Kaunietis Jonas Palys apie valgyklas gali pasakoti nesustodamas – jose reguliariai lankosi daugybę metų, kolekcionuoja senųjų valgyklų bei restoranų indus, stalo įrankius, o įspūdžiais dalinasi feisbuko puslapyje „Kauno valgyklos“.
Per piką
Pakalbėti susitinkame geriausiai istoriko, kolekcininko Jono Palio vertinamoje Kauno valgykloje „Sideta“ (Chemijos g. 27B), nes „skanu ir pigu.“ Kaip tik per piką – 11.30 val. Pasak valgyklos darbuotojos, pikas įprastai tęsiasi nuo 11 iki 13.30 val.
Nors žmonių tiršta, eilė juda greitai, žmonės prie stalų neužsibūna.
„Pasiimi padėklą, pasakai ką įdėti, susimoki, nusineši prie staliuko, greit suvalgai ir nuneši indus. Valgyklos labai taupo laiką“, – konstatuoja Jonas Palys.
Jis pietums pasiima vištienos maltinį su grikiais ir daržovėmis, burokėlių sriubą ir kompotą. Sumoka 4.15 €.
„Kompotas būtinai turi būti natūralus. Jei valgykla gamina naminį kompotą, reiškia ir maistą gamina kaip naminį“, – ne kartą įsitikino J. Palys.
Šimtai valgytojų
Valgyklos darbuotoja pažymėjo, kad per dieną čia parduodama apie 300 porcijų. Virtuvėje tądien triūsė aštuoni žmonės.
Išsineštinius pietus pasiėmęs Julius pasakojo, kad neseniai čia stovėjo 35-ių žmonių eilėje. Kai pristinga kantrybės laukti, vykstą į valgyklos padalinį Palemone.
„Baisinės eilės! Kainos ir kokybės santykis – kaip restorane. Pavalgau čia už 3-3.25 €“, – sakė vyras.
„Čia pigu ir skanu, ypač cepelinai, žemaitiški blynai, kepsniai. Atvykome su bičiuliu iš Eigulių, ten valgyklų nėra, o kebabai atsibodę“, – sakė Kristupu prisistatęs vyras. Į geriausių Kauno valgyklų sąrašą jis dar įrašytų ir „Al Fresco“.
Skanus pomėgis
Pašnekovas atviravo, kad jo tėtis architektas Jurgis Rimvydas Palys irgi labai mėgsta valgyklų maistą. Mena, kaip vaikystėje Laisvės alėja eidavo pas tėtį į darbovietę „Komprojekte“, užsukdavo ir į nedidelę valgyklą darbuotojams. Su tėčiu aplankydavo ir kitas Kauno valgyklas.
Pašnekovas konstatavo, kad tarpukario laikotarpio valgyklų jau nebeliko, seniausios dar gyvuojančios – iš sovietmečio laikų. Pasak Jono, anksčiau Kaune valgyklų buvo labai daug: visos gamyklos, institutai turėjo savo valgyklas ar bufetus darbuotojams. „Kauno valgyklų tresto“ leidinyje rašoma, kad 1983 m. Valgyklų trestas jungė 267 viešojo maitinimo įmones.
J. Palio žiniomis, Kaune šiuo metu veikia apie 20 veikiančių valgyklų. Kaune jis yra aplankęs daugumą jų, tačiau tiki, kad yra dar ir neatrastų. Dalis užsidaro, atsiranda naujų.
Nuo tarybinių laikų iki šiol Kaune išliko dvi visuomeninės valgyklos: nuo 1968 m. veikianti prie VI forto žiedo (K. Baršausko g. 94) ir prie Soboro (Laisvės al. 23, II a.). Į jas pasisotinti galėdavo užeiti kiekvienas norintysis, o į įmonių – tik darbuotojai.
Anot pašnekovo, autentiškiausios Kaune išlikusios: „Sideta“ su puošniu interjeru ir Laisvės al. antrajame aukšte. Pastaroji mažiau ištaiginga, tačiau autentiška, joje geras maistas, Jonui ten itin patinka žemaitiški blynai. Į autentiškų Kauno valgyklų sąrašą J. Palys įtrauktų ir „Spurginę“ (Laisvės al. 84).
Valgyklos ypatumai
Pasak Jono, viena pagrindinių valgyklų verslo sėkmių – pigios patalpos, tad jų nerasi paradinėse miestų aikštėse, centrinių gatvių pirmuosiuose aukštuose, nes per brangu.
Pašnekovas pažymi, kad apie apsilankymą valgykloje išduoda maisto kvapas.
„Didžiausia valgyklų bėda – ventiliacija. Mano bičiuliai sakydavo: „einu valgyt į šliaukinyčią.” – Nes grįžus jausdavosi maisto kvapo šleifas. (…) Dirbu su virtuvės įrengimais susijusioje srityje, tad žinau, kad ventiliacija yra vienas brangiausių dalykų įrengiant valgyklą. Senose patalpose ventiliacija būna jau užsikimšusi ir reikia rekonstrukcijos, o kai kur – ji išvis neišvedžiota. Darbai kainuoja dešimtis tūkstančių eurų. Toks verslas negalėtų sau to leisti“, – teigė J. Palys.
Ne visose valgyklose ir ideali tvarka, būna, kad su tuo pačiu pavargusiu skuduru valomas stalas, po to indai.
„Kurie jautresnės sielos – ne visada gerai“, – pridūrė jis.
Pietauja ir kituose miestuose
J. Palys apsilanko ir kitų miestų valgyklose. Vilniuje išskyrė „Sultininę“ (Jogailos g. 6), veikiančią nuo 1969 m.
„Kaip Kauno „Spurginėje“, taip ir Vilniaus „Sultininėje“ – nedaug kas pasikeitę. Sultinį gauni iš didžiulio puodo“, – pažymėjo pašnekovas.
Lankosi jis ir valgyklose, kuriose aptarnauja profesinėse mokyklose ar kolegijose besimokantys būsimi barmenai, virėjai, padavėjai. Ten pakliūti sudėtingiau.
Dar viena rekomenduojama vieta – Vėžaičių ŽŪB valgykla (Klaipėdos r.).
„Nu tokio gerumo valgykla! Be to, ją puošia išraiškingi medžio drožiniai”, – išskyrė J. Palys.
Pigiausius pietus J. Palys turėjo profesinėje mokykloje.
„Zarasuose esu pavalgęs už 1,15 €, Veisiejų profesinėje mokykloje – už 1.30 €, tiesa, pastarojoje tiek atsiėjo dvi porcijos, nes vienos neužteko”, – tikino vyras.
Kur dar verta papietauti? J. Palys siūlo išbandyti meniu Gargždų valgykloje „Bulvė“, Kėdainiuose – „Lifosoje”, Šiauliuose – „Ritos svetainėje“, kur galima sumokėti ir už kito būsimus pietus.
Dėmesio vertos ir labdaros valgyklos Rokiškyje bei Kudirkos Naumiestyje. Jose maždaug iki 14 val. pietus gali nusipirkti keliaujantieji pro šalį, o po to pietauti atvyksta patiriantieji nepriteklių.
Kauno valgyklų TOP 5
Jonas Palys sudarė geriausių Kauno valgyklų penketuką.
– „Sideta” (Chemijos g. 27B).
– Buvusioje Radijo gamykloje (Draugystės g. 19, tiesa, ją sunku rasti).
– Prie VI forto (K. Baršausko g. 94).
– Netoli Soboro (Laisvės al. 23).
– „Al Fresco” (Savanorių pr. 192).
Daugiau apie Kauno valgyklas skaitykite J. Palio puslapyje čia.
Šiuo metu J. Palio surinkti senųjų Kauno valgyklų bei restoranų įrankiai, lėkštės, bukletai, nuotraukos ir kt. eksponuojami jungtinėje parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“, MO muziejuje Vilniuje. Daugiau apie parodą čia.
