Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų D. Citvarienė: norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų – Kas vyksta Kaune

Viena knygos „Kauno žydai“ sudarytojų D. Citvarienė: norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų

M. Plepio nuotr.

Žadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename – vienas ambicingiausių projekto „KaunasEuropos kultūros sostinė 2022“ tikslų. Jam įgyvendinti įsteigta programa „Atminties biuras“ pasitinkant „Kaunas 2022“ atidarymą išleidžia gausiai iliustruotą knygą „Kauno žydai“, skelbiama „Kaunas 2022“ pranešime žiniasklaidai. Apie leidinio priežastis, turinį ir asmeninį santykį su žydiškuoju Kaunu pasakoja viena jo sudarytojų, programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė. 

Greičiausiai „Kauno žydai“ galėjo būti ir filmas, ir straipsnių ciklas, ir dar koks nors objektas, pasakojantis istorijas. bet kodėl knyga?

Tikrai taip, toks filmas galėtų atsirasti. Ir reikia pasakyti, kad su „Kaunas 2022“ programa  „Atminties biuras“ nuo 2019 m. pristatėme nemažai žydišką atmintį aktualizuojančių projektų, o mieste pasirodė keletas gatvės meno kūrinių, kurie primena čia gyvenusius žydų kilmės kauniečius. 

Tačiau šią knygą laikau vienu svarbiausių projektų. Jos idėją ėmėme vystyti vos laimėjus Europos kultūros sostinės titulą. Pirma, norėjome užpildyti miesto istorijos spragą. Antra, mums buvo svarbu sukurti išliekamąjį projektą, kuris nepasibaigtų po 2022-ųjų. Knyga, kitaip nei paroda ar spektaklis, liks dar ne vienerius metus. Tai mūsų duoklė čia gyvenusiems, šį miestą ir savo ateitį kūrusiems kauniečiams, kurių gyvenimas buvo taip drastiškai nutrauktas.

Knygoje gausiai cituojami įvairūs šaltiniai, taip pat publikuojamos tikrai ne visiems matytos istorinės nuotraukos, dokumentai, net reklamos. Kokie radiniai archyvuose jus, jau nemažai žinančius apie temą, labiausiai nustebino? Kas asmeniškai labiausiai palietė ir sujaudino?

Negaliu kalbėti už kitus knygos autorius, kurių dauguma istorikai ir jų santykis su ikonografine medžiaga turbūt šiek tiek kitoks. 

Aš nesu istorikė ir man nėra taip svarbu, ar fotografija anksčiau buvo publikuota, ar ji reta. Man svarbiau, kiek fotografijoje matyti istorijos, kiek ji gali papasakoti apie tą laiką, žmogų, įvykį, kiek ji iškalbinga. Kartu – kiek nuotrauka mums šiandien pasako apie tuometinį Kauną, kauniečius ir jų gyvenimą, kiek ji įdomi paprastam knygos skaitytojui, ne istorijos specialistui.

Aš asmeniškai labai apsidžiaugiau pamačiusi pavėsinės, kurioje rašė rašytojas Abraomas Mapu fotografiją. Buvau ne kartą skaičiusi apie šią pavėsinę ant Aleksoto kalno, tad ši fotografija buvo labai malonus atradimas, padedantis geriau įsivaizduoti skaitytas istorijas ir tų laikų miestą.

Kitas atradimas – sudeginto Kauno geto fotografijų rinkinys. Tai vieni labiausiai sukrečiančių mano matytų miesto vaizdų.

Tačiau šioje knygoje ne mažiau už iliustracijas mums svarbūs Kaune gyvenusiųjų ar čia besilankiusių atsiminimai, liudijimai – jie irgi yra tam tikros istorijos „iliustracijos“. Džiaugiuosi, kad knygoje įdėjome nemažai anglakalbiuose šaltiniuose rastų atsiminimų apie XIX – XX a. pradžios Kauną, kurie vaizdingai papildė kuriamą miesto paveikslą. Be to, knygos turinį  prasmingai praplečia ir mūsų pačių prieš keletą metų kalbintų kauniečių atsiminimai – Frumos Kučinskienės, Julijanos Zarchi, Bellos Shirin ir kitų.

Penki šimtai metų – ir vos du šimtai puslapių! Kaip konstravote, koncentravote knygos naratyvą, galbūt stalčiuose liko medžiagos dar kelioms publikacijoms?

Turbūt pirmiausia svarbu pasakyti, kad rengėme knygą, kuri skirta ne akademinei bendruomenei, o smalsiems, besidomintiems istorija. Nesiekėme sukurti enciklopedijos ar išsamios Kauno žydų istorijos. Ši knyga – tarsi įvadas, pravertos durys į mažai tyrinėtą miesto praeities pasaulį. Tai pirmoji pažintis su Kauno žydais, jų istorija mieste. Primename svarbiausius čia gyvenusių ir kūrusių kauniečių vardus, jų indėlį į švietimo, kultūros, medicinos, pramonės, verslo ir kitas gyvenimo sritis, paliečiame ir skaudžius istorijos puslapius. Labai tikiuosi, kad knyga inspiruos tolesnius šios istorijos tyrimus.

Esu įsitikinusi, kad norint gerai papasakoti istoriją, nepakanka faktų, datų ir vardų. Kad iš tiesų suprastume, kuo gyveno žmonės prieš 50 ar 150 metų, reikia žinoti, kaip jie mąstė, jautėsi, kaip jie matė pasaulį. 

Man asmeniškai įdomus muziejų konstruojamas santykio su istorija formatas. Pvz., Varšuvos Polin Lenkijos žydų istorijos muziejuje istorija pasakojama pasitelkiant šaltinių citatas, liudijimus, prisiminimus. Panašius istorijos pasakojimo principus norėjosi perkelti ir į šią knygą. 

Todėl didelį vaidmenį pasakojime skyrėme istorinių šaltinių citatoms ir prisiminimams. Šie intarpai – laiko liudininkai. Jie suteikia istorijai gyvybę, kvėpavimą, spalvas. 

Ar daug teko rasti neatitikimų, prieštaravimų šaltiniuose rengiant tekstus? Kaip visgi nuspręsti, kuri tiesa – tiesiausia, tyrinėjant tai, ko liudininkų neretai nebėra?

Kauno žydų istorija dar labai fragmentiškai tyrinėtas laukas. Mūsų, sudarytojų (knygą sudarėme kartu su Kauno istoriku Arvydu Pakštaliu) tikslas buvo surinkti jau padarytus kitų autorių tyrimus, sujungti juos į vieną pasakojimą ir mėginti užpildyti kai kurias spragas. Arvydas itin gerai pažįsta Lietuvos archyvus ir pakoregavo kai kuriuos jau spėjusius įsitvirtinti teiginius. Kita vertus, net neabejoju, kad po knygos pasirodymo paaiškės nauji faktai, atradimai, galbūt ir netikslumai. Manau, kad tai labai natūralus procesas. Kauno žydų istorija dar tik pradedama rašyti.

Knygoje prisimenami visai neseniai išėję Leonidas Donskis, Irena Veisaitė. Galbūt kažko taip ir nespėjote pakalbinti?

Liūdna, kad paskutinieji knygos puslapiai buvo skirti per anksti išėjusiems – Leonidui ir Irenai. Iš tiesų gaila, kad nespėjome su Irena pakalbėti apie šią knygą, kol dar galėjome tą padaryti. Rengiant tekstą apie Leonidą supratome, kiek mažai žinome apie jo šeimos istoriją… Kita vertus, mums buvo labai svarbu, kad šie ir kiti šių dienų kauniečiai mums primintų, kad žydų istorija Kaune gyva, ji tęsiasi. 

Kaip suformavote autorių kolektyvą – jis nemažas, ar teko pandeminėmis sąlygomis dirbti kartu, galbūt aptarti vienas kito idėjas, ar visgi didžiausias darbas teko sudarytojams?

Kaip minėjau, mūsų, sudarytojų, darbas buvo surinkti tyrimus, kurie jau atlikti. Tačiau didžiausias darbas prasidėjo bandant šiuos fragmentiškus tyrimus sudėti į vieną pasakojimą.  Tuomet didelis darbas teko mano kolegai Arvydui – pildyti esamas spragas. Na, o mano užduotis buvo atstovauti skaitytojams – kelti klausimus, kvestionuoti teiginius, kurie kartais atrodo „savaime suprantami“ istorikams, bet ne tokie aiškūs kitiems skaitytojams. Be to, atrodė svarbu ne tik pasakoti, bet ir pristatyti papročius, kultūrą, specifinius terminus. Taip atsirado tekstą papildantis žodynėlis. 

Jei knygą perskaitęs moksleivis ar istorijos, literatūros studentas nuspręstų atidžiau gilintis į kurį nors laikotarpį, giminę, įvykį, koks pasirinkimas „Atminties biurą“ labiausiai pradžiugintų? 

Kaip sakiau, Kauno žydų istorija dar tik pradedama tyrinėti. Ši knyga galėtų būti bent tris kartus storesnė, joje liko nepaminėta daugybė čia gyvenusių ir kūrusių žmonių. Labai tikiuosi, kad visi tie vardai neliks užmarštyje ir kiti autoriai juos prikels naujam gyvenimui. Todėl sveikinčiau visas iniciatyvas tyrinėti šią istoriją.

Greičiausiai  jau sulaukėte pirmųjų reakcijų. Kokios jos?

Mūsų draugai – Kauno žydų bendruomenė – apie šią knygą žinojo nuo pat jos rengimo pradžios. Tikiu, kad jos labai laukė. Mums – tai ne tik duoklė čia gyvenusiems, istorijai, bet ir dovana šiai bendruomenei, žmonėms, kurie tapo mūsų draugais.

Žinau, kad daugeliui jų ši knyga yra svarbus ženklas, kad jų istorija, jų šeimų, bendruomenės drama nėra užmiršta. 

Kam knyga gali būti skaudi?

Knyga skaudi visiems, kurie suvokia, kokio masto tragedija įvyko Europoje ir mūsų mieste Antrojo pasaulinio karo metu. Žiūrint į visas iki karo darytas fotografijas spaudžia širdį žinant, koks likimas laukė visų jose besišypsančių žmonių. Pasakojant apie šią nepaprastai turtingą miesto istoriją, apie žmones, taip svariai prisidėjusius prie miesto kūrimo, suvoki, kiek daug mes netekome. Sunku suprasti, kaip tai galėjo įvykti… 

Knygą iliustruoja charakteringi piešiniai, kurių autoriaus braižas jau atpažįstamas sekantiems „Kaunas 2022“ veiklą – Darius Petreikis sukūrė ir Kauno Žvėries įvaizdį. Kodėl pasirinkta būtent tokia stilistika, koks animacinius primenančių herojų santykis su tekstais?

Labai norėjosi, kad tai nebūtų tradicinė knyga su istoriniais faktais ir dokumentinėmis fotografijomis. Norėjosi, kad ją į rankas paimtų ne tik užkietėję istorijos mylėtojai, kad ji žadintų visų smalsumą.

Tikiu, kad apie istoriją nebūtina pasakoti tik rimtai. Istorija gali būti įdomi, žaisminga. Juk čia mes kalbame apie kelių šimtų metų Kauno žydų istoriją, pasakojame apie šios bendruomenės kultūrą, tradicijas, papročius. Norėjome tą istoriją papasakoti šviesiai, su šiokia tokia humoro doze. Juk žydų istorija – ne tik Holokaustas. Tai daug daugiau, tai šimtmečiai kultūros, tradicijų, papročių. Mums labai svarbu tai priminti.

Knyga išleista ne tik lietuviškai, bet ir angliškai. Ar tikimasi, kad „Kauno žydai“ taps suvenyru 2022-aisiais Lietuvoje apsilankysiantiems svečiams iš užsienio?

Šios knygos auditorija yra ne tik kauniečiai, lietuviai, bet ir pasaulio litvakai, visi besidomintys šio regiono istorija. Todėl mums buvo svarbu išleisti knygą ir anglų kalba. Tuo labiau, kad 2022 m. spalio 29–30 d. Kaune vyks Pasaulio litvakų forumas. Be to, kitais metais planuojame surengti apie 20 žydiškajai atminčiai skirtų renginių – parodų, koncertų, spektaklių.

Na, o Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje visus ateinančius metus bus galima pamatyti vieno garsiausių pasaulio litvakų – Williamo Kentridge‘o (PAR) – parodą  „Tai, ko nepamename“. Taigi knyga prasmingai papildys šią didžiulę programą, tikiu, ji taps svarbiu „Kaunas 2022“ projekto suvenyru.

Daiva, kokia Jums asmeniškai svarbiausia vieta Kaune, simbolizuojanti žydiškąjį Kauną ar vis dar turinti jo aurą?

Aš pati sau žydišką Kauną atradau ne taip ir seniai, 2016 m., kurdama audiovizualinį meninį maršrutą „Dvasios gidas po senąjį Kauną“. Tada, ieškodama vietų šiam projektui ėmiau atidžiau tyrinėti pastatus, pro kuriuos kasdieną praeidavau, domėtis tuo, kas plika akimi ne iškarto pamatoma.

Man žydiškas Kaunas atrodo vis dar paslėptas. Labai gaila, kad šios istorijos ženklai beveik išnykę arba mes jų nepastebime. Būtent dėl šios priežasties inicijavome keletą gatvės meno kūrinių. Norėjome, kad čia gyvenusių kauniečių veidai ir vardai grįžtų į mūsų gatves. Šio projekto dėka mieste pasirodė Rosian Bagriansky ir jos mamos Gertos atvaizdas (darbas sukurtas priešais Lietuvos karininkų ramovę A. Mickevičiaus g.).

Į Kęstučio g., kurioje kažkada gyveno, grįžo garsioji Izraelio poetė Lėja Goldberg, o Kačerginės centre vėl matyti prieš karą čia atostogavusių draugų kompanija – kūrinys sukurtas pagal prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Nemuno darytą fotografiją.

Bet kalbant apie aurą, man toks yra pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Kauno I-oji muzikos mokykla – 1905 metais įsteigti rabino Icchako Elchanano Spektoriaus žydų našlaičių namai. Nuostabu, kad ten vis dar matyti laiko sluoksniai, ne iki galo išblukę senieji užrašai. Simboliška, kad šiame pastate fortepijonu groti mokėsi ir mano sūnus.

Kita man asmeniškai svarbi vieta – Žydų ligoninė A. Jakšto gatvėje. Aš joje gimiau. Labai laukiu jos atgimimo. Ir, be abejo, Kauno Choralinė sinagoga – vienas gražiausių žydiško paveldo pastatų, vis dar laukiantis savo naujojo aukso amžiaus.

Kita vertus, ne mažiau svarbios tos vietos, kurių mes jau nebeidentifikuojame kaip žydiškų, pamiršome ar nežinome jų istorijos.

Tai J. Naujalio muzikos mokykla (buvusi Kauno žydų realinė gimnazija), VDU teisės fakultetas Jonavos g. (buvusi ORT profesinio mokymo mokykla), Kauno apskrities sporto medicinos centras D. Poškos g. (buvę OZE sveikatos namai), pastatas Kęstučio g. 8 – buvęs gydytojo E. Elkeso namas ir privati ligoninė, ar Naujoji sinagoga Birštono g., kurioje šiuo metu įsikūrusios mašinų remonto dirbtuvės. Ką jau bekalbėti apie senamiestį ar Laisvės alėją, kurioje veikė žydų knygynai, fotoateljė, parduotuvės, kirpyklos, kino teatrai, restoranai… Šis miesto istorijos puslapis liko tarsi nematomas, neatpažįstamas. Mūsų pareiga jį priminti.

Kitąmet Kaunas ir Kauno rajonas taps visos Europos scena, o miestas – vieta, kurioje neišvengsi kultūros. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių (iš kurių daugiau nei 50 premjerų), daugiau nei 250 koncertų.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA