Į daugiau nei dvidešimt metų Kaune veikiantį vaikų gerovės centrą „Pastogė“ kasmet patenka per šimtą tėvų netekusių, su smurtu, nepriežiūra ar kitomis skaudžiomis problemomis savo biologinėse šeimose susidūrusių įvairaus amžiaus vaikų. Situacijai pasikeitus, dalis į laikiną globą patekusių vaikų yra laimingi grįžti į tikruosius savo namus, o kiti yra priversti tikėti ir laukti stebuklo – naujų namų ir mylinčios globėjų ar įtėvių šeimos.
Kasdien su globojamais bei įvaikintais vaikais, globėjais, įtėviais bei apie globą dar tik svarstančiomis šeimomis bendraujanti vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorė Gražina Didžbalienė teigia, jog, nepriklausomai nuo socialinės padėties, amžiaus ar materialinių galimybių, globėjus bei įtėvius vienija bendras tikslas – asmeniškai prisidėti prie visuomenės problemų sprendimo ir bendros gerovės kūrimo.
Tiesa, specialistė pripažįsta, kad nors globėjų ir įtėvių skaičius auga kasmet, jų iki šiol labai trūksta. Pagrindinė problema – norinčias ir į savo namus naujus šeimos narius priimti galinčias šeimas kaustanti baimė bei visuomenėje gajūs mitai.
„Pastebime, jog labiausiai globėjais ar įtėviais svarstančias tapti šeimas neramina patirtys, kurias vaikai atsineša iš biologinių savo šeimų. Būsimiems globėjams ar įtėviams dažnai kyla klausimas: ar mes sugebėsime kompensuoti neigiamus vaikų patyrimus? Labai svarbu suprasti, jog dauguma su sunkumais susidūrusių mažųjų į gerovės centrą atkeliauja iš sunkios, rūpesčio ir saugumo stokojančios aplinkos. Dėl šios priežasties, vien jaukia kasdienine buitimi bei meile pripildytų namų atvėrimas – nepaprastai svarbus ir reikšmingas žingsnis geresnės vaikų ateities link“, – sako vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorė G. Didžbalienė.
G. Didžbalienės teigimu, nepaisant abejonių, baimių ar patirties, visi globėjai bei įtėviai sėkmingai kuria be galo svarbią, gražią ir reikšmingą misiją – atveria vaikams ateities galimybes.
„Visą vaiko globos laikotarpį globėjai ar įtėviai bei globojami vaikai nėra vieni. Vaikų gerovės centro „Pastogė“ specialistų komanda padeda įveikti iššūkius, organizuoja bei teikia reikiamas paslaugas. Centre vaikai bei juos globojančios ar įvaikinusios šeimos gali gauti globos koordinatoriaus, psichologo, teisininko konsultacijas. Yra organizuojamos savitarpio pagalbos grupės, terapinės grupės vaikams bei suaugusiems, šventės bei renginiai, globėjai ir įtėviai gali naudotis specializuotos literatūros biblioteka.
Atitinkamai, puikiai matome, kaip šeimose globojami vaikai perima šeimos modelį, vertybes, o svarbiausia – vėl pradeda pasitikėti suaugusiais žmonėmis. Šeimoje vaikai išmoksta daug svarbių dalykų: kurti pasitikėjimu grįstus santykius, atlikti buities darbus, planuoti savo biudžetą, pasiruošia savarankiškam gyvenimui, kuria ateities planus, tikslus bei siekius. Tai, mūsų nuomone, yra svarbiausia, ką į nelaimę patekusiems mūsų visuomenės mažiesiems gali suteikti globėjai ar įtėviai“, – sako vaikų gerovės centro direktorė.
