Šį savaitgalį dauguma lietuvių lanko artimųjų kapus. Tačiau gal ne kiekvienas susimąsto ir žino, kad tikrosios kapinių lankymo dienos yra lapkričio 1-ji – Visų Šventųjų diena ir lapkričio 2-oji – Vėlinės. Tad ateinančios savaitės pradžia – gera proga prasmingam pasivaikščiojimui po Petrašiūnų kapines, kur palaidoti Lietuvos valstybės iškiliausieji kūrėjai, menininkai, aktoriai, visuomenės veikėjai.
Po Petrašiūnų kapines ir vėl keliaujame su virtualaus muziejaus „Kauno detalės“ įkūrėju, gidu Laimonu Užomeckiu, kuris įtraukiai pasakoja apie šiose kapinėse palaidotus labai žinomų ir itin daug Lietuvos valstybės kūrimui nusipelniusių, bet retai lankomų žmonių kapus. Kodėl jie retai pagerbiami? Nes palaidoti toli nuo pašalinių akių – ne Panteono kalnelyje, į kurį sovietmečių atviri keliai, pasirodo, buvo ne kiekvienam.
Tad virtualiai kartu su L. Užomeckiu ir straipsnio autore, žurnaliste Brigita Sabaliauskaite galite pakeliauti po Petrašiūnų kapines, žiūrėdami vaizdo įrašą, o suteiktos rekomendacijos, kaip rasti vieno ar kito žinomo asmens kapą, galbūt paskatins ir specialiai susiruošti į šias vienas gražiausių Lietuvos kapinių.
Gyvo pasivaikščiojimo metu pašnekovai aplanko tarpukario Lietuvos valstybės ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus, signatarų Stepono Kairio, Petro Klimo, Saliamono Banaičio, iškilių Lietuvos moterų Sofijos Čiurlionienės ir antropologės Marijos Gimbutienės kapus.
Kelionė tęsiasi lankant dailininko Petro Kalpoko, rašytojo Kazio Binkio, etnografo Pauliaus Galaunės ir žinomos operos solistės Adelės Galaunienės amžinojo poilsio vietas, taip pat stabtelint ilgesniam pasakojimui prie vieno žymiausių modernizmo architektų Vytauto Landsbergio – Žemkalnio kapo.
Itin įdomi pasakojimo vieta prie Baltarusijos vėliavos kūrėjo Kaludijaus Dušausko – Duš palaidojimo vietos bei kiek trumpesnis pasivaikščiojimas po Panteoną, kurį publikacijos iniciatoriai kviečia aplankyti kiekvieną kaunietį asmeniškai.
Priminsime, kad Visų šventųjų diena, kuri minima lapkričio 1 d. yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Vėlinės, kaip krikščioniška šventė, skirta paminėti visų mirusiųjų atminimą, atsirado XI amžiuje Kliuni vienuolyne Prancūzijoje. Šio benediktinų ordino vienuolyno ir jam pavaldžių vienuolynų vienuoliai pradėjo kasmet dieną po Visų Šventųjų dienos minėti ir visų mirusių krikščionių – ne tik šventųjų – atminimą. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos mišios, tikint, kad tai palengvins mirusiųjų kančias skaistykloje, vargšams dalijama išmalda.
