Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, vaizdas Lietuvos švietimo sistemoje labai dviprasmiškas, skirtumai tarp švietimo įstaigų Lietuvoje neįtikėtini ir net nesuvokiami. Nors labai besiskiriančios mokyklos kartais yra net tame pačiame rajone, dažnai viena nuo kitos nutolusios vos per keletą kilometrų. Lietuvos mokinių pasiekimų skirtumai savivaldybėse yra vieni didžiausių ne tik Europoje, bet ir tarp visų 72 EBPO tyrimuose dalyvaujančių šalių.
Apie šių dienų švietimo aktualijas ir ateities perspektyvas „Europos namuose“ su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi susitiko pasikalbėti viešosios įstaigos „Akadė“ atstovai Aistė Virketė ir Donatas Ditkus.
– Ar jūs manote, kad šiuo metu socialinė atskirtis yra didelė problema Lietuvoje?
– Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje socialinė atskirtis tampa labai didžiule problema. Ir mes matome atskirtį ne tik tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių žmonių, pajamų nelygybėje, bet ir atskirtį tarp didžiųjų miestų ir mažųjų miestų, kaimiškų vietovių. Mes matome atskirtį švietimo paslaugose, tarp universitetų ir tarp mokyklų. Lietuvoje ypač jaučiasi didžiuliai skirtumai tarp švietimo įstaigų mokslo kokybės ir turinio prasme. Tad atskirtis šiandien yra daug didesnė, platesnė problema nei tik pajamų nelygybė.
Žmonės dažnai negali visavertiškai jaustis saugūs, įgalūs veikti, kurti ir gyventi ten, kur jie yra. Ir jaučia reikiamybę judėti į didesnį centrą, į sostinę ar netgi į kitą valstybę. Ir čia fundamentali Lietuvos problema, kuri ir susijusi su mūsų demografiniais procesais ir regionų išlikimu. Dėl to kiekvienais metais ir Europos Komisijos ataskaitose apie tai šnekame. Ilgainiui pamatėme, kad fundamentalios problemos yra daug gilesnės, ypač tose srityse, kur Europos Sąjunga neturi kompetencijos ir kur valstybės narės pačios tvarkosi, pavyzdžiui, švietimas, sveikata ir socialinė rūpyba.
– Jeigu sakote, kad švietimo srityje yra didelė socialinė atskirtis tarp mokyklų, kaip manote, kokiu būdu reikėtų ją mažinti?
– Manau, kad čia yra ta sritis, kurios negalima palikti plaukti pasroviui ar leisti mokykloms varžytis „nuogoje“ konkurencijoje, tikintis, jog išliks geriausios. Tai žalinga strategija, kadangi situacija neleistų jauniems žmonėms gauti išsilavinimo ten, kur jie gyvena. Valstybės užduotis, manau, turėtų būti, nepaisant to, kur žmogus gimęs, garantuoti jam fundamentalų švietimą ir itin kokybišką vidurinįjį švietimą. Deja, moksleivis negali savarankiškai rinktis mokyklos, nes jis auga kažkurioje šeimoje, kažkuriame regione.
Čia galima įžvelgti keletą dalykų, susijusių tarp Lietuvos konteksto ir Europos Komisijos. Pirma, kad problema nėra vien tik pinigai ar investicijos. Atvirkščiai, Lietuvoje į švietimą yra investuojama daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Apie 14 proc. visų viešųjų investicijų yra nukreiptos į švietimą, kai Europos Sąjungos vidurkis tėra 10 proc. Vadinasi, Lietuvoje mes investuojame daugiau nei vidutiniškai ES kitos valstybės.
Kyla klausimas, tai kodėl mes matome tokias spragas švietimo srityje? Kur tos minėtos lėšos yra investuojamos? Komisija kiekvienais metais vis nuodugniau stebėdama situaciją prieina išvadą, kad lėšos yra nukreipiamos ne į programas ir pačią mokslo kokybę. Ir čia yra pagrindinė Lietuvos švietimo problema.
