Laisvės gynėjų dienos vakarą būrėsi kauniečiai, norintys prisiminti lemtingus Sausio 13-osios įvykius bei aptarti jų svarbą šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste. Gyventojus pasitikusi Europos Parlamento narė, signatarė Rasa Juknevičienė ir signataras Vladimir Jarmolenko teigė – kova dėl vertybių, kurias gynėme prieš daugiau nei 30 metų, tebevyksta kiekvieną dieną. Diskusiją moderavo Europos Parlamento narių R. Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus biuro Kaune vadovė Rasa Duobaitė-Bumbulienė bei Paulius Lukševičius.
Sausio 13-oji – tęsiasi
Prisimindami 1991 metų sausio įvykius, tuo metu Aukščiausioje Taryboje dirbę signatarai R. Juknevičienė ir V. Jarmolenko dalijosi emocijomis bei mintimis lydėjusiomis tiek tada, tiek šiandieninių įvykių kontekste.
„Sausio 13-oji – mūsų pergalės diena, bet supratimas apie pergalę atėjo palaipsniui. Būdami vietoje ar vėliau laidodami mūsų didvyrius taip nesijautėme. O ir įvykiai vyko kur kas ilgiau nei tik Sausio 13-ąją. Nuo pat Naujųjų dėliojosi ištisų įvykių komplektas, atvedęs mus į tą lemtingą dieną. Šiandien aš, kaip Europos Parlamento narė ir tuometinių įvykių liudininkė, jaučiu, jog tai, kas dedasi modernioje Europoje, yra Sausio 13-osios tęsinys. Karas Ukrainoje yra kova prieš tą pačią imperiją, tik kitu pavadinimu. Tuomet griuvo Sovietų Sąjunga, o dabar grius Rusijos režimas“, – sakė R. Juknevičienė.
Europarlamentarei antrino ir V. Jarmolenko. Signataro teigimu, laisvės kovų kaina bei jos puolimo ir gynybos metodai per daugiau nei 30 metų – nepasikeitė. Prisiminęs maksimalias pastangas apsaugoti tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio gyvybę, V. Jarmolenko atsigręžė į Kyjivą.
„Kodėl tokias pastangas Rusija pirmosiomis karo dienomis skyrė Kyjivo šturmui ir bandymui pašalinti Volodymyrą Zelenskį? Kodėl taip svarbu apsaugoti vadovą? Nes kai eliminuojamas vadas, žmonės pasimeta, o tada susvyruoja vienybė ir nusiteikimas“, – sakė V. Jarmolenko.
Ar sulauksime, kada Rusija taps demokratine?
R. Juknevičienė išskyrė stiprios ir vieningos Europos strategijos Rytų kryptimi svarbą.
„Vienas pagrindinių mūsų su Andriumi Kubiliumi prioritetų Europos Parlamente šiemet – skatinti kurti aiškią strategiją dėl Rusijos. Ukrainos kontekste veiksmų planas gana aiškus, o ir procesai pagaliau įgauna pagreitį – pagalbos apimtis vis didėja. Visgi, kodėl taip svarbu požiūris į Rusiją? Mūsų tikslas turėtų būti ne tik Ukrainos pergalė ir jos teritorijos vientisumo atkūrimas, bet ir pergalė nugalint Rusijos režimą bendrąja prasme. Jei išstūmus Rusijos kariuomenę iš Ukrainos nebus grįžtama prie ankstesnių partnerysčių ir santykių su agresore, tuomet – viskas bus gerai. Žinoma, tai be galo sudėtingi procesai, nes Rusijos tauta šiandien yra stipriai sužalota visuomenė“, – sakė europarlamentarė.
Tiesa, R. Juknevičienė ragina procesus Rusijos viduje vertinti atsargiai ir kritiškai. Visų svarbiausia – pasimokyti iš praeities klaidų.
