S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką – Kas vyksta Kaune

S. Straukaitė apie teatro ir mados simbiozę, patirtį Kaune, Čiurlionį ir plastiką

Aistė Veverskytė 2022/10/24 21:11

Regis, Lietuvos kūrėjos, drabužių dizainerės, teatro kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės naujai pristatyti nereikia: į teatro ir mados sūkurį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įsisukusi menininkė nuosekliai kasmet palieka viešumoje pastebimą kūrybos pėdsaką.

Viena naujausių ir intensyvių jos kūrybinių veiklų – kostiumų kūrimas „Kaunas 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijai. Trečiąjį trilogijos veiksmą, pavadintą „Sutartis“, pirmą ir paskutinį kartą gyvai bus galima pamatyti lapkričio 26 dieną.

S. Straukaitė pasakoja, kad šį kartą pasirodymo artistams prireiks arti 100 kostiumų. Pokalbyje paaiškėja – pastarųjų idėjas įkvėpė ir tekančių upių, ir plastiko maišelių, ir Čiurlionio paveikslų vaizdiniai.

Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiantis įspūdingo masto teatralizuotas pasirodymas, kuriam S. Straukaitė kuria kostiumus, rengiamas kartu su gausia Lietuvos menininkų kūrybine grupe: režisieriumi Gediminu Šeduikiu, kompozitore Zita Bružaite, scenografe Sigita Šimkūnaite, choreografe Agnija Šeiko ir kitais. Tarp atlikėjų  – dainininkų Jeronimo Miliaus, Monikos Pleškytės vardai, pagrindinis šokėjas – Petras Lisauskas. Kartu su solistais rikiuojasi visas Kauno muzikinio gyvenimo branduolys: orkestras, kvartetas, ansambliai, chorai, vokalinės ir choreografinės grupės. 

S. Straukaitė./ P. Gasiūno nuotr.

Kostiumus daugiau kaip 20 spektaklių sukūrusi ir dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanota menininkė daro nemažą įtaką ir lietuviškam mados pasauliui. Daugiau negu dvidešimt metų S. Straukaitė kartu su kitais kūrėjais organizuoja festivalį „Mados infekcija“. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jos kūryba apibūdinama kaip nonkonformistinė, paradoksali, su avangardo ir transformacijos elementais. 

Nepaisant skambių epitetų ir įvertinimų, menininkė apie kūrybą kalba be perdėtų intonacijų, ramiai, su lengva humoro gaidele.  „Darau darbus iš širdies – pažiūrėsim, kas gausis“, – apie pasirengimą „Sutarčiai“ sako ji. S. Straukaitei teatras ir mada – it du susisiekiantys indai, o inspiracijos kūrybai gimsta susitikus bendraminčius.

Renginio akimirka./ M. Plepio nuotr.

–  Kaip nutiko, kad Jūs atsidūrėte „Sutarties“ kūrybinėje grupėje?

–  Mes su G. Šeduikiu, S. Šimkūnaite bendradarbiaujame dar nuo to laiko, kai buvo G. Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Vilniuje  ar Klaipėdoje R. Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymai. Palaipsniui bendras darbas kėlėsi ir į kitus projektus. Mes bendraminčiai – gerai jaučiamės kartu, visi vieni kitus suprantame.  Kurdami daug kalbamės, nebijome pasakyti, siūlyti vienas kitam idėjas, net pakritikuoti. Smagu, kai pavyksta sutikti tokią komandą. Pas mus nėra tokio susiskirstymo – čia mano, čia tavo ar panašiai. Visi „sergame“ kartu už gerą galutinį rezultatą.

Apskritai, mane labai traukia darbas tokio didelio mąsto projektuose. Aš visa savo esybe už mūsų lietuvišką kūrybinę industriją, už Lietuvos kūrėjus ir jų bendradarbiavimą. Štai ir „Sutartyje“ bus originali kompozitorės muzika, specialiai pasirodymui sukurta choreografija ir dar daug kitų įdomių dalykų.

