Palemone, pušų ir obelų apsupty baltuoja vienos žinomiausių lietuvių poečių Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo namai-muziejus. Užeiname pasivaikščioti po šią įspūdingą tarpukario vilą.
Po Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinį Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namus-muziejų vedžioja muziejininkė Kristina Grigonytė.
Susituokė Paryžiuje, gyveno Palemone
Poetė Salomėja Nėris (tikroji pavardė Bačinskaitė, po tuoktuvių Bučienė) ir skulptorius Bernardas Bučas susipažino Panevėžyje, juos suvedė bendri draugai Kazanavičiai. Netrukus po susipažinimo, ji savo dienoraštyje parašė: „Taip netikėtai, taip staiga – kaip žaibas nukrito meilė. Vėl meilė… Tokia nelaukta – tokia skaisti, graži…“.
Panevėžyje S. Nėris išleido trečią eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“ (1935) ir to paties pavadinimo eilėraštyje rašė: „Pavasaris žemę jau veda,/ O mane kas ves?“. „Pasakojama, kad šiuos žodžius kaip asmeninį pasiūlymą priėmė skulptorius Bernardas Bučas“, – šypsodamasi pasakojo muziejininkė.
1936 m. gruodžio 12 d. S. Nėris ir B. Bučas susituokė Paryžiuje. Kodėl būtent šiame meilės mieste? Priežastis ne tokia romantiška – tiesiog B. Bučas gavo stipendiją čia studijuoti architektūrą ir kartu vykti pakvietė sužadėtinę S. Nėrį. Kol jis studijavo, moteris mokėsi prancūzų kalbos, lankė muziejus, teatrus, parodas ir rašė garsiąją tautosakinę poemą „Eglė žalčių karalienė“.
Po metų pora su sūnumi Sauliumi-Balandžiu atsikraustė į B. Bučo projektuotą modernizmo stiliaus 2 a. su mansarda namą Palemone ir praleido čia ketverius gražiausius gyvenimo metus. Šeima turėjo didelį sklypą (7266 kv. m), jame sodino ir puoselėjo obelų sodą, pušų alėją, pasėjo daržą. Po 3 mėnesių motinystės atostogų S. Nėris grįžo dirbti į Kauno trečiąją gimnaziją lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Į darbą Kęstučio gatvėje iš Palemono ji kasdien važinėdavo traukiniu, pasitaikydavo, kad tekdavo kulniuoti ir pėsčiomis.
Mėgo M. K. Čiurlionio kūrybą ir keliones
Gyvenama Palemone S. Nėris išleido eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), kuris apdovanotas Valstybine literatūros premija – 5 tūkst. litų. Ji mokėjo penkias užsienio kalbas: vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų, latvių. Mėgstamiausias jos autorius – Johanas Volfgangas Gėtė, kompozitorius – Liudvigas van Bethovenas, o menininkas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (gyvendama Palemone poetė sukūrė eilėraščių ciklą pagal jo paveikslus).
Poetę žavėjo kelionės: ji kopė į Alpių kalnus, lankėsi Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, mėgo atostogauti Lietuvos pajūryje, ypač Palangoje.
Okupacijos metas į S. Nėries gyvenimą įnešė netikėtą dramą – ji tapo Liaudies Seimo atstove, buvo išrinkta į delegaciją vykti į SSRS ir prašyti Aukščiausiąją Tarybą (AT), kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, buvo AT deputate.1940 m. S. Nėris gavo užsakymą parašyti „Poemą apie Staliną“, kūrė partinius eilėraščius. Dėl šių poelgių poetė iki dabar yra vertinama kontroversiškai.
Skulptoriui B. Bučui pardavus namus, jie buvo atnaujinti ir1962 m. čia atidarytas Salomėjos Nėries memorialinis muziejus.
Du langeliai
Kviečiame pasivaikščioti po muziejų. Pirmajame pastato aukšte įrengta Salomėjos Nėries literatūrinė ekspozicija, pateikti eilėraščių rinkiniai, įdomiausi biografijos faktai, archyvinės nuotraukos, eksponuojami poetės asmeniniai daiktai: skrybėlaitė, rankinė, parkeris, rašalinė, užrašų knygutės, albumėliai, veltiniai.
Gretimoje patalpoje yra Bernardo Bučo žiemos dirbtuvės, ši patalpa paaukštintomis lubomis, nes dideli langai buvo reikalingi kuriant skulptūras. Dirbtuvėse matyti B. Bučo skulptūrų maketai, yra žmonos S. Nėries biustas, Maironio horeljefas, Vyčio bareljefas, Juozo Tumo-Vaižganto biustas.
Anksčiau nišoje už Vaižganto biusto buvo langelis, pro kurį pagamintą maistą tyliai padėdavusi S. Nėris. Kai vyras atsilaisvindavo – prieidavo pasiimti. S. Nėris sakydavo: „Kai aplink skraido mūzos, žmonai šalia vietos nėra“, – pasakojo muziejininkė K. Grigonytė.
Panašų langelį rasime ir antrajame aukšte, per jį žvilgteldavo B. Bučas ir jei matydavo, kad S. Nėris sėdi susikaupusi prie darbo stalo – į kambarį neidavo ir sūnui neleisdavo trukdyti mamos.
Prieš lipant į II a. užeiname į šeimos svetainę-valgomąjį, čia baldai atkeliavo iš poros buto Dainavos gatvėje, Kaune. Eksponuojama sofa, foteliai, stalas, „Philips“ radijas, sieninis laikrodis. Dalis eksponatų muziejuje yra autentiški, dalis – epochiniai, nes per karą šis namas buvo nusiaubtas, daiktai išvogti.
Yra ir knygų spinta, kurią savo rankomis kūrė B. Bučas. Spintoje eksponuojama asmeninė S. Nėries biblioteka. Muziejaus darbuotojai džiaugiasi, kad lankytojai gali išvysti 294 knygas lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, latvių bei kitomis kalbomis. Prie sienos matyti telefono aparatas, kurių tuo metu Palemone buvo vos 14-lika, o Bučams paskambinti buvo galima surinkus numerį 6.
Mieliausias poetei – darbo kambarys
Iš koridoriaus siauri laipteliai veda į II a., čia matyti poetės darbo kambarys, miegamasis, buvęs vonios kambarys, iš kurio galima patekti į balkoną.
Anot muziejininkės, S. Nėriai mėgstamiausia namų vieta buvo jos darbo kambarys, kur ji ne kartą perrašinėdavo tekstus, stengdavosi eilėraštį paversti tobulos formos. „Darbo kambarys įrengtas intymiame kampe: čia pateksi tik per miegamąjį arba per vonios kambarį“, – atkreipė dėmesį K. Grigonytė.
Ant darbo stalo padėta M. K. Čiurlionio kūrybos knyga, poetė ją laikydavo atverstą, taip stengdavosi prisikviesti įkvėpimą. Eksponuojama ir rašomoji mašinėlė, stalinė lempa, rankraščiai. Pro langus poetė grožėdavosi besileidžiančia saule. Pro juos ir dabar matyti ąžuolas, menantis Bučų gyvenimą Palemone.
„Pora gražiai vienas kitą vadino: ji jį berneliu, o jis ją mergele. Šis ąžuolas turėjo Bernelio vardą, simbolizavo jos vyrą“, – pasakojo muziejininkė.
Lova – ant pakylos
Iš darbo kambario įžengiame į miegamąjį, kurį juosia balkonas. Ant pakylos – lova, nes apačioje buvo B. Bučo dirbtuvės su paaukštintomis lubomis. „Lova – tarsi scena su užuolaidėlėmis, ant kurios reikia užlipti laiptukais“, – šypsodamasi kalbėjo muziejininkė.
Šalia lovos stovi pintas krepšys skalbiniams, į kurį, besidarbuojant lauke, sode ar darže, S. Nėris paguldydavo sūnų Saulių ir pasiimdavo kartu.
Prie lango stovi stalas su kėdėmis, šioje vietoje S. Nėris mėgdavo gerti rytinę kavą. Ant stalo guli poetės studentavimo laikų staltiesė, ji ypatinga tuo, kad ant stalo su šia staltiese S. Nėris sukūrė pirmąjį eilėraščių rinkinį – „Anksti rytą“ (1927).
Etažerėje eksponuojami karoliai, rankinės, vokiški mados žurnalai, mat poetė pati pasisiuvo ne vieną suknelę. Yra ir teatro žiūronai –gyvendama Kaune ji stengėsi nepraleisti nei vienos teatro premjeros.
Vyksta poezijos vakarai, susitikimai
Po 2004 m. muziejaus rekonstrukcijos mansardoje buvo įrengta edukacinė klasė, kurioje gausu užsiėmimų vaikams.
Muziejuje minimos S. Nėries ir B. Bučo svarbios datos, vyksta festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymai, literatūros vakarai, susitikimai su menininkais, ekskursijos, o rugsėjo 10-12 d. pakvies jungtinis dailininkų ir rašytojų pleneras „Plastika + žodis“.
