Keturių vaikų mama Smiltė Juraitė – linksmo būdo ir artistiškos natūros perfekcionistė, turinti unikalų požiūrį į užklupusias negandas. Jei reiktų išvardinti visas jos profesines veiklas ir savanorystes, neužtektų rankų pirštų. Nerimstanti vienoje vietoje moteris dalinasi savo motinystės patirtimi ir prisipažįsta, kad visą gyvenimą norėjo jaustis reikalinga ir pastebėta. Jos laimės receptas: žiupsnelis egoizmo ir ypatingas stalas su keturiomis kojomis.
– Smilte, gal Jūs supermama?
– Tikrai taip nesijaučiu. Mama tapau labai labai anksti, nors nesijaučiau tam per jauna. Man buvo dvidešimt metų. Buvau labai pasiruošusi, išklausiusi daug pamokėlių, visada to labai norėjau. Tuo metu, auginant vieną dukrą, man atrodė, kad aš esu supermama. Dukra buvo toks lengvas kūdikis, vaikas, paauglys ir man atrodė, kad aš esu labai nuostabi mama, rezultatas nuostabus ir galiu net kitiems patarti, net tada, kai neprašo.
Dabar, kai vaikai yra keturi (vyriausia dukra jau gyvena atskirai), aš nebesijaučiu supermama. Niekada. Priimu tai kaip duotybę, nes tai man labai patinka. Bandau tvarkytis kaip man išeina, o išeina visaip.
Vyriausiąją dukrą buvo lengva auginti, ji niekada nesirgo, aš nežinojau, kas yra ožiukai, paauglystės bangavimai, nieko panašaus nebuvo ir aš naiviai tikėjau, kad tai dėl to, kaip aš ją auginu. Pasirodo, kad yra visai kitaip ir su kiekvienu vaiku yra vis kitaip ir ko dabar tikrai nedrįsčiau – tai į kairę ir dešinę dalinti savo patarimų kitoms mamoms.
Aš turiu keturis vaikus, kuriems dabar 23, 13, 11 ir 9 metai. Kiekvienas jų yra vis kitoks ir tie metodai bei auklėjimo priemonės, kurie veikia su vienu vaiku, visai netiks kitam. Nebesu tokia kategoriška, nedalinu patarimų, jei manęs neklausia.
Mano draugų tarpe yra nemažai šeimų, kurios augina tris ar keturis vaikus, vieni bičiuliai turi aštuonis. Tai nėra kažkas ypatinga, ta stereotipinė nuostata yra pasikeitusi. Mes nesame tie, kurie nežino, kaip planuoti vaikus.
– Ar vaikų auklėjimo klausimus sprendžiate kartu su vyru?
– Vaikų auklėjimo klausimai yra bendras susitarimas. Jei ne vaikai ir jų auklėjimo problemos, iššūkiai ir rūpesčiai, mes niekada nesipyktumėm su vyru, mes labai sutariam ir vienintelis nesutarimas mūsų poroje – vaikų auklėjimo klausimai.
Vyras yra griežtesnis, disciplinuotas, racionalus, labai į priekį pagalvojantis, o aš daugiau emocinė būtybė. Vyras kelia visus vaikus rytais sportuoti. Ir man atrodo – gal šiandien leiskim jiems pamiegoti. Mamyte, ar gali susitarti su tėčiu, kad nelieptų eiti ant bėgimo takelio, aš gal po mokyklos pabėgiosiu.
Tuo momentu aš būčiau linkusi pagailėti vaiko, o vyras – ne. Mes visada diskutuojam, kartais net ginčijamės. Ilgalaikė perspektyva, disciplina, taisyklės – tai svarbu. Visi vaikai lanko skirtingas mokyklas, skirtingus būrelius pasirinkę, jų vežiojimo vaidmenį prisiėmusi mano mama ir todėl mes galime daugiau pasiekti savo profesinėse srityse, kituose prisiimtuose vaidmenyse.
Dirbu pilną darbo dieną, dar saviraiškos veiklų ir būdų prisigalvoju, todėl visos komandos indėlis šeimoje labai svarbus.
– Kas Jums padeda buityje? Juk jos, auginant daugiau vaikų, yra tikrai nemažai. Ar yra tokių darbų, kurių labai nemėgstate ir atvirkščiai – labai patinka?
– Ar galima mėgti buities darbus? Aš juos darau todėl, kad reikia. Valgyti darau, nes mėgstu, labai patinka vaišinti. Bet kai buvo karantinas ir namie sukosi šeši žmonės ir visi jie norėjo valgyti, bent jau tris kartus per dieną. Diena iš dienos: pusryčiai-pietūs-vakarienė, pasirūpinti užkandžiais, dar atlikti savo profesinius darbus. Buvo nelengva ir sunku pasakyti, kad aš mėgau. Iššūkių buvo.
Didelę pagarbą jaučiu vienišoms mamoms, man sunku įsivaizduoti, kaip jos viską suspėja. Jei neturėčiau šalia labai stipraus gyvenimo partnerio, su kuriuo kartu viską darome, jei nebūtų mano mamos pagalbos, būtų tikrai sunku.
