat pirmos sesijos 1920 m. gruodį. Italija pripažino Lietuvą de jure kartu su kitomis valstybėmis sąjungininkėmis 1922 m. gruodį.
3-4-ajame dešimtmetyje Italijos ir Lietuvos santykiams buvo būdingas stabilizavimosi ir laipsniško intensyvėjimo laikotarpis. Jurgis Šaulys buvo pirmasis lietuvių diplomatas, atsiųstas į Italiją. Šaulys atvyko į Romą kaip reikalų patikėtinis jau 1921 m. Sulaukusi 1923 m. pripažinimo de jure, Lietuva nusiuntė į Romą Petrą Klimą, savo pirmąjį įgaliotąjį ministrą prie Kvirinalo. Dekreto dėl Italijos ministro, reziduojančio Kaune, teko palaukti iki 1927 m., kai Giovanni Amadori, jau būdamas Macchioro įpėdiniu Rygoje, įsikūrė laikinojoje sostinėje.
Visą tarpukario laikotarpį Kauno ir Romos santykiai buvo įgyvendinami, pasitelkiant įvairius instrumentus. Šalia kai kurių sudarytų dvišalių sutarčių – tarp jų sutartis dėl prekybos 1927 m. – atsirado kultūrinės iniciatyvos. Domėjimasis Lietuva ir Baltijos šalimis paskatino įkurti Romos Instituto Rytų Europai Baltijos šalių skyrių ir atsirasti “Studi Baltici”, pirmą baltistikos žurnalą, kuris išleistas už Baltijos regiono ribų ir kuriam vadovavo kalbininkas Giacomo Devoto. Ne mažiau svarbus dvišaliams santykiams buvo italų fašizmas ir jo jėgos santykių Europoje samprata. Išties, 4-ajame dešimtmetyje fašizmas savo ryšių su Lietuva stiprinimą ir jos neutralumą laikė būdu priešintis ekspansionistiniams vokiečių ir sovietų tikslams.
Tą liudija faktas, kad Lietuvoje buvo sukurtas vienas iš Romos universalumo veiklos komitetų – tam tikras fašistinis internacionalas, kurį valdė Italijos režimas bei jo organizacinė ir propagandinė struktūra užsienyje. Lietuva parodė tam tikrą susidomėjimą palaikyti ryšius su Roma, nors ir niekada nepriėjo iki realios valstybės transformacijos į totalitarinį lygmenį planavimo.
Iš karto po sovietinės invazijos Roma ir toliau vaidino svarbų simbolinį vaidmenį Lietuvai. 1940 m. rugsėjį būtent Amžinajame mieste įvyko Lietuvos ambasadorių susirinkimas, kuris nustatė pagrindines šalies diplomatijos gaires, esant pasikeitusioms politinėms sąlygoms. Romoje iki mirties 1983 m. aktyviai veikė Stasys Lozoraitis, paskutinis Lietuvos tarpukario ambasadorius Italijoje. Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio 1940 m. birželio pradžioje paskirtas Lietuvos Diplomatinės tarnybos šefu, Lozoraitis ir toliau iš Romos dirbo ties Lietuvos klausimu ir gynė jos piliečius iki mirties.
Dviejų polių pasaulio pabaiga bei Italijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimas 1991 m. rugpjūtį suteikė naują impulsą abipusiai pažinčiai ir bendradarbiavimui. Būdamos lygiateisėmis Europos Sąjungos ir NATO struktūrų narėmis, Italija ir Lietuva bendradarbiauja kaip politinės, ekonominės ir kultūrinės partnerės taip intensyviai, kaip niekada anksčiau. Turėdamos skirtingą politinį paveldą ir politinę patirtį, Italija ir Lietuva yra Europos, suvokiamos kaip pilietinių vertybių, politinio pliuralizmo ir ekonominės laisvės žaizdras, naujos pagrindinės veikėjos.
Paroda V. Adamkaus bibliotekoje vyks iki kovo 24 d., o vėliau bus perkelta į V. Putvinskio g. 23 erdves.