Antra problema, kuri šiuo metu aktuali, yra ta, jog sudėtinga pritraukti naujų mokytojų ir motyvuotų jaunų specialistų į šią profesiją. Tai tampa jau struktūrine ir sistemine problema Lietuvai. Ši situacija linkusi progresuoti ne pačia geriausia baigtimi. Tad yra būtinas didesnis švietimo sistemos lankstumas, įtraukiant ne tik pedagoginį išsilavinimą turinčius žmones, bet ir skirtingų sričių specialistus, kurie galėtų dirbti mokyklose ir įsilieti į pedagogų tarpą.
Trečia problema, kuri irgi matoma Lietuvoje, susijusi su didėjančia atskirtimi tarp mokyklų. Jeigu turime situaciją, kurioje yra stipri mokykla ir stiprus lyderis direktorius, talentingas mokytojų kolektyvas ir jau motyvuoti moksleiviai, šios įstaigos rezultatai galbūt prilygs ir universiteto rezultatams. Nemažai tokių mokyklų absolventų papuola į geriausius Europos ir pasaulio universitetus, tapdami tikrais lyderiais savo srityse.
Esu aplankęs turbūt apie 200 mokyklų per dvejus su puse metų. Daugelyje jų teko vesti pamokas Europos Sąjungos tematika bei susitikti su gimnazistais, mokytojais, direktoriais. Kiekvieną kartą domiuosi vidine situacija konkrečioje mokykloje: demografine situacija, motyvacine aplinka, mokytojų nuomonėmis apie jų profesiją, gimnazistų nuomonėmis apie aplinką mokykloje. Matydamas, jog apklausiama bendruomenė pati serga, yra demotyvuota, blogai valdoma, galiu teigti, jog visos šios problemos yra susijusios ir persipynusios.
Mokytojai tokią mokyklą palieka, tampa sunku surasti naujus mokytojus, mokiniai jaučiasi demotyvuoti ir demotyvuoja vieni kitus, nematydami kartais perspektyvos savo gyvenime, ir ypač jei gyvena socialinėje aplinkoje, kuri irgi situacijos nepagerina. Aiškiai matomas užburtas socialinės atskirties ratas, kurio ribose lieka nemaža dalis tų jaunų žmonių, jeigu jie neatras kitų būdų savišvietai ir panašiai.
Kalbant apie neformalų švietimą, vėlgi – jis yra daug stipresnis centruose ir lyderiaujančiose gimnazijose nei tose, kuriose išgyvenama krizė. Daugelyje regionų vaikai neturi plačių galimybių renkantis neformalų ugdymą arba lavinti savo „minkštuosius įgūdžius“, kurie tokie svarbūs šiame gyvenime. Kalbame pradedant nuo kritinio mąstymo, argumentacijos iki programavimo ir visų kitų įgūdžių, kurių galbūt moksleiviai negauna mokyklos suole, tačiau jiems reikalingi sėkmingai profesinei ir akademinei karjerai.
– Ar yra įmanoma „ištraukti“ jaunimą iš socialinio paribio? Kaip juos tiesiogiai paveikti, kad tai būtų galima padaryti kad ir nelabai greitu metu, o, sakykim, per penkerius artėjančius metus? Kokių priemonių reikia imtis dabar, kokie galėtų būti žingsniai? Ir ar įmanoma, kad visos mokyklos būtų geros?
– Manau, kad tai yra įmanoma. Iš mano pozicijų žvelgiant ar stebint Lietuvą iš vidaus, manau, kad jaunus žmones labiausiai veikia individualūs pavyzdžiai. Esu sutikęs ne vieną jauną žmogų, ypač Lietuvos regionuose, kurie išgirdę savo pusbrolio ar pusseserės „pseudosėkmės“ istoriją, kurioje herojus išvyksta tiesiai po mokyklos baigimo į Norvegiją ar Airiją dirbti fizinį darbą, mano, kad tai yra kelias į greitą sėkmę ir greitus pinigus. Ir baigę mokyklą ar net jos nebaigę išvažiuoja svetur. Po tokios darbinės patirties sunku grįžti į mokslus, baigti universitetą ar toliau investuoti į save. Tad būtina moksleiviams klausytis pozityvių ir sektinų pavyzdžių, motyvuoti juos.