– Kurie motinystės iššūkiai Jums buvo sudėtingiausi?
– Sunkiausi yra tie dalykai, kurių negaliu kontroliuoti, kurie ne mano kontrolės zonoje. Pvz., vaikas nenori pusryčių, bet aš žinau, kad už poros valandų jis bus piktas, prašys angliavandenių, todėl mano kontrolės zonoje yra pasirūpinti, kad jis pavalgytų. Bet vaiko liga jau nėra mano kontrolės zonoje. Vienas mano vaikas turi autizmo spektro sutrikimą ir tai ne tik man ir mano motinystei, bet visai šeimai buvo iššūkis, ir tebėra.
Karantinas, kai reikia persidėlioti dienotvarkę, kažkas nežinoma, galų gale dabartiniai įvykiai, neramumas, atsiradęs visiems dėl karo, kuris netoli vyksta. Iššūkiais vadinu viską, kas ne mano kontrolės zonoje.
Vadybinės savybės, kurias esu išsiugdžiusi darbe, padeda ir šeimoje. Šeima yra toks mažas ūkis, kur viskas veikia kaip ir įmonėje: organizaciniai dalykai, logistika, išteklių planavimas, paskirstymas, kontrolė ir reagavimas, bet yra dalykai, kurie nekontroliuojami ir tada labai sunku. Kartais reikia išbūti, išlaukti, o kartais tik melstis, kas irgi labai padeda.
– Kūno pokyčiai, susiję su motinyste, jos laukimu – jie irgi ne mūsų kontrolės zonoje. Ar glumino Jus besikeičiantis kūnas tampant mama?
– Esu labai laiminga moteris, kad mano gyvenimo partneris, mano vyras niekada nėra pasakęs jokios pastabos. Tų kūno pokyčių buvo su kiekvienu vaiku: priaugau penkiolika, dvidešimt kilogramų, ir vėl naujas nėštumas, gal pati tai labiausiai matydavau. Esu laiminga moteris ir mama.
Žinau daug moterų, kurios išgyvena ir eina tai prisipūsti, tai pasitempti, tai kažką nusipiešti, man taip nebuvo. Aš esu labai dėkinga savo kūnui, nes „tame namelyje“ užaugo keturios gyvybės ir aš galėjau į šį pasaulį atvesti tvirtus keturis vaikus – ar galėčiau norėti kažko daugiau?
Dabar jau kažkiek laiko praėjo nuo tų didžiųjų pokyčių. Labiausiai noriu būti sveika ir tvirta, o visi kiti dalykai, tas grožis, jis yra labai laikinas ir kas gražu vienam, kitam gali būti labai baisu. Man visame gyvenime, ir motinystėje, ir kelionėje, kiek mums jos yra duota, svarbiausia yra balansas.
Stengiuosi vadovautis taisykle „trys kart aštuoni“, kur aštuonios paros valandos skiriamos poilsiui, aštuonios – darbui ir aštuonios – sveikatos palaikymui, dvasiniams dalykams, pomėgiams ir kitai saviraiškai. Mes visi mėgstam iš kažkurios srities „pasiskolinti“, nes kitai per daug atiduodam. Aš dažniausiai iš miego skolinuosi.
– Ar leidžia šeima mamai išsimiegoti bent savaitgaliais?
– Leidžia. Mes turime tokią taisyklę: laiminga mama – laiminga šeima, ir vyras dažnai vaikams taip kartoja, todėl jie jau žino – savaitgaliais tyliai atsikelia ir tyliai žiūri televizorių ar nuo tam tikros valandos atsirakina išmanieji – juos naudoja. Aš seniai juos esu išmokiusi – svarbiausia būti tyliai, kol mes išsimiegam. Net šuo dabar jau išmoko.
Jei persidirbu – jaučiuosi mažiau laiminga. Tada reikia sustoti, atsitraukti. Kartą per mėnesį ar du mes vieni du su vyru pabėgam, išeinam į pasimatymą, kartais aš viena į kokias rekolekcijas išvažiuoju.
Kad jausčiausi laiminga, man reikia tarsi stalo su keturiomis kojomis, kur viena koja, be jokios abejonės, būtų mano šeima, kita – visos saviraiškos, galimybės, augimas, savanorystės, tarnystės – tame patiriu daug džiaugsmo ir prasmės.
Trečia koja – darbas ir profesinė karjera, ketvirta – tikėjimas, Dievas. Jei kurią apleidžiu, tai stalas svyruoja ir tos laimės mažėja. Turiu prižiūrėti, kad visos kojos tvirtai ant pagrindo stovėtų.
– Įsivaizduojate, jei būtumėte tik namų šeimininkė?
– Įsivaizduoju. Kai gimė trys mažieji vaikai, aš išėjau vaikų auginimo atostogų, jos užsitęsė ir aš išbuvau namuose beveik šešis metus. Buvau vaikų mama, namų šeimininkė, jaučiausi labai laiminga, pasinėriau į viską visa galva: būreliai, tortų kepimas, jei kokia šventė, tai būtinai viską savo rankomis padaryti!
– Kaip įmanoma viską spėti su keturiais mažamečiais?