„Kas atsitiko per tuos metus nuo 1991 m. sausio 13 d., kuomet Maskvoje palaikydami mūsų laisvę į protestą susibūrė milijonas žmonių, iki dabar, kai visuomenė tyli? Per pirmąją savo kadenciją Putinas okupavo visą Rusiją. Sukūrė valdžios vertikalę, pašalino nepriklausomą žiniasklaidą, eliminavo politinį elitą, kuris matė kitokią Rusiją. Sunaikinus opoziciją, ir Vakaruose Putinas susikūrė tarsi stabiliausio iš visų likusių galimų lyderių įvaizdį. Šiandien svarbu šiuos dalykus prisiminti, įvertinti ir daugiau nepraleisti pro akis, nes iš to galime pasimokyti. Po ukrainiečių pergalės Rusija vis tiek bus ir labai svarbu, kokie procesai vyks tada. Daugelis mūsų gimėme Sovietų Sąjungoje. Ar tuo metu buvo daug disidentų? Ar ėjome į gatves dėl Afganistano? Mes išėjome tik tada, kai galėjome išeiti. Dabar žmonės Rusijoje negali išeiti net su plakatu, bet artimoje ateityje tai gali pasikeisti“, – sakė R. Juknevičienė.
Visuomenės požiūrio svarbą akcentavo ir V. Jarmolenko. Signataro teigimu, svarbiausiu aspektu tampa pilietiškumo branda.
„Kur per šiuos 32 metus dingo Rusijos inteligentijos demokratinė svajonė? Ji suseno. Tai – natūralus gyvenimo procesas. Per 32 metus tuometinė Rusijos inteligentija suseno. Tačiau kur jų vaikai ir anūkai? Jie apkasuose prieš Ukrainą. Kodėl? Nes be paliovos šalyje buvo ir yra plaunami protai. O kai ir parduotuvėse visko užtenka, nėra poreikio per daug susimąstyti. Žinoma, šiandieninė situacija iliustruoja, jog tuometinė inteligentija, kurią suvienijo mūsų laisvės siekis, visgi buvo pseudo inteligentija, iš kurios pilietinė visuomenė nesusiformavo. Galime matyti atskirus individus ar grupes, kovojančius už savo šalies demokratinę ateitį, bet tai nėra vieninga tauta“, – diskutavo V. Jarmolenko.
Tikslas – nebūti demokratijos pakraščiu
R. Juknevičienės teigimu, režimo griūtis ir demokratijos bei pilietiškumo vertybių brandinimas turi būti ne tik Rusijos ar Baltarusijos opozicijos atstovų, bet ir mūsų nacionaliniu interesu.
„Mes – Europos Sąjungos pakraštys. Mūsų sostinė – vos 30 kilometrų nuo Medininkų pasienio punkto, kur baigiasi demokratija ir prasideda žiaurus režimo pūlinys. Mūsų nacionalinio saugumo prioritetu turėtų tapti siekis šią demokratijos ribą perstumti bent iki Smolensko. O nuo ten – netoli ir Maskva. Žlugus Putino režimui, neatsilaikys ir Lukašenka. Šiandien matome, kad jau juda ir Kaukazo tautos. Tikiu, kad tai yra Putino pabaigos pradžia, o mes jau antrąjį kartą stebime imperijos griūtį. Nors nežinome, kas bus artimoje ateityje, tačiau šiandieniniame pasaulyje neįmanoma, kad šis karas ir šis režimas tęstųsi ilgai“, – sakė signatarė.
Svarbiausiu šiandieniniu Lietuvos žmonių bei valdžios institucijų prioritetu abu signatarai bei prie diskusijos prisijungęs Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis, įvardijo susitelkimą ir nulinę toleranciją agresorės Rusijos vykdomai politikai – tiek politiniu, tiek verslo santykių ir ekonominiu, tiek kultūriniu lygmeniu.
„Turime ne tik stebėti, bet ir remti ar suteikti sąlygas likusios Rusijos ar Baltarusijos opozicijos veiklai, kad ir kokia ji nevieninga ar nenuosekli būtų. Tik ji šiandien bando visuomenei transliuoti tikrąją situaciją. Nacionalinis mūsų interesas – nebūti demokratinio pasaulio krašte, o tai įmanoma tik Baltarusijai ir Rusijai tapus demokratiškomis“, – sakė R. Juknevičienė.
