Goda Marija su Danu ir Rožė su Triušiu bei atžalomis – tai dvi ypatingos „Dumbo“ ir „Sfinksų“ genų turinčios dekoratyvinių žiurkių šeimos, kurios darbuojasi drauge su odontologe Loreta Ramonaitiene. Jos atlieka gyvūnų „terapiją“: pralinksmina, nuramina ir padrąsina mažuosius pacientus.
Kad nebijotų dantų gydytojų
„Mano tikslas – kad vaikai nebijotų lankytis pas dantų gydytoją, o išeidami prisimintų ne gydymo procedūras, o draugiškas žiurkes, ir vos atėję pasiteirautų: kuri žiurkė šiandien į darbą atėjo?“, – su šypsena kalbėjo bendrosios praktikos gydytoja, vaikų odontologė L. Ramonaitienė. Ji įsitikinusi, kad visi gyvūnai, pradedant skruzdėle ir baigiant drambliu, jei tik ramina žmogų – gali tapti savotiškais terapeutais. Gydytoja pažymėjo, kad pas ją neretai atsiunčiami neigiamą patirtį lankantis pas odontologus turėję pacientai. Yra ir tokių, kurie apskritai vengė gydytis, tačiau gyvūnai atranda kelius į visų širdis.
„Po dantų taisymo vaikams įteikiamas diplomas už drąsą, o vienas iš diplome pasirašiusių personažų – žiurkė“, – šypsodamasi pasakojo odontologė.
Gydytojai L. Ramonaitienei kelias žiurkes prieš 1,5 m. padovanojo mokslininkas Vilmantas Sirotka, jau 20 m. jas veisiantis. Tuomet gydytoja kaip tik gedėjo mirusio Škotijos baltojo terjero veislės šuns Timotiejaus. Beje, šis gyvūnas irgi savanoriavo keliose įstaigose, kur lankydavosi intelekto ar fizinę negalią turintys pacientai. Karantino metu žiurkės nesavanoriauja, ilsisi.
Ypatingos žiurkės
2020 m. lapkritį abi L. Ramonaitienės auginamos žiurkių šeimos pagausėjo: Rožė sulaukė 3 vaikų, o Goda Marija – net 10. Anot pašnekovės, žiurkės labai geros mamos, jos neskirsto vaikų, niekada nepalieka atžalų, nuolat jas sergsti nuo svetimų.
„Šios žiurkės unikalios, jos socialios, jaučia žmones, supranta jų komandas, neagresyvios, labai protingos, imlios, jos gali išspręsti daugybę užduočių, tarkim, surasti išėjimus, atrinkti produktus pagal kvapus ir pan. Visas atžalas jos myli vienodai. Be to, atrodo, jos net supranta žmonių kalbą, štai kartą kalbėdama telefonu pasakiau, kad vešiu Rožės vaikus į kliniką. Po pokalbio jų neradau – Rožė kažkur paslėpė“, – pasakojo L. Ramonaitienė.
Šių žiurkių išvaizda išskirtinė: jos plikos, o ausys primena ežio. Įprasta jų gyvenimo trukmė – apie 2-3 m.
Specialiame „kemperyje“ ar namelyje gydytoja žiurkes gabenasi visur: į darbą, prie jūros, į parduotuvę, svečius ar bažnyčią. Jas prie žmonių dėmesio pratina nuo mažens: ima ant rankų, moko komandų, deramai prižiūri. „Jos ne bėga nuo žmonių, o kaip tik džiaugiasi jų draugija. Mano pacientai net už uodegų timpteli, bet jos net nereaguoja, yra ypatingo gerumo“, – pažymėjo odontologė.
Pacientai nori neštis namo
Odontologės L. Ramonaitientės kėdėje atsiduria įvairiausi pacientai: ir hiperaktyvūs, ir turinys autizmo spektro sutrikimų, taip pat turintys fizinę ar intelekto negalią. Pamatę žiurkes jie noriai įsitraukia į gyvūnų terapiją. Pirmas pacientų įspūdis, pasak dantų gydytojos, būna pozityvus. Vaikai labai džiaugiasi žiurkėmis.
„Vienas autizmo spektro sutrikimų turintis pacientas nekalba, tačiau paėmęs žiurkę jis taip džiaugėsi, pakėlęs ant rankų sukosi ratu iš laimės ir vėliau gydėsi be narkozės. Vaikai paima gyvūną ant rankų – ir viskas gerai. Dažniau žiurkių baiminasi mamos, anksčiau veikiausiai mačiusios įprastas juodąsias žiurkes, o dabartinė vaikų karta jų gyvai net nematė, tad ir nežino, ko bijoti. Na, o po seanso visi vaikai nori neštis žiurkes namo“, – pasakojo L. Ramonaitienė.
Įspūdį sustiprina ir linksmi nutikimai: „Kartą viena žiurkė visu greičiu leidosi bėgti per klinikos koridorių. Aš jai surikau: „Čipsai, greit atgal!“. Jis tik staigiai apsisuko „ant kulno“ ir žaibo greičiu parbėgo. Aidėjo daug vaikų juoko“, – prisimena odontologė.
Gydytoja pastebėjo, kad dalis vaikus atvedančių tėvų yra pavargę, dirglūs, nervingi, skubantys, tad neretai vaikai paprašo, kad mama ar tėtis išeitų, o jam prieš gydymą duotų į rankas palaikyti žiurkę.
Auginti – tik išskirtiniais atvejais
Atsakingai žiūrint į gyvūnų gerovę, šios žiurkės nepardavinėjamos, tačiau pasitaiko išimčių, kai jos dovanojamos atsakingiems šeimininkams. Taip nutiko penkiamečiui Jonui, labai norėjusiam augintinės žiurkės. „Su juo sutarėme, kad kai jam bus išgydyti dantys – gaus žiurkę. Jis apklausė tėtį, mamą, močiutę, senelį, nes kartu gyvena, ir visi turėjo pasirašyti sutartį, kad Jonas tinkamai prižiūrės ir mylės gyvūną“, – sakė L. Ramonaitienė.
Broliai Vincentas su Ąžuolu irgi turėjo atnešti tėvų ir kitų šeimos narių pasirašytą sutikimą, kuriame įsipareigojo rūpintis augintiniais, valyti narvelį, elgtis atsakingai. „Čipsas ir Sniegas dabar žadina vaikus į mokyklą, nors iki tol tėvai juos sunkiai prikeldavo. Mama tiesiog įmeta po žiurkę į lovą ir jie lengvai atsikelia“, – pasakojo Loreta Ramonaitienė ir surinkusi žiurkes į „kemperį“ atsisveikino – žiurkėms prasidėjo poilsio metas.