– Bet naktis yra ilga (juokiasi). Kai gimė ketvirta mano dukra buvau pradėjusi galvoti, kad noriu į darbą, nes pasiilgau jausmo būti sėkminga. Iki vaikų aš turėjau fantastišką karjerą, man sekėsi, ėjau vadovaujančias pareigas. Ir kai pradėjau būti tik mama, sėkmės liko mažai.
Niekas nededa karūnos, kad turi tiek vaikų. Jie tai serga, tai nevalgo, tai kitos problemos. Pasakiau vyrui, kad noriu į darbą, nes noriu džiaugtis rezultatu, sėkme. O namie: kiek besistengtum, nebūtinai bus taip, kad viskas pavyktų.
– Iš kur turite tiek energijos?
– Žinau, koks kuras man reikalingas, kad galėčiau išbūti. Optimizmas, pozityvumo ieškojimas, saviugda, savistaba, malda. Tai turi daug prasmės. Kaip lėktuve – turi tą deguonies kaukę užsidėti sau, o paskui ieškoti kam aplinkui uždėti. Nuo mano emocinės būsenos priklauso kaip jausis mano namiškiai, kaip darbai klostysis.
Net jei kažkas atsitinka, galvoju: „Įdomu, nuo kokio didesnio blogio tai mane apsaugojo?“. Taip esu išmokusi galvoti, to tikrai reikia mokytis, tai natūraliai neišeina. Kai peržiūriu savo gyvenimo įvykius, tai tie, kurie labai išgąsdino pradžioje, nuvedė ten, kur dabar esu. Priimu su dėkingumu tai, kas vyksta ir suprantu, kad gal iš karto nepamatysiu, į kokį didesnį gėrį tai mane veda.
– Dėl tos deguonies kaukės pirmumo. Manote, kad šiuolaikinė motina turi būti šiek tiek egoistė?
– Iš tikrųjų tai padeda. Nežinau ar čia dera su mano tikėjimu ir katalikybe, bet…
Mano kartos ir vyresnės moterys, kaip mano mama, yra labiau pasiaukojančios dėl vaikų, galvoja: geriau kažką atimsiu iš savęs ir atiduosiu vaikui. Kartą išgirdau pasakojimą apie daugiavaikę mamą, kuri mėgdavo pasislėpti namų kertelėje su moterišku žurnalu ir valgydavo šokoladą.
Vaikai ją užtiko ir labai nustebo, radę besislapstančią šokoladuotą mamą, o ji ramiu balsu: „uždarykite duris, aš jums gaminu laimingą mamą“. Ir aš susimąsčiau: kas kitas, jei ne aš pati, padarysiu jiems laimingą mamą!? Ką dar galiu jiems duoti? Noriu skirti vakarą per savaitę kitokiai veiklai, savo pomėgiams, savanorystei, nes tai teikia man laimės jausmą.
Svarbu išsiaiškinti kas tave kaip žmogų daro laimingą, nes mama – tik vienas iš vaidmenų. Žmona, darbuotoja, dukra – visur susiduriame su lūkesčiais, bet aš esu žmogus, kuris turi išsiaiškinti, kas mane daro laimingą, kaip tai integruoti į savo gyvenimo chaosą, nes jei to nedarysiu, anksčiau ar vėliau kažkur išlįs bėdos.
Nervingumas, depresija, liūdesys. Nepamirškite, kad esate žmogus, kuris pats savimi turi pasirūpinti, jei kas tai vadina egoizmu – tegul. Aš pati to irgi ne iš karto išmokau.
– Kas, būnant mama, yra nuostabiausia?
– Man – viskas. Nuostabu, kad trys maži žmonės mane apsikabina ir pabučiuoja išlydėdami, grįžtančią, prieš miegą. Labai daug meilės. Aš galvoju, kodėl man tai reikalinga. Aš nuolat alkstu meilės. O vaikai jos davė labai daug. Man tai tarsi meilės kolonija.
Aš labiausiai trokštu gyvenime būti reikalinga ir taip buvo visada. Nuo ankstyvos jaunystės užsiėmiau įvairia veikla, ėjau nesąmoningai į tą gausią šeimą, bet žinau, kad joje aš visada jausiuosi reikalinga.
Vaikai užaugs, dukra jau suaugusi, bet mes labai daug ir artimai bendraujame, tariamės. Darbe taip pat noriu būti reikalinga ir tai teikia man džiaugsmą. Ne taip, kad gyveno žmogus ir niekas nepastebėjo, kai jo neliko vieną dieną, o aš norėčiau, kad pastebėtų, gal net iš karto pastebėtų (juokiasi). Čia tikriausiai kokia diagnozė yra.
O jei rimčiau, tai motinystė yra tik viena iš gyvenimo rolių. Ir jei susidėliojo taip, kad likimas nedavė patirti šito vaidmens, tai tikrai nereiškia, kad esi mažiau verta. Tai tik vaidmuo. Ne visos juk ir žmonos yra, ne visos ir seserys. Kai kurie vaidmenys mums duoti, kai kurie – ne. Pirmiausia – žmogus.