Mano pozicija yra tokia, kad kiekvienas vaikas yra gabus, mes kiekvienas kaip individas esame gabus kažkuriam dalykui, esame unikalūs kūriniai. Tad tiek mokyklos, tiek universiteto vaidmuo yra sugebėjimas ugdytiniui padėti atrasti tą savo gabumą, savo „unikalųjį aš“, kuris po to garantuos tam žmogui sėkmę visą gyvenimą. Tikrai kiekvienas iš jų gali pasiekti aukštumų, jeigu jie atras save. Būtent neformalusis ugdymas tampa labai svarbus tuomet, kai formalus ugdymas, tarkime, neatlieka pareigos, ar iki galo nėra sėkmingas.
– Jūs minėjote, kad geras pavyzdys yra pagrindinis dalykas, motyvuojantis mokinius iš mažiau socialiai adaptuotos aplinkos. Mes „Moksleivių praktikos forume“ kaip tik norime paskatinti aukštųjų technologijų įmones atsiverti, kad jos parodytų pavyzdį moksleiviams, kaip iš tikrųjų kuriama pridėtinė vertė. Bet kyla klausimas, kokiu būdu paskatinti bendroves tai padaryti? Nemažai daliai įmonių svarbi tik trumpalaikė ekonominė nauda, todėl jos nemato prasmės ką nors moksleiviams pasakoti, rodyti, skirti tam laiką ir kitus resursus…
– Manau, šioje situacijoje taip veikia pavyzdžio sekimas. Vienų įmonių įtaka kitoms. Lietuvoje socialinis verslas prieš gerą dešimtmetį buvo sunkiai įsivaizduojamas, šiandien kuo toliau, tuo labiau jis tampa populiarus, ir, manau, kuo toliau, tuo labiau šiame pasaulyje reputacija tampa svarbi. Kiekvienai įmonei jos reputacija tampa be galo svarbi ir tai, kaip ją vertina piliečiai. Šiandien reputaciją galima prarasti per dieną ir net per valandą. Todėl didieji rinkos žaidėjai vis daugiau atsižvelgia ir į socialinį verslą, ir į socialinį atskaitingumą.
Pažangi įmonė sukuria lūkestį, kuriuo tikimasi pažangaus elgesio su savo darbuotojais, ne tik su klientais. Svarbu ir tai, kaip minėtoji įmonė komunikuoja su išore. Manau, Lietuvoje įmonės yra suinteresuotos jaunos kartos ugdymu, nes jos jau labai skaudžiai patyrė, kad darbo jėgos ir kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas yra didžiausias peilis vystymuisi.
Nepaisant to, kad mes einame į robotizaciją, dirbtinį intelektą ir visą kitą, akivaizdu, kad darbo jėgos bet kuriuo atveju trūks ir reikės. Netgi žvelgiant į tuos pačius robotus ir mašinas, ir turint visai kitus įgūdžius, tikiuosi, kad bus daug daugiau privataus sektoriaus ir verslo atstovų intereso švietimo sistemos gerinimo vardan, ir daug daugiau bendravimo tarp mokslo, tarp verslo ir tarp valstybės.
– Minėjote, kad padėtis mokykloje susijusi su administracija. Jeigu blogas direktorius, bloga ir mokykla. Buvome mokytojų forume, kuriame kalbėjo Danijos mokyklų asociacijos prezidentas. Jis akcentavo, kad direktorius turi prisiimti pagrindinę atsakomybę dėl mokyklos kokybės. Lietuvoje matoma liūdna padėtis dėl direktorių. Daugelis neturi įgūdžių, mažai ką supranta. Kyla klausimas, kaip jie atsiduria direktoriaus pozicijoje, kas juos paskiria? Jeigu jie yra tokie blogi, tai kodėl jie ten?
– Šioje situacijoje padėtų garsioji rotacijos idėja, kuri yra labai kontroversiška švietimo sistemoje, bet labai svarbi ir teisinga. Prezidentė Dalia Grybauskaitė iškėlė idėją, kad mokyklų lyderiai turi rotuotis, kas yra visiškai natūralu daugelyje Pasaulio ir Vakarų valstybių. Aš pats, kai studijavau tiek mokykloje, tiek universitete, žavėjausi, kaip fantastiškai ir efektingai vyksta rotacija.
Vadovų paieška dažniausiai būna globali. Mačiau, kokios rimtos būna atrankos ir kad atsiranda galimybė pasiekti geriausius lyderius. Šie lyderiai patys rotuoja iš vienos mokyklos į kitą savo metodus, kuriuos patikrina, gerina, kaskart stengdamiesi pritaikyti. Mokyklos iš to laimi. Cikliškas judėjimas visada yra sveikas, ir visur visose srityse. Švietime taip pat. Lietuvoje mes turime užakėjusią pelkę, kur per ilgai žmonės būna vienoje vietoje.
Kitu atveju, sėkmė lydi tą mokyklą, kurioje lyderis būdamas pats sėkmingas padaro labai daug gero įstaigai per 20 metų. Bet tada, jeigu kitoje mokykloje nepasiseka su ta lyderyste, tuomet tą mokyklą atgaivinti darosi sunku. Yra labai garsi Žano Monė, vieno Europos Sąjungos kūrėjų frazė, kurią mėgstu cituoti: „Niekas neįmanoma be individų, bet niekas nėra ilgalaikis, niekas neišlieka be institucijų“ (angl. k. „Nothing is possible without individuals, but nothing lasts without institutions“).
Ką tai reiškia? Žiūrint plačiau, daugelį dalykų padaro individai: revoliucijas pasaulyje padaro individai, sistemas gali pakeisti individai, mokyklą, universitetą, privačią kompaniją, bet ką gali labai stipriai paveikti lyderis, tačiau tam, kad ta institucija, ta mokykla, ta ligoninė, ta valstybė, tas miestas, būtų sėkmingas tvariai, lyderis turi palikti po savęs veikiančią, atskaitingą, demokratišką ir stabilią institucinę sąrangą.
– Norėtume paklausti, kokie numatyti ES planai per ateinančius 10 ar 20 metų, galbūt bus pasiūlytos programos, kuriose bus kviečiamos dalyvauti įvairios institucijos, formalios, neformalios, žmonės ar galų gale piliečiai, visuomenė galės įsitraukti į kažkokias veiklas? Galbūt kas nors yra preliminariai numatyta? Ar yra kas nors svarstoma dėl bendros ES politikos formavimo švietimo srityje?
Na, labai geras jūsų klausimas. Kol kas – ne. Mes apsiribojame rekomendacijomis, o ne bendromis direktyvomis. Turint omenyje, turime Europos Sąjungoje dvidešimt aštuonias kol kas, ar dvidešimt septynias, bus matyt, švietimo sistemas, kurios labai unikalios, esti jos daug kur nacionalinio identiteto ir kultūros dalis. Dėl to turėti bendrą vardiklį yra labai sudėtinga ir sunku. Tačiau ES užima koordinuojantį vaidmenį.
Esame numatę paskirti 2021–2027 m. biudžete net dvigubai daugiau lėšų „Erasmus+“ programai su ta mintimi, kad tris kartus daugiau dalyvių joje galėtų dalyvauti. Tai jeigu iki dabar yra 9 mln. ES piliečių, kurie yra buvę „Erasmus+“ programos dalimi, mes planuojame stipriai padidinti tą skaičių per ateinančius 10–15 metų. Tai yra ne tik pasikeitimai tarp mokinių, mokytojų. Mokytojai turi atskiras programas ir gali tobulinti savo žinias bei plėsti pasaulėžiūrą, bet yra ir pameistrystės programa, dar – profesinio ugdymo programa. Žodžiu, „Erasmus+“ kaip niekad veši ir didėja, tampa vis svarbesnis šios iniciatyvos vaidmuo.
– Ar Lietuvoje panaudojamos visos galimos „Erasmus+“ programos lėšos?
– Taip. Lietuva yra viena aktyviausių valstybių narių „Erasmus+“ ir kitų švietimo mainų programų kontekste. Mokyklos aktyviai dalyvauja. Ypač tos, kurios yra tolėliau nuo centrų, sostinės, didžiųjų miestų. Lankydamasis mokyklose pastebiu, kad vienintelė įdomi veikla vyksta dėl būtent tų programų. Pasikeitimai su įvairiomis valstybėmis yra galimybė mokytojams gauti papildomos motyvacijos, vaikams – įgyti unikalios patirties.
Ačiū Dievui, kad ji egzistuoja, nes be to būtų dar liūdniau. Daugeliui vaikų, ypač iš kaimiškų vietovių, tai tikrai yra unikali patirtis plėsti savo pasaulėžiūrą, didinti pilietiškumą, mokytis užsienio kalbų. Atsakant į klausimą, artimoje ateityje nematau politinės valios turėti bendrą ES švietimo politiką. Galbūt kažkada, bet tikrai ne dabar.
– Gal jūs žinote skaičius apie Lietuvos vidurinio lavinimo mokyklas ir socialinę atskirtį? Ji tarp jų didėja ar mažėja?
– ES duomenimis, didėja. Bet ataskaita, kurią paskelbėme šiemet, remiasi 2016, 2017 metų duomenimis, tad 2018 metų dar neturėjome, kadangi natūraliai visi duomenys vėluoja metus. Tad naujausios atskirties tendencijos bus matomos kitų metų pradžioje.
– Kas tiesiogiai atsakingas už socialinės atskirties mokyklose didėjimą?
– Čia yra daug veiksnių, ne tik švietimo ministerija, nes mokyklos yra valdomos tiesiogiai savivaldose.
– O kas skiria direktorius?
Savivaldos skelbia konkursus į mokyklos direktorių pozicijas. Tačiau tai yra bendra problema. Čia negalima kaltinti nei vienų, nei kitų. Ir kas yra gerai, kad yra diagnozės. Visą laiką liga pradedama gydyti nuo diagnozės. Pagaliau visi sutarė dėl diagnozės. Nebesislepia už problemos, bet mato, kad problema yra ir ją įvardija. Tai jau labai geras žingsnis, kad švietimas tampa vienu svarbiausių prioritetų politikams, partijoms, vyriausybei, savivaldoms taip pat. Manau, valdantieji supranta, kad be gerų mokyklų ir be geros švietimo sistemos bus kuo toliau, tuo sunkiau išlaikyti žmones regionuose bei ten juos pritraukti.
Pažįstu daug užsienio lietuvių, kurie žiūri ne tik į savo darbo galimybes ir kur gali save atskleisti, bet visų pirmiausia analizuoja, kur bus gerai jų vaikams ir ar ten, kur jie atsikels gyventi, bus geros švietimo paslaugos, ar bus geri darželiai, geros mokyklos, ar jų vaikai nejaus patyčių, ar jie galės ten atsiskleisti, ar jie turės kūrybingą aplinką ir ar galės išaugti visavertėmis asmenybėmis.
Jeigu kai kurių mokyklų lygis tik silpnės, natūralu, kad ir tų regionų galimybė pritraukti naują kvalifikuotą darbo jėgą bus tik sunkesnė. Šis procesas, manau, tapo dideliu visų interesu ir, kaip minėjau, jau gerai vien tai, kad visi sutarė, jog reikia spręsti aiškias švietimo problemas. Bet nelaukiant valdžios sprendimo, atrodo, kad dažnai pokytis būna svarbiausias netgi individo lygmenyje, bendruomenės lygmenyje.
– Dėkojame už puikų pokalbį, Arnoldai. Iki pasimatymo „Moksleivių praktikos forume“.
Norint atliepti šios dienos švietimo problemas pagal „Sprendimas Lietuvai“ iniciatyvą Kaune gimsta „Moksleivių praktikos forumas“. Tai yra vienas iš dešimties visus Lietuvos regionus apimančių forumų, kuriuose diskusijų metu rasti sprendiniai taps Lietuvos strateginio plano dalimi ir suteiks pagrindą formuojant Lietuvos 2050 viziją.
Forumas siekia supažindinti moksleivius su darbu pažangiose įmonėse, parodyti kokių įgūdžių reikia norint būti sėkmingam tam tikroje srityje bei pristatyti tobulėjimo ir praktikos galimybes. Forumo metu panelinėse diskusijose taip pat bus kalbama tokiomis svarbiomis vidurinio lavinimo temomis, kaip emocinė aplinka, finansinis raštingumas, technologinis švietimas bei ateities profesijos pasirinkimas.
„Moksleivių praktikos forumas“ vyks rugsėjo 21 d., nuo 10 val., KTU „Santakos slėnyje“, adresu K. Baršausko g. 59, Kaunas. Daugiau informacijos apie renginį rasite čia.
