„Architektūra yra ne tiek to laikmečio dvasios, kiek mūsų asmeninių istorijų ir patirčių jame atspindys“, – teigia menininkas Tadas Stalyga, kuris kartu su interjero architekte Rita Kundrotaite rengia legendinio Kauno restorano „Trys mergelės“ meninę interpretaciją. Pasak menininkų, pastatas ir šiandien kupinas gyvybės, o jo architektūriniai sprendimai vis dar stebina.
Savo projektu, kuris bus pristatytas visuomenei kitų metų pradžioje bendroje Kauno, Lvovo, Kortrijko, Brno ir Tel Avivo parodoje „MoFu 360/365“ [Modernism for the Future 360/365], kūrėjai tikisi paskatinti visuomenę diskusijai apie tą architektūros palikimą, kurio dar neišmokome vertinti.
Ne Kaune gimę, tačiau save kauniečiais laikantys menininkai teigia asmeninių prisiminimų, susijusių su „Trimis mergelėmis“ neturintys, tačiau pastato idėja ir jos menine raiška susižavėję nuo pirmojo apsilankymo.
„Kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda kūrybinei interpretacijai pasiūlė rinktis vieną iš sovietmečio modernizmo pastatų, Rita iškart prisiminė „Trijų mergelių“ restoraną. Esu tame pastate kūręs vieną iš savo projektų, jis, nepaisant dabartinės būklės, yra iš tiesų įstabus“, – sako T. Stalyga.
T. Stalygos ir R. Kundrotaitės rengiamoje instaliacijoje kauniečiai ir miesto svečiai galės susipažinti su autentiškomis legendinio restorano interjero ir eksterjero detalėmis, vaizdo medžiaga. Žiūrovas bus pakviestas diskusijai: instaliacija leis įvertinti skirtingus požiūrius į tai, kaip būtų galima integruoti sovietmečio modernizmą į šiuolaikinio miesto veidą.
„Visuomenės įsitraukimas į pastatų restauravimo darbus gali turėti svorio. Štai neseniai virė diskusija dėl Kauno viešosios bibliotekos renovavimo. Iš pradžių buvo siūloma pastatą padengti žaliu tinku, tačiau kauniečiai idėjai pasipriešino, tad buvo rastas kitas sprendimas“, – teigia R. Kundrotaitė.
Žemiau publikuojamame interviu menininkai pasakoja apie tai, ką pavyko atskleisti tyrinėjant vieną iš įspūdingiausių 1970-ųjų architektūros objektų mūsų regione.
Kaip pasirinkote interpretuoti „Tris mergeles“?
Tadas Stalyga (toliau – T.S.): Vienam iš mano organizuojamo festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ projektų šiek tiek ten filmavau. Tai – nepaprastas pastatas su ilga istorija, kurioje gausu posūkių, o jo ateitis po rekonstrukcijos taip pat gali būti vertinama įvairiai. Mane jis suintrigavo ir įtraukė.
Ką turite omenyje?
T.S.: Šiandien buvusį restoraną planuojama perstatyti, padidinant jo aukštingumą (numatyti berods papildomi keturi aukštai), pakeičiant paskirtį. Tuo pačiu pasikeis ir pastato forma, ir, tikėtina, jo dvasia. Gali būti, kad atsitiktiniai praeiviai nebesupras, kad tai buvo išskirtinė vieta.
Rita Kundrotaitė (toliau – R.K.): Pasikeis pastato architektūrinė kalba, pati jo idėja. Kiek mes žinome, architektai, suprojektavę „Tris mergeles“, siekė jį kuo labiau integruoti į krantą. Po rekonstrukcijos jis nebe įsilies į aplinką, o išsiskirs iš jos.
Kalbate apie išskirtinę „Trijų mergelių“ architektūrą, kuriamą nuotaiką. Gal galite paaiškinti plačiau? Kokias asociacijas jums kelia šis pastatas? Kuo jis ypatingas?