Tikslas – pasidalinti šiluma ir meile
Pasidalinti rūpesčiu, meile ir šiluma. Tokio tikslo paskatinta prieš keletą metų vaikų gerovės centre „Pastogė“ apsilankė kaunietės Živilės šeima. Tuo metu du iš trijų savo vaikų jau užauginusi bei šiandien ir anūku besidžiaugianti šeima nusprendė tapti laikinaisiais gerovės centro globėjais. Meilė ir noras padėti į nelaimę patekusiems vaikams kasdien vis augo, o jau po metų šeimos namus pripildė ne tik laikinoje, bet ir nuolatinėje globoje augančių vaikų juokas.
„Sunku išskirti vieną priežastį, lėmusią mūsų apsisprendimą tapti globėjais. Mus vedė keli skirtingi motyvai. Visų pirma, mano vaikystė buvo labai sunki – augau be tėvų, jų rūpestį man atstojo Kačerginės vidurinės mokyklos bendrabučio auklėtojos. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą joms. Atitinkamai, visada viduje nešiojau norą visuomenei atiduoti tai, ką aš gavau iš savo auklėtojų.
Antra, kuomet kurti savo šeimas išėjo vyresnieji vaikai, o likome tik mes su mūsų jauniausiąja dukra – namai pasidarė gerokai tuštesni, nei buvome įpratę. Tuo tarpu aš visada svajojau būti mama – dalintis meile ir rūpesčiu, būti reikalinga. O juk mažo vaiko dėmesys ir meilė yra visai kitokia, nei jau suaugusiųjų. Dėl šių priežasčių daugiau nei prieš dvejus metus savo namų duris atvėrėme laikiniesiems globotiniams, kurie šiandien tapo neatsiejama mūsų šeimos dalimi“, – sako globėja Živilė.
Globėja pasakoja, jog globa – nėra vienpusis procesas. Globojami vaikai, Živilės teigimu, šeimai suteikia ne mažiau, nei šeima gali suteikti jiems.
„Mes mokėmės kartu su vaikais. Mokėmės kantrumo, pakantumo, švelnumo, supratingumo ir daugelio kitų dalykų. Asmeniškai man vaikų auginimas niekada netrukdė dirbti ar atlikti kasdieninius buities veiksmus. Augindama savuosius vaikus neturėjau auklių, vaikai net į darželį nėjo. Man nereikėdavo nuo jų atitrūkti ar pailsėti. Priešingai, valandą pabuvus be vaikų, jų jau labai trūkdavo. Atitinkamai, taip pat yra ir šiandien su globojamais vaikučiais. Neišskiriame jų, jie yra mūsų vaikai, o būdami mūsų, jie į šeimą įnešė be galo daug džiaugsmo“, – sako Živilė.
Ne paslaptis, jog vienas svarbiausių klausimų šeimoms, svarstančioms apie globą, yra tarpusavio ryšio su vaiku užmezgimas. Globėjos Živilės teigimu, mažieji yra atviri – jiems tereikia pajausti, kad jie yra reikalingi ir mylimi.
„Vaikams pakanka atsipalaiduoti ir pajausti, jog tai yra jų namai, o jie patys yra mylimi ir saugūs. Kai nuolat spinduliuoji jiems rūpestį, meilę bei šilumą, jie atsako tuo pačiu – tampa be galo švelnūs, mylintys ir laimingi. Vyresniajai mergaitei buvo šiek tiek sunkiau, nes ji labai gerai prisimena savo biologinę šeimą. Tiesa, su laiku ji puikiai apsiprato. Tuo tarpu mažasis jos brolis netruko pajausti motinišką šilumą – jis atsipalaidavo labai greitai“, – pasakoja Živilė.
Reikia drąsos, kad pasaulis taptų gražesnis
Vaikų gerovės centro „Pastogė“ direktorės teigimu, tarp įkvepiančių globėjų istorijų – tiek sutuoktinių poros, tiek savo namus atverti pasiryžę asmenys. Viena jų – globėja Jonė, prieš devynerius metus savo namų duris atvėrusi 6 ir 12 metų sesėms. Šiandien vyresnioji globotinė jau sukūrusi savo šeimą ir besilaukianti savo vaiko į globėjos namus grįžta kaip į tikruosius – ne tik pasišnekučiuoti, bet ir tada, kai reikia patarimo, pagalbos, užuovėjos ar paramos.
„Gyvenau gerai, dirbau, turėjau namus ir stabilią kasdienybę. Daug skaičiau, žiūrėjau filmus, lankiau koncertus ir spektaklius, kitaip tobulėjau ir plėčiau savo akiratį. Visgi atėjo momentas, kai pagalvojau – o kam visa tai reikalinga? Kaip tik tuo metu sužinojau, jog viena mano pažįstama moteris priėmė sprendimą globoti. Nors anksčiau apie tai nebuvau pagalvojusi, tuo metu susidomėjau ir aš. Mane skatino ne tik noras pasidalinti visu tuo, ką turiu ir žinau, bet ir siekis prisidėti, kad mūsų pasaulis taptų geresne ir gražesne vieta gyventi. Šis siekis ir nuvedė mane į vaikų gerovės centrą „Pastogė“, – atvirauja globėja Jonė.
Nepaisant to, jog mergaitės globėjos namuose apsigyveno būdamos jau pakankamai subrendusios, moteris pasakoja, kad perėjimas iš senųjų namų bei gerovės centro į naujuosius vyko pakankamai sklandžiai. Tiesa, iššūkių – buvo.
„Manau, kad pradžioje kiek sudėtinga apsiprasti buvo tiek mergaitėms, tiek man. Man, dėl pasikeitusios rutinos bei gyvenimo ritmo buvo gal net sunkiau. Visą laiką gyvenus vienai, namus papildė du jau gana dideli vaikai, kuriems reikalingas rūpestis ir dėmesys. Padidėjo kasdieninės namų ruošos apimtys, įvairūs vaikų reikalai: kelionės į mokyklą ir darželį, pas gydytojus, pas draugus, į gimtadienius, išvykas ir panašiai. Staiga mano gyvenime atsirado didelis greitis ir lėkimas“, – sako globėja. Visgi, moteris atvirauja, kad visi iššūkiai nublanko prieš emocijas bei patirtis, kurias mergaitės atnešė į naujuosius savo namus.
„Mergaitės man atnešė labai daug džiaugsmo, mokė pakantumo, plėtė akiratį. Pradėjau suvokti, kad egzistuoja ir kitokia nuomonė, kitoks pasaulis. Jos padovanojo be galo daug kasdieninių laimės akimirkų. Pavyzdžiui, sunku apsakyti kokia smagi tampa diena, kai girdi, jog įėjęs į vonios kambarį vaikas laimingas dainuoja“, – šypsosi globėja.
Svarbiausias dalykas, kurį į globą paimtam vaikui gali suteikti mylintys globėjai, moters teigimu, yra pasitikėjimas savimi. Kuomet vaikas žino, kad yra mylimas, laukiamas, kad juo yra rūpinamasi, jis ima labiau savimi pasitikėti, jaučiasi lygus tarp bendraamžių.
„Mylintys globėjai vaikui suteikia visavertį gyvenimą. Jis turi kam pasiguosti, žino, kad yra, kas jį apgins, mato kaip gali gyventi, susikuria ateities viziją. Ypač gerai tai šiandien matau žvelgdama į savo vyresniąją mergaitę. Ji šią vasarą ištekėjo ir jau laukiasi vaikelio. Grožiuosi, kaip ji kuria ir mato savo gyvenimą, kaip ji planuoja šventes bei savo ateities karjerą. Be galo džiugu dėl to, jog šiandien ji mato tikslą, perspektyvą ir šviesią ateitį“, – džiaugiasi moteris.
Moters teigimu, sprendimas tapti globėja – drąsiausias, tačiau kartu ir svarbiausias bei reikšmingiausias jos gyvenime.
„Galbūt man labai pasisekė, nes mano vaikai tikrai yra labai geri. Bet kuriuo atveju – reikia nebijoti. Apsisprendimas tapti globėju yra išbandymas, tačiau svarbiausia – tai yra ir geras darbas. O juos juk reikia daryti. Vaikui tu gali suteikti sąlygas susipažinti su kitokiu, šviesesniu ir geresniu gyvenimu. Tik visų svarbiausia – tam reikia drąsos“, – teigia globėja.
Priežasčių ilgai ieškoti nereikia, jei nori – daryk
Tuo tarpu neseniai globėjų bei įtėvių mokymus vaikų gerovės centre „Pastogė“ baigusi ir įsivaikinti pasiruošusi Jaroslav ir Dangiros šeima teigia, jog pagrindinė motyvacija tapti įtėviais kyla iš noro turima meile bei rūpesčiu pasidalinti su tais, kam šių jausmų ypatingai stinga.
„Pradėjome galvoti apie šeimos pagausėjimą, tačiau mintis, jog į šeimą galime priimti tą, kuriam namų ir meilės labai trūksta, vis nepaliko mūsų. Tikime, kad priežasčių ilgai ieškoti nereikia, jei nori – turi tiesiog imti ir daryti. Kuo daugiau galvojome, tuo labiau matėme, kad galime priimti į šeimą dar vieną širdelę“, – sako Jaroslav ir Dangira.
Šeima atvirauja, jog mintimis apie įvaikinimą jie vienas su kitu pasidalijo dar santuokos pradžioje. Tiesa, nors kasdieniniai rūpesčiai šią svajonę atitolino, ryžtis tapti globėju ar įtėviu – niekada nevėlu.
„Kalbos apie įvaikinimą mums kilo dar santuokos pradžioje – prieš penkioliką metų. Visgi, susilaukus vaikučių, kasdieninių rūpesčių fone šis tikslas buvo primirštas ir prie jo sugrįžome tik prieš maždaug metus. Ėmėme lankyti įtėvių mokymus ir tvarkyti reikiamus dokumentus. Vos prieš keletą dienų gavome patvirtinimą, jog esame įtraukti į laukiančiųjų įvaikinti sąrašą. Nors viskam pasiruošti niekada negali, tačiau įtėvių mokymai dar labiau praplėtė mūsų požiūrį į vaiko istoriją prieš atkeliaujant į naująją šeimą.
Pradėjome mąstyti ir į viską žvelgti iš vaiko pusės – kaip pasielgtum tu, atsidūręs jo vietoje? Ką jaustum bei išgyventum? Tikime, kad supratus kaip jaučiasi vaikas, galėsime ne tik geriau jam padėti, bet ir maksimaliai sutrumpinti adaptacijos šeimoje laiką“, – teigia būsimi įtėviai.
Tiek globėjų, tiek įtėvių misija – viena svarbiausių ir reikšmingiausių šiandieninėje mūsų visuomenėje. Tik globėjų ar įtėvių pagalba labiausiai pažeidžiami mūsų visuomenės nariai gali prisiliesti prie visavertės vaikystės, ugdyti pasitikėjimą savimi bei kurti savo ateitį. Dėl šios priežasties, visus, norinčius bei galinčius savo meile ir namais pasidalinti su į bėdą patekusiais mažaisiais mūsų visuomenės nariais, esami globėjai, įtėviai bei vaikų gerovės centro „Pastogė“ specialistų komanda ragina nedvejoti ir išdrįsti.
Iš arčiau susipažinti su globėjų ar įtėvių patirtimis bei globos ir įvaikinimo svarba norintys kauniečiai, tai padaryti gali vaikų gerovės centre „Pastogė“, įsikūrusiame Kaune, adresu P. Plechavičiaus g. 21. Taip pat pasikalbėti ir pasikonsultuoti su globa susijusiais klausimais galima telefonu 837 313912 arba el. paštu: [email protected].
Daugiau informacijos čia.