– Kokiu ritmu šiandien gyvenat Jūs ir „Sutartyje“ dirbanti komanda? Juk panašu, kad iki pasirodymo laiko liko ne tiek ir daug. Stereotipiškai įsivaizduotume: kuo arčiau spektaklis ar pasirodymas, tuo daugiau nemiegotų naktų, sprendžiamų problemų…

– Gyvename artėjančio renginio nuotaikomis, ruošiamės labai intensyviai – tarkim, kostiumai gaminami pilnu pajėgumu. Ar būna gyvenime nemiegotų naktų? Nutinka visko, bet stengiamės profesionaliai organizuotis procesą ir darbą.  Man pačiai visada norisi pradėti kuo anksčiau, netempti, nelaukti paskutinės minutės. Nes darbui skirtas laikas prabėga akimirksniu – nepajunti, kaip jau finišas.  O dar panašiuose dideliuose projektuose, žiūrėk, iškyla įvairių techninių problemų. Žinia, ir „Sutartis“ – labai įdomus, bet kartu ir labai sudėtingas projektas. Viską reikia labai gerai apgalvoti, net ir išsibandyti. Štai ir dabar darome kostiumus testavimui. Pasibandom, pasižiūrim, kaip veikia, ir judame toliau. 

M. K. Čiurlionio paveikslas Ramybė./ M. K. Čiurlionio muziejaus archyvo nuotr.

– Prabilote apie kostiumus. Papasakokite apie juos daugiau. Kiek jų kuriate? Iš kur sėmėtės įkvėpimo sumanymams? Kokias šiuolaikinio miesto mito gijas pynėte? Ir kokias žinutes norėtumėte ištransliuoti „Sutarties“ žiūrovams?

– Tiksliai neskaičiavau kiek, tačiau „Sutartyje“ tikrai bus apie 100 kostiumų. Visada taip būna: pradedi skaičiuot ir tada – vaje, kiek daug! Na, bet čia būdinga dideliems pastatymams. Šokėjai, chorai, solistai – visus gi reikia tinkamai aprengti.

Atspirtis pagrindinių veikėjų kostiumams buvo Neries ir Nemuno vaizdiniai, tarsi vyro ir moters įsikūnijimai, vandens metafora. Nuo pirmųjų arijų tai bus kaip vandens versmė. Ji panaši į žmogaus jaunystę, kai gyvastis teka, kunkuliuoja, dar viskas prieš akis. Visa tai išauga į upės tėkmę ir simbolizuoja žmogaus brandą. Tuo tarpu metų naštą ir slopstantį judesį parodo ledas – upė sušąla, apšarmoja, pabąla. 

Dar viena inspiracija pastatymui buvo M. K. Čiurlionis. Būtent su jo vardu labai norisi sieti Kauną, nes čia yra jo vardo muziejus, daugybė žmonių lengvai atpažįsta jo kūrybą. Kas gali būti gražiau? Ir kodėl gi nepanaudojus čiurlioniškos spalvų paletės?

Tai, ką pasakojate, yra tarsi vaizdiniai iš praeities. O kokios šiuolaikinės inspiracijos padiktavo kūrybinius sumanymus?

– Nuolat girdime, kad globali problema – plastikas. Viskas juo užteršta, ypač vanduo, vandens telkinių pakrantės. O kodėl jo nepanaudojus kilnesniam tikslui, pavyzdžiui, kostiumams? Net ir taip galima kovoti su tarša. Būtent šio spektaklio kai kuriuos kostiumų elementus kuria Greta Germanavičiūtė, pagal specialią technologiją pakartotinai panaudodama plastiko gaminius. 

Beje, spektakliui naudojom ne tik plastikinius maišelius, iš atliekų kategorijos atkeliauja senos, skirtos išmetimui video juostelės. Jas irgi galima pritaikyti ir padaryt objektą, meno kūrinį. Prisiminiau Žilviną Kempiną ir jo video juostų instaliacijas.

Beje, kurdama kostiumus, kartu siekiu ir tvarumo. Nusprendžiau 30 šokėjų kostiumus daryti transformuojamus, kai tą patį drabužį galima panaudoti įvairiems choreografijos sprendimams. Žinoma, yra pagunda vardan efekto kaskart prikurti daugybę kostiumų, bet ar  iš tiesų to reikia? Juk galima būti ir taupiam galvojant apie galimų atliekų kiekį, juk šis pastatymas – vienkartinis.

„Sutarties“ repeticija./ G. Jovaišos nuotr.

Kaip Jums teatras siejasi su mada? Juk kuriate ne tik operų pastatymams?

– Sakyčiau, man teatras ir mada yra kaip du susisiejantys indai, jie papildo vienas kitą, atveria daug daugiau prasmių, platesnį jų lauką. Teatre panaudoju tai, kas ateina iš mados pasaulio – o ir aš pati labai daug naudojuosi teatrine patirtimi. Būtent teatre ateina supratimas ir apie apšvietimą, ir apie teatro magiją, ir optines iliuzijas ar net apgaules (juokiasi). Teatralizuoti parodymai pereina ir į madą. Visi nuo to tik išlošia – buvimas kostiumų dailininke ir drabužių dizainere leidžia atsinaujinti, įkvėpimo semtis abiejuose pusėse. Man nesinori kartotis. Tam tikra prasme, tik paneigdamas save gali atrasti, sukurti kažką naujo. 

Teatras duoda daug galimybių nuolat tobulėti – paleidi į sceną kostiumus ir tada supranti, kas suveikia, o ko kitam kartui nebereikėtų daryt. Kai esi jaunas, dar dažnai nematai galutinio rezultato – išleidi „kostiumus“ į sceną ir galvoji: o dieve, ką aš padariau, kas čia bus! O po to, kai įsižiebia rampų šviesos ir viskas susijungia į visumą – kostiumas suveikia, atrodo visai kitaip negu manei. Šiandien, su patirtimi, tokios metamorfozės nebegąsdina, jau nebebijai. Aš įsivaizduoju, kiek nerimo būna jauniems kūrėjams. Pasitikėjimą savimi duoda per daug metų įgyta patirtis. Bet nesinori užsistovėti, kurti  vis kitaip, taigi smagu dirbti su jaunais žmonėmis, jie atneša, duoda daug naujų inspiracijų. 

„Sutarties“ repeticija./ G. Jovaišos nuotr.

Kaip šiandien apibūdintumėte savo kūrybinį braižą? Ir kaip jis formavosi? Teko girdėti, kad pirmoji profesinė pažintis su kostiumų dizainu, mada kadaise užsimezgė būtent Kaune. 

– Kostiumuose aš nesusismulkinu, aš tarsi darau plačiais potėpiais, stengiuosi įžvelgti architektūrinį sprendimą, aprėpti visumą, žvelgti tarsi kiek iš tolo. Nemėgstu paskęsti smulkmenose ir mikrodetalėse. Labiau patinka dirbti platesniais mostais, potėpius daryti laisva ranka. Stengiuosi „neužsižaisti“, nes juk kostiumus realizuoja kiti žmonės, jie negali „užsikasti“ smulkmenose. Norisi matyt idėją, tūrius, svarbu pajausti medžiagas. Beje, to pirmiausia išmokau Kaune, kai nuo 14 metų  atvažiavau čia mokytis.

Kaunas žymi mano svarbaus gyvenimo etapą – į jį kažkada pasukau, kad galėčiau įgyti daugiau žinių apie madą į tuometinį S. Žuko technikumą. Tai nuostabi meno mokykla ant Pelėdų kalno. Kūrimas šiame projekte leido prisiminti, kokioje gražioje aplinkoje ir su kokiais žmonėmis mes mokėmės. Tai padėjo formuotis estetiniam suvokimui, prioritetams. Kaunas mane ir šiandien žavi kaip miestas, ypač jo modernizmas, ypač šiemet jis tiesiog nusipelnė būti dėmesio centre. Mane jis nustebino tuo, kas parodė užmojį – tapo tikra kultūros sostine. Dabar tiesiog akivaizdu, kaip svarbu turėti sodrią kultūrinę aplinką – tai žmones įkvepia į ją įsitraukti. Iki tol klaidinęs įspūdis, kad Kaunas tuščias, sklaidosi. Savo akimis matėme, kiek Kaune susitelkia žmonių į kultūros renginius, kokios eilės prie muziejų, kokia judri, gyvybinga gali būti miesto erdvė. Beje, mados talentų konkursas „Mados injekcija“ taip pat persikelia į Kauną – šiemet gruodžio pradžioje jis vyks Kauno centriniame pašte.

Dėkoju Jums už pokalbį.

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos uždarymo renginiai vyks lapkričio 24-27 d. Kaune ir Kauno rajone. Įsigyti bilietus į trečiąjį Šiuolaikinio mito trilogijos veiksmą „Sutartis“ galima čia.

 

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
Rodyti Daugiau ⟶
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA