Aktyviausia bendruomenė Kaune: kaip menas apsigyveno namų languose ir paskatino veikti – Kas vyksta Kaune

Aktyviausia bendruomenė Kaune: kaip menas apsigyveno namų languose ir paskatino veikti

Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia susipažinti su Žemųjų Šančių bendruomene iš ryškiaspalvio medinuko verandos. Objektyve – daugelio kauniečių matyta, tačiau fragmentiškai girdėta bendruomenės lyderė Vita Gelūnienė, prisiminusi kareivių komplimentus ir papasakojusi, kaip paprasti šančiškiai tampa sąmoningais savo kultūros statybininkais. Prieš kelerius metus Kopūstų lauke prasidėjusios statybos tik įsibėgėja.

Krantas

– Namas, kuriame gyvenu, yra prosenelių namas, tačiau pati čia apsigyvenau būdama gal 24-erių metų. Kiek pamenu savo vaikystę atvykstant pas močiutės seserį į svečius, šis rajonas tuomet buvo žymus sovietiniais kareiviais ir kareivinėmis. Eidama pas močiutę gatvėmis, turėdavau praeiti kareivinių tvorą, o už tų kareivinių būdavo kareiviai, kurie mane palydėdavo švilpimu. Tokie mano pirmieji įspūdžiai.

Pasukus į šią Kranto 18-ąją gatvę, apimdavo įspūdis, kad išskridai į tokią ramią oazę, visiška ramybė. Šio rajono charakteris, turbūt, visais laikais buvo toks, kad čia atvykęs, nors visai šalia miesto centro, jautiesi patekęs į saugią, ramią zoną, kur galima gyventi ir ilsėtis.

Plytos

– Manau, kad kiekvienu periodu Žemieji Šančiai išgyveno tai, ką išgyveno miestas ir visa Lietuva. Tai yra rajonas, kuriame labai ryškiai atsiskleidžia visi istoriniai periodai. Tarpukariu Šančiai pasižymėjo ypatingu draugiškumu, saugumu ir optimistine miesto vystymosi gaida. Sovietmečiu čia įkurta be galo daug darbo vietų, gyveno daug fabrikų darbininkų, tai buvo darbininkų rajonas.

Prieš tą periodą klestėjimą nulėmė žydų bendruomenė, visiškai išnykusi šiandieną. Turbūt, liūdniausias Šančių rajonas buvo po sovietmečio, išėjus paskutiniams kareivių daliniams. Nuo 1990-ųjų metų iš išorės buvo ryškus riedėjimas žemyn, bet tas nuosmukis turėjo teigiamų padarinių, kadangi kareivinės buvo grobstomos kelis dešimtmečius. Darbo netekusiems vietiniams žmonėms tai leido išgyventi.

Kopūstai

– Žemųjų Šančių bendruomenė įsikūrė 2014-aisiais metais, paskatinimu tapo Kopūstų lauko, kuris buvo smarkiai užterštas, apleistas, sutvarkymas. Vienas pagrindinių mūsų tikslų – rajone įgyvendinti savivaldą, bendruomenė kaip struktūra reikalinga, kad galėtume sistemiškai siekti savo rajono pilietinio aktyvumo.

Šančinės, Šančių bendruomenės operos kūrimas – kaip ir visi bendruomenės renginiai, tai yra tęstiniai projektai, kurių pabaigos sunkiai numatomos. Operos libretą kūrė mūsų gyventojai. Libretui muziką parašė iš Šančių kilęs amžinatilsį Vidmantas Bartulis, o atliko jo brolio Sauliaus Bartulio vadovaujamas kvartetas. Visa tai mums padėjo įrašyti Gediminas Zujus, gyvenantis Aukštuosiuose Šančiuose.

Langai

– Supratau, kad gyvenu burbule, kuris turi savo aiškias ribas ir tikslinę, uždarą auditoriją, kuri pati save ugdo akademijoje, rodo muziejuose, pati sau parduoda bilietus ir džiaugiasi. Visa tai puiku, tačiau norint kalbėti apie gyvenimą, kuris yra aplink mus, susiduri su kita realybe ir matai, kad tas burbulas pasiekia tik labai uždarą auditoriją.

Čia pradėjau mąstyti, kad kultūra nėra tik muziejai, didžioji dalis mano kaimynų į muziejus nevaikšto, bet dėl to jie nepasidaro mažiau kultūringi ar mažiau įdomūs. Tai paskatino surengti kitokio pobūdžio parodą, kuri įvyko 2016-aisiais metais. Aš kuravau savo gatvės parodą, kalbinau visus kaimynus ir prašiau savo namų languose parodyti, kur jie mato savo šeimos istorinę, namų architektūrinę vertę. Menas be visuomenės niekam nereikalingas, jo paskirtis yra kalbėti su kitais.

Savivalda

– Kai pradedame šnekėti apie pinigus, žodis „parama“ visąlaik įveda neįgalumo kategoriją – kažkas mus turi paremti, kad taptumėm įgalūs ką nors veiki. Aš būčiau linkusi kalbėti apie tai, kad patys turime investuoti į savo gyvenimą ir jo kokybę. Mūsų bendruomenės nariai didžiąja dalimi investuoja į savo veiklą, savo aplinką, tikėdamiesi kažkada iš to gauti grąžos.

Kalbant apie miesto ar respublikos mastelį, manau, kad problema būtų išspręsta, jeigu bendruomenės finansavimo kreiptųsi ne projektams, bet būtų finansuojamos tam, kad galėtų įgyvendinti savo savivaldą ir pačios nuspręsti, kam rajone turėtų būtų skirti pinigai. Tuomet bendruomenė išliktų ori, ne prašytojo rolėje, tuo pačiu miestui tai būtų didelė nauda ir palengvinimas, nereikėtų sukti galvos, kam, kur ir kaip skirti finansavimą – atskiri mikrorajonai, seniūnijos pačios spręstų savo problemas.

Vietos dvasia

– Pernai pateikėme paraišką į Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinius mechanizmus. Mums pasisekė, kad gavome finansavimą šiuo metu įgyvendinamam gana dideliam trejų metų trukmės projektui „Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Be šios paramos tokio projekto nebūtume pajėgę įgyvendinti.

Patirties semiamės iš Bodo miesto savivaldybės, kur žmonės patys sprendžia, kaip turi atrodyti miestas. Partneriai – Kauno technologijos universitetas ir norvegų bendruomenių asociacija. Faro konvencija pasirašyta, bet neratifikuota, tokios praktikos, kai patys gyventojai sprendžia kas vertinga, Lietuvoje praktiškai nėra. Konvencija teigia, kad paveldas yra tai, ką patys vertiname, o ne kažkas kitas įvertina.

Naujus teisėkūros padargus į savo rankas imantys šančiškiai išsaugoti norėtų „Taikos“ kino teatro vietą, kurios svarba rodo kultūros įstaigų stygių šioje Kauno dalyje apskritai ir ragina spręsti problemą. Pirmi eilėje taip pat – Janinos Degutytės, Kosto Smorigino, kitų kūrėjų namai, Šančių sinagogą, apjungiančią įvairius istorijos sluoksnius.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunui svarbios istorinės asmenybės ir šių laikų kauniečiai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA