Kiek daugiau nei 1 km už VDU Botanikos sodo ir atsiduriame Šv. Elžbietos seserų kongregacijos vienuolyne. Prie tarpukariu K. Reisono projektuoto modernaus pastato su plačia šypsena mus pasitinka vyresnioji sesuo Emanuelė. Iš virtuvės sklinda gardūs kvapai: pietums daržovių sriubą ir guliašą ruošia sesuo Joana ir sesuo Irenea. Čia pat sukiojasi svečiais besidžiaugianti ir žolelių arbatą kaisti skubanti sesuo Irma.
Pirmajame aukšte girdėti vaikų šurmulys – sausį vienuolyno patalpose duris atvėrė katalikiškos krypties vaikų darželis „Garstyčios grūdelis“.
Sklypą padovanojo Maironio sesuo
Šv. Elžbietos seserų kongregacija buvo įkurta 1842 m. Vokietijos okupuotoje Lenkijos dalyje Silezijoje. Vienuolyno steigėjos – Marija Luiza Merkert, jos sesuo Matilda Merkert, Klara Wolff ir Pranciška Verner. Kongregacijos globėja pasirinkta šv. Elžbieta Vengrė (1207-1231), garsėjusi meile ir gailestingumu vargšams, nuskriaustiesiems, sergančiųjų globa, tad ir elžbietietės koncentravosi į ligonių slaugymą.
Lietuvoje elžbietietės veikia nuo 1925 metų. Kaune, dab. J. Pabrėžos g. 1, vienuolynas pradėjo kurtis Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu: pradžią jam davė Jono Mačiulio-Maironio sesuo Marcelė Mačiulytė, 1931 m. padovanojusi žemės sklypą (apie 0,5 ha) Vilkaviškio vyskupijos kurijai. Ji prašė, kad naujame pastate atsirastų šv. Onos altorius. Maždaug po pusės amžiaus jos noras buvo išpildytas.
1939 m. rugpjūtį sklypas buvo padovanotas elžbietietėms. Iki metų pabaigos buvo pastatytas trijų aukštų Šv. Elžbietos seserų kongregacijos vienuolyno pastatas (arch. Karolis Reisonas). 1940 m. dar nespėtas įrengti vienuolynas buvo nacionalizuotas, o 1941 m. liepą grąžintas vienuolėms. Netrukus vienuolynas buvo vėl nacionalizuotas, jame įkurta pradinė mokykla, vėliau veikė kultūros namai ir biblioteka.
„Kaimynai pasakojo, kad į kultūros namus atvykdavo pašokti, pasilinksminti, mat dabartinės mūsų koplyčios vietoje anksčiau buvo salė, vykdavo diskotekos“, – atskleidė sesuo Irma.
Tik 1990 m. rugpjūčio 30 d. vienuolyno pastatas buvo grąžintas vienuolėms. Po penkmečio pastatas baigtas rekonstruoti (arch. Horstas Rathė ir Violeta Beigienė).
Koplyčioje – ypatinga relikvija
Vyresnioji sesuo Emanuelė aprodo vienuolyną. Pirmajame aukšte kairėje yra virtuvė ir valgomasis, dešinėje – vaikų darželis „Garstyčios grūdelis“. Antrajame aukšte įrengta šv. Onos koplyčia. Joje kabo šv. Onos, šv. Elžbietos ir vienos iš vienuolyno steigėjų pal. Marijos Luizos Merkert paveikslai. Šalia tabernakulio saugoma pal. Marijos Luizos Merkert relikvija.
Koplyčios gale stovi vargonai – per šv. Mišias prie jų prisėda vyresnioji sesuo Emanuelė.
Sesės džiaugiasi, kad į koplyčią pasimelsti ateina ne tik kaimynystėje gyvenantys žmonės, bet atvyksta ir iš tolėliau. „Anksčiau koplyčia būdavo pilnutėlė, žmonės net koridoriuje stovėdavo“, – mena sesuo Irma.
Antrajame aukšte yra ir klauzūra, joje įrengtos sesių celės. Į šią erdvę pasauliečiams eiti draudžiama.
Laukia rekolektantų ir piligrimų
Užlipame į trečiąjį aukštą. Anksčiau čia veikė nedideli vienuolyno senelių namai, tam pasitarnaudavo ir liftas. Dabar keturi kambariai laukia susikaupimui atvykstančių svečių, rekolekcijų dalyvių.
„Norėtųsi, kad žmonės atrastų šį vienuolyną, įsitrauktų į veiklas. Planuojame kviesti į susikaupimo, vienumos dienas bei asmenines rekolekcijas, kad žmonės pabūtų tyloje su Dievu, rastų atsakymus į svarbiausius jų gyvenimo klausimus. Tai itin aktualu dabar, kai žmonės išsekę nuo bėgimo, materializmo“, – sakė vyresnioji sesuo Emanuelė.
Galiausiai pasiekiame palėpę. Čia įrengti dar keturi kambariai, kuriuos planuojama nuomoti pro šalį keliaujantiems piligrimams.
Patraukė vargšų ir ligonių globėja šv. Elžbieta
Po ekskursijos po namą pokalbį tęsiame valgomajame, kur sesės vaišina žolelių arbata. Teiraujamės, kodėl pasirinko būtent šią kongregaciją. Vienuolyno vyresnioji sesuo Emanuelė atvirauja, kad į vienuolyną įstojo būdama 19-kos ir šis sprendimas buvo lengvas.
„Už savo pašaukimą esu dėkinga Dievui, tėvams ir kunigui Miroslav Balcevič. Jis buvo toks užsidegęs tikėjimu, toks natūralus ir laimingas savo pašaukime, kad man tapo pavyzdžiu renkantis gyvenimo kelią“, – sakė ji.
Su elžbietietėmis vyresnioji sesuo Emanuelė susipažino Lenkijoje, besimokydama Vroclavo vargonininkų mokykloje. Šią kongregaciją pasirinko sužavėta šv. Elžbietos – XIII a. gyvenusios Vengrijos karaliaus Andriejaus II dukros. Šv. Elžbieta garsėjo gailestingumu: kiekvienam prašančiajam duodavo valgyti, suteikdavo drabužius to stokojantiems, rūpindavosi ligoniais, lankydavo vargšus.
Pasakojama, kad šv. Elžbietos vyro Liudviko šeima pykdavo ant moters, nes ji dideliais kiekiais iš namų nešdavo maistą ir daiktus varguoliams.
„Kartą gatvėje vyras norėjo patikrinti, ką ji neša apsiauste, jį praskleidus vietoj duonos žiemą buvo matyti rožės! Kita legenda pasakoja, kad ji parsivedė namo ir paguldė į lovą raupsuotąjį. Kai grįžęs sutuoktinis atidengė patalus – pamatė Nukryžiuotąjį…“, – pasakojo sesuo Irma ir pridūrė:
„Ar žinote, kaip dėl maisto „švaistymo“ ją nubaudė nuodėmklausys? Įsakė vargšams duoti tik po vieną duonos kepalėlį. Tuomet ji kepyklai liepė gaminti didžiulius duonos kepalus, kad vos pakelti būtų galima“, – šypsodamasi kalbėjo elžbietietė.
Ne vienuolynas, o „bendruomenynas“
Nuo pat vienuolyno pastato atgavimo 1990 gruodžio 11 d. m. čia gyvena sesuo Joana, pernai minėjusi 53 metų amžinųjų įžadų davimo sukaktį. Vyresnioji sesuo Emanuelė po šešiolikos Alytuje praleistų metų grįžo į Kauną, čia gyvena vos mėnesį. Ji vienuolystėje jau 26 metus. Sesuo Irenea vienuoliniame gyvenime yra 23 metus, o sesuo Irma – 11 m. Domimės vienuolių veikla. Dienotvarkėje nurodoma, kad vienuolės keliasi 5 val. ryto, kartu meldžiasi, valgo. Dirbančios sesės iškeliauja į darbus. Poilsio laikas prasideda 22 val.
„Turėtų vadintis ne vienuolynas, o „bendruomenynas“, juk gyvename bendruomenėje, viskas vyksta bendrai. Bendras ir namas, automobilis, pajamos. Savo nuosavybės neturime, nes davėme neturto įžadą“, – sakė vyresnioji sesuo Emanuelė.
Kur darbuojasi elžbietietės? Sesuo Emanuelė dirba vienoje Alytaus profesinio rengimo centre tikybos mokytoja, ji taip pat vargonauja, katechizuoja jaunimą Garliavoje ir Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje.
Sesuo Joana visą gyvenimą dirbo virėja, šiuo metu yra garbaus mažiaus (79 m.), sesuo Irenea irgi virėja.
Sesuo Irma dirbo tikybos mokytoja, šiuo metu jau pensijoje, tačiau ruošia vaikus Šv. Komunijai Garliavoje.
Laisvalaikiu elžbietietės keliauja: kartu vyksta prie jūros, į gamtą, į svečius.
Pastebėti vienas kitą
Ko žmonės galėtų pasimokyti iš Šv. Elžbietos? Vyresnioji sesuo Emanuelė ragina pasistengti labiau pastebėti, priimti ir mylėti vienas kitą.
„Dabar daug nepriėmimo, pavydo, neapykantos vienas kitam. Šv. Elžbietos pavyzdys – uždegantis: ji patyrė kančią, priėmė ją ir už kančią dėkojo Dievui. Atsimerkime, Dievas mums duoda tiek dovanų: padėkokime Jam, kad šiandien atsikėlėme, kad galime bendrauti, susitikti, melstis. (…) Pasaulį turi keisti nuo savęs, tada pasaulis pasikeis. Jei kiekvienas padarysim gerą darbą, kaip Šv. Elžbieta „nešim“ po bandelę, kuri į rožę pavirstų – tai kiek tų rožių prisodintume? Visas Kaunas galėtų būti apsodintas gerumo rožėmis!“, – šypsodamasi sakė vyresnioji sesuo Emanuelė.
Sesuo Irma pridūrė: „Žmogui juk nedaug reikia: nusišypsoti, pakalbinti, parodyti dėmesį. Dabar stinga šilumos, paprasto žmogiškumo. Netaupykime to, pasidalinkime!“, – ragino sesuo Irma.
