Rinkimai visuomet kėlė aistras. Šiemet jų netrūksta dėl koronaviruso paskelbus karantiną. Politikai baiminasi dėl įvestų ribojimų nespėsiantys tinkamai pabendrauti su rinkėjais ir pasigirsta nuomonių, kad verta šių metų Seimo rinkimus nukelti. O kokios aistros dėl rinkimų vyko lygiai prieš šimtą metų?
Kitą mėnesį paminėsime Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio jubiliejų. To meto svarbiausios aktualijos – kovos dėl valstybės nepriklausomybės. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvusi sudėtinga situacija trikdė darnią Lietuvos valstybingumo raidą, kuomet dalį Lietuvos Tarybos funkcijų 1919 m. balandžio 4 d. teko perimti išrinktam pirmajam Prezidentui Antanui Smetonai, o rinkimai į Steigiamąjį Seimą surengti dar po metų – 1920 m. balandžio 14-16 dienomis.
Kas ir kaip balsavo
Pagal 1919 m. lapkričio 20 d. priimtą Seimo rinkimų įstatymą, rinkimų teisę Lietuvoje gavo sulaukusieji 21 metų amžiaus abiejų lyčių piliečiai. Tad Lietuvos moterys pagrįstai gali didžiuotis vienos pirmųjų Europoje įgijusios teisę balsuoti. Rinkimai numatyti lygūs, slapti, tiesioginiai ir visuotiniai, kas atitiko formaliuosius demokratijos standartus. Kandidatus į Seimą galėjo kelti politinės partijos ir tautinės mažumos, o pirmuosius rinkimus laimėjo krikščionys demokratai, į Seimą taip pat pateko Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų, socialdemokratų atstovai.
Kaip rašoma vienoje iš serijos „Pažinkime Lietuvą“ knygų „Tarpukario Lietuva“, kurią skaitytojams parengė jungtinė autorių-istorikų komanda, Krikščionių demokratų pergalę pirmuosiuose Seimo rinkimuose lėmė tai, kad didžiąją daugumą gyventojų sudarė kaimo katalikai. Šalies prezidentu tapo Aleksandras Stulginskis, kuris perėmė laikinojo Lietuvos prezidento A. Smetonos funkcijas.
1920 m. gegužės 15 d. Miesto teatro rūmuose Kaune įvykusiame iškilmingame pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvą demokratine respublika.
Kas dalyvavo rinkimuose
Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą varžėsi visos Lietuvos politinės partijos (išskyrus rinkimus boikotavusią Komunistų partiją), taip pat tautinių mažumų organizacijos bei susivienijimai ir įvairios grupės. Rinkėjai turėjo galimybę rinktis iš 31 kandidatų sąrašo.
Steigiamojo Seimo rinkimai vyko šešiose Lietuvos valdžios administruotose apygardose. Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko Vilniaus krašte, kurį tuomet administravo okupacinė Lenkijos valdžia ir Klaipėdos krašte, kurį tuo metu administravo Prancūzija.
Tai buvo pirmasis Lietuvos parlamentas, išrinktas tiesioginiuose, demokratiniuose, visuotiniuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose. Šiuose rinkimuose dalyvavo 90 procentų visų rinkimų teisę turėjusių piliečių.
Seimo sudėtis prieš 100 metų
Pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui pirmininkavo vyriausia pagal amžių Seimo narė, žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių.
Steigiamajame Seime 59 vietos teko Lietuvos krikščionių demokratų blokui (jį sudarė Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga), 29 – Valstiečių liaudininkų blokui (jį sudarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga), 14 – Lietuvos socialdemokratų partijai, 6 – Žydų demokratiniam susivienijimui, 3 – Lenkų centriniam rinkimų komitetui ir 1 – Lietuvos vokiečių komitetui.
Gana įvairi buvo ir į Steigiamąjį Seimą išrinktų atstovų socialinė padėtis. Tarp 112 atstovų buvo 15 ūkininkų, 7 darbininkai ir 4 amatininkai. Nemažai išrinktųjų – net 10 – kunigų ir 1 rabinas. Taip pat rinkėjams atstovavo 13 pedagogų (daugiausia mokytojų), 11 teisininkų, 11 gydytojų ir vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų ir tarnautojų, 3 rašytojai, 3 inžinieriai, 3 agronomai ir 9 kitų profesijų atstovai (visuomenininkai, vargonininkas, kooperatininkas ir kt.).
Steigiamojo Seimo narių išsilavinimas buvo aukštesnis už vidutinio Lietuvos piliečio išsilavinimą, tačiau asmenų, turėjusių aukštojo mokslo diplomus, Seime buvo mažuma. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios. Steigiamasis Seimas pasižymėjo gana didele narių kaita.
Tarp Seimo narių buvo šeši 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, vėliau du Steigiamojo Seimo nariai – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius buvo išrinkti Lietuvos Respublikos Prezidentais.
Rengiant publikaciją panaudota Vilmos Akmenytės-Ruzgienės apie Steigiamąjį Seimą surinkta medžiaga. Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Lietuvos istorijos ženklų įspaudai Kauno tapatybėje“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