R.K.: Pastatas labai atliepia aplinką. Įsivaizduokite – ten yra netgi tokia akmeninė sienelė, kurią tais laikais naudodavo pramoginiam laipiojimui. Paprastai sovietmečiu buvo kuriami tipiniai projektai: keliose vietose buvo galima rasti tokį patį kino teatrą ar parduotuvę, o čia – visiškai unikalus projektas. Jauni architektai Alfredas ir Viktorija Jakučiūnai juo labai sėkmingai perteikė to laikmečio idėjas.
T.S.: Iš tiesų, įdomu tai, kad nors „Trijų mergelių“ architektūra modernistinė, minimalistinė, interjere buvo šiltesnių, „minkštesnių“ akcentų, pasitaikė ir liaudies meno motyvų. Tam laikotarpiui tai buvo tikrai unikalūs sprendimai, dėl kurių architektai pelnė pripažinimą Sovietų Sąjungos mastu.
Nors į Kauną atsikrausčiau jau gerokai po „Trijų mergelių“ žydėjimo laikotarpio ir neturiu jokių asmeninių prisiminimų, susijusių su šia vieta, pastato idėja ir jos meninė išraiška stulbina dar ir dabar. Šiandien belikęs tik pastato kevalas, tačiau tai, kokie yra tūriai, kokios erdvės, kaip jos tarpusavyje sąveikauja, rodo jo išskirtinumą.
Kaip planuojate tai pertekti savo instaliacijoje?
T.S.: Instaliacijoje planuojame turėti du pagrindinius elementus: vaizdo įrašus ir vietoje surinktus artefaktus – nuolaužas, nuotrupas, fasado, interjero detales. Šiuo metu renkame medžiagą, rugsėjo pradžioje pristatysime projektą vietos bendruomenei, o vėliau projektas keliaus į parodą, kurioje bus eksponuojamos visos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamo tarptautinio projekto „MoFu 360/365“ metu sukurtos modernizmo interpretacijos penkiuose užsienio miestuose.
Iš savo pusės, aš rengiu vaizdo instaliaciją, kurioje skirtinguose ekranuose bus rodomi skirtingų žmonių interviu, tame tarpe ir interviu su pastato architekte Viktorija Jakučiūniene. Interviu tarsi atstovaus skirtingas pozicijas, o žiūrovas bus patalpintas į diskusijos centrą. Šalia to bus Ritos surinkti objektai, kurie atspindi tam tikrus sprendimus, savotiškas apčiuopiamas „Trijų mergelių“ archyvas.
R.K.: Aš juokaudama sakau, kad užsiimu archeologija – renku medžiagas, „skaitau“ jų pasakojamas istorijas. Per tuos objektus man labai aiškiai atsiskleidžia laiko tėkmė: paimi kažkokį gabalą ir matai: originalus teraco grindinys, ant jo – kiliminė danga ir taip toliau… Per tokias detales matosi, kaip pastatas apaugo istoriniais sluoksniais. Tai – juslinis, jutiminis ne teorinis prisilietimas prie architektūros.
T.S.: Pavyzdžiui, radom fasado apdailos, pagamintos iš cemento, sumaišyto su grūstu stiklu, gabalą – jis žvilga, tviska… Įdomus sprendimas, nesam tikri, kaip dažnai naudojamas.
R.K.: Jis šiek tiek primena vandens mirgėjimą ar žvaigždžių švytėjimą. Tarpukario modernizmo pastatuose toks švytėjimas buvo kuriamas įvairiomis medžiagomis, naudojant smulkintą akmenį.
Papasakokite apie tas dvi diskusijos puses: ką jos atstovauja?
T.S.: Tai nėra konfliktas tarp tų, kurie sako, jog pastato nereikia tvarkyti, ir tų, kurie sako – tvarkyti būtina. Abi pusės sutaria, jog pastatą reikia restauruoti. Mes bendravome su vietos gyventojais, architektais, paveldosaugininkais ir jie visi teigė, jog tvarkyti būtina. Klausimas, vertas diskusijos: kaip tą daryti?
Vienas variantas: paimame projektą, pavadiname jį rekonstrukcija, nekreipiame dėmesio į tai, kad išnyksta ir pastato dvasia ir jo funkcija. Kitas: pagalvojame apie tai, kuo pastatas reikšmingas Kaunui, kuo jis unikalus, kiek įmanoma išsaugoti jo išskirtinių savybių ir kaip jas pritaikyti šiuolaikiniam miesto poreikiui. Šiandien turime ir medžiagų, ir šiuolaikiškų sprendimų tokiam požiūriui įgyvendinti, bet tam reikia miesto įsitraukimo.
Situacija yra tokia, kad Kaune nebeliko daugelio sovietmečio modernizmo pastatų: „Merkurijus“ nugriautas, o galėjo tapti, pavyzdžiui, meno galerija; „Buities“ pastatas Vytauto prospekte, kuris pagal brėžinius buvo tobulas bauhauzo architektūros pavyzdys, yra neatpažįstamai rekonstruotas.
Yra išlikęs pėsčiųjų tiltas į Nemuno salą, kurtas „Merkurijaus“ architekto Algimanto Antano Sprindžio, viliuosi, kad jis išliks. Dar yra „Britanikos“ viešbučio griuvėsiai – ne pats geriausias ir ne geriausios būklės sovietmečio modernizmo pavyzdys.
Jei kalbėtume apie interjerą, puikus pavyzdys galėtų būti Kauno „Spurginė“. Išsaugotas originalus interjeras ne tik neatbaido kauniečių ir miesto svečių, bet netgi tampa traukos objektu. Todėl mes klausiame: o kodėl kažkas panašaus negalėtų atsitikti „Trims mergelėms“?
R.K.: Apskritai, klausimas, kaip sovietmečio modernizmo architektūra turėtų būti atnaujinta yra labai sudėtingas – net ir architektai neprieina vieningos nuomonės. To pavyzdys: diskusija apie Panevėžio kino teatrą „Garsas“, kuriame kuriasi Stasio Eidrigevičiaus meno centras. Buvo daug diskutuojama, ar pastatą reikėtų iš esmės perstatyti ir pakeisti, ar iš esmės palikti, koks jis yra.
Panašią temą paliečiau kalbėdamasi ir su kita „MoFu“ kūrėja – Belgijoje gyvenančia lenke architekte Malgorzata Olchowska. Ji teigė, kad Lenkijoje, skirtingai nei Belgijoje, 1950-60-70-aisiais pastatyta architektūra nėra vertinama, nekalbama apie jos išsaugojimą. Kalbėjome apie tai, kiek tai susiję su pačių pastatų architektūrine verte, ir kiek – su laikmečiu ir santvarka, kada jie iškilo.
R.K.: Manau, kad patys neturėtume elgtis kaip okupantai – mėginti ištrinti istoriją taip, tarsi jos nė nebūtų buvę.
T.S.: Jei kalbame konkrečiai apie „Tris mergeles“, tai tas pastatas yra ne sovietmečio atspindys, o dviejų labai talentingų kauniečių projektuotas objektas. Joje daugelis žmonių išgyveno savo istorijas, turi prisiminimų, patirčių, susijusių su ta vieta. Beje, net nesu tikras, kad „Trijų mergelių“ atveju ypač veiksmingas tas sovietmečio palikimo naratyvas – jau greičiau baiminamasi, kad ta vieta neliktų apleista, kad nebūtų pavojinga aplinkiniams gyventojams.
Jūsų tiesa: ideologinės dilemos tikriausiai kyla, kai diskutuojame apie sovietmečio figūroms pastatytų paminklų likimą. Tačiau, vis dėlto, nors Kauno tarpukario modernizmui jau suteiktas Europos paveldo ženklas, tačiau vėlesnių modernizmo objektų vis dar nepastebime kaip kuo nors ypatingų.
T.S.: Iš tiesų, nors ši tendencija ypač ryški posovietinėse šalyse, tačiau net ir ne visose vakarų Europos šalyse vadinamasis brutalizmas (architektūrinis stilius, iškilęs 1950-aisiais – aut. past.) yra deramai vertinamas.
Pavyzdžiui, gyvendamas Birmingeme, Anglijoje stebėjau kaip nemaža dalis to laikmečio pastatų buvo griaunami, vietoj to statoma nauja stiklinė architektūra. Gali būti, kad mums tiesiog neužtenka 50-ies ar 60-ies metų laikotarpio, kad įvertintume architektūrą kaip saugotiną.
Gal galėtumėte man, paprastam žmogui, ne architektei, paaiškinti, kodėl reikia išsaugoti modernistinę architektūrą ir kuo joje reikėtų žavėtis?
T.S: Jei kalbėtume apie XX a. modernizmo lūžį – konstruktyvizmą, bauhauzą, kai tiek menas, tiek architektūra pasuko funkcionalizmo kryptimi, buvo atsisakyta dekoratyvių elementų – atsirado įdomi to laikmečio raiška. Praėjus tam tikram laikui viskas keičiasi – keičiasi medžiagos, sprendimai ir to, kas buvo nebelieka. Kiekvienas, eidamas pėsčiųjų tiltu į Nemuno salą šiandien gali pamatyti formas, elementus, kurių šiuolaikiniuose objektuose nebeliko. Gal kai kam jos gali tapti įkvėpimu?
R.K.: Man atrodo, kad svarbiausias argumentas čia yra istorinis palikimas – išsaugoti prisiminimą aplinkos, kurioje gyveno mūsų tėvai. Pasistengti, kad neišnyktų tas laikotarpis visiškai. Istorinė atmintis padeda labiau gerbti aplinką kurioje gyveni ir jausti atsakomybę už jos ateitį.
Ką modernizmas davė šiuolaikinei architektūrai? Kas išliko?
R.K.: Išliko funkcionalumo idėja, tūrių komponavimas, linijų švarumas. Taip pat – siekis įsijungti, reaguoti į aplinką – čia labai geras pavyzdys yra amerikiečių architekto Franko Lloydo Wrighto projektuoti pastatai.
Rengiant paraišką „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektui Kauno tarpukario modernizmas buvo įvardytas kaip viena iš „probleminių“ sričių: kauniečiai, esą, nežino, kokią vertę turi šis paveldas. Kaip jūs vertinate situaciją šiandien?
T.S.: Manau, kad tarpukario modernizmo vertė plačiajai visuomenei šiandien yra atskleista – atliktas didžiulis viešinimo darbas, į kurį įsitraukė ir patys kauniečiai. Prie to prisidėjo ir menininkų interpretacijos, įvairios kūrybinės dirbtuvės, renginiai. Tiesa, kalbant apie sovietinio modernizmo paveldą esame tik diskusijos pradžioje.
Esate skirtingų sričių – konceptualaus ir taikomojo – meno atstovai. Kaip sekasi bendradarbiauti? Ką gaunate iš tokios patirties?
R.K.: Nors esame, kaip jūs sakote, iš skirtingų sričių, bet mus sieja interesai, žinios, patirtys. Tas skirtingumas labai praturtina rezultatą, atsiranda daugiau sluoksnių, gylio…
T.S.: Ir daugiau ginčų.
Dėl ko dažiausiai ginčijatės?
T.S.: Dėl visko. Nors, galbūt reikėtų sakyti, kad mes ne ginčijamės, o papildome vienas kito nuomonę: Rita reiškiasi viena forma, aš – kita. Mes ieškome, kaip integruoti tas mintis į vieną visumą, kad jos derėtų, o ne konfliktuotų tarpusavyje.
Aš apskritai esu linkęs į tarpdisciplininį bendradarbiavimą, man toks procesas yra labai praturtinantis. Vienas ne visada viską pamatai.
R.K.: Tai – jau antrasis mūsų projektas kartu, ir, nors nesinori apie ateitį daug kalbėti, kol šis darbas nepabaigtas, tikriausiai – ne paskutinis.
T.S.: Taigi – jau apsišlifavom.
Ačiū už pokalbį.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” kuruojamas tarptautinis projektas „MoFu 360/365“ iš dalies finansuojamas „Kūrybiška Europa 2021-2027” – Europos Sąjungos programos.
