Tarpukario šaulio anūkė D. Kemeraitienė: iš jų galime pasimokyti pagarbos ir meilės tėvynei

Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS) minint 100-metį, portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbina tarpukario šaulio Antano Petruškevičiaus ir vieno iš LŠS kūrėjų Juozo Papečkio anūkę atsargos kapitonę Dainą Kemeraitienę. Abu jos seneliai už lietuvybės veiklą buvo ištremti į Sibirą, 1942 m. sušaudyti. Pokalbis vyksta pašnekovės namuose Kaune, Vaižganto g. 23, name, kur 1935-1941 m. gyveno jos senelis J. Papečkys (mamos tėtis) su šeima.

[galerija kiek=”8″]

Šaulio anūkė irgi šaulė

D. Kemeraitienė pristato savo giminystę su garsiais tarpukario asmenimis: Antanas Petruškevičius (1896-1942 m.) yra jos tėvo Antano tėvas, buvo vedęs Mariją Kasiulytę, aktyvią LŠS šaulių moterų veikėją. Juozas Papečkys (1889-1942 m.) yra jos mamos Dainos tėvas, buvo vedęs Teklę Vaitiekaitytę.

Taikomosios geodezijos ir topografijos specialistė po studijų įsidarbino Ryšių konstravimo ir projektavimo biure. Nuo 1990 iki 2005 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, yra LŠS narė, aktyviai dalyvauja šaudymo varžybose ir pelno prizines vietas.

„Petruškevičių ir Papečkių giminėse daugiau šaulių nėra, išskyrus mane. Pažinti šeimos istoriją siekiau seniai, dar 1989 m. su tremtiniais vykau į Sibirą, prie Laptevų jūros, norėjau pamatyti, kur mano mama su teta Jūra ir močiute Tekle buvo ištremtos. Kita priežastis – norėjau pargabenti močiutės Teklės palaikus iš Jakutsko į gimtinę“, – pasakojo D. Kemeraitienė.

A. Petruškevičius – vienas iš LŠS kūrėjų, gimęs JAV

Antanas Petruškevičius 1896 m. birželio 8 d. gimė JAV, Pitsburge, lietuvių išeivių šeimoje. 1908 m. šeima grįžo į Europą, netoli Seinų įsigijo ūkį. 1915 m. gruodį A. Petruškevičius buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę ir nukreiptas į Pskovo karo mokyklą, kurią 1917 m. baigė.

1918 m. jis grįžo į Lietuvą, Seinuose pradėjo dirbti „Žiburio“ gimnazijos gimnastikos mokytoju, rudenį įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet supratęs, kad tai ne jam – nutraukė mokslus.

1919 m. sausio 28 d. A. Petruškevičius įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas į 1-ąjį pėstininkų pulką jaunesniuoju karininku. Dalyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursus, 1926 m. tapo LŠS nariu ir Alytaus apskr. šaulių rinktinės kūrėju bei vadu. 1930 m. baigė ugniagesių komandos kursus ir gavo majoro laipsnį. Vėliau dirbo Panevėžio apskr. šaulių rinktinės vadu. 1938 m. komandiruotas į ugniagesių tobulinimo kursus JAV. 1939 m. vasarį grįžo į Lietuvą. Su žmona Marija Kasiulyte augino sūnų Antaną (pašnekovės tėtį).

„1941 m. birželio 14 d. anksti rytą į Petruškevičiaus butą Kaune, Aukštaičių g. 62, suvirto būrys kareivių, visa šeima buvo areštuota, nugabenta į geležinkelio stotį, Antanas atskirtas nuo šeimos. Šeima ištremta į Sibirą. A. Petruškevičius 1941 m. liepos 4 d. atsidūrė Starobielsko lageryje (Sverdlovsko srityje). Kokį pragarą jam teko patirti, galima spręsti iš lagerio medikų komisijos išvadų: „Galima panaudoti tik lengviems darbams 50 proc. pajėgumo“. 1941 m. lapkričio 3 d. jis
perkeliamas į Sverdlovsko V.R.M. uždarąjį kalėjimą. Vienintelis kaltinimas jam – „priklausymas ginkluotai fašistinei L.Š.S.“ (paimta iš bylos). Dar perduodant jo bylą teismui, lydraštyje ranka įrašyta: „sušaudyti“, – rašoma A. Petruškevičiaus brolio Stasio Petruškevičiaus prisiminimuose.

A. Petruškevičius apdovanotas: Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga paminėti medaliu, kūrėjo- savanorio medaliu, LŠS šaulių žvaigždės ordinu, DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos ugniagesių sąjungos „Artimo pagalba“ II ir III laipsnio ordinais, Latvijos ugniagesių ženklu „Aukso žvaigždė“, estų ugniagesių ženklu „Sidabro žvaigždė“.

Sušaudytas Sverdlovsko NKVD kalėjime 1942 m. lapkričio 21 d.

J. Papečkys – LR Krašto apsaugos ministras, teisininkas

J. Papečkys gimė 1889 m. (o ne 1890 m. sausio 1 d. kaip daug kur skelbiama) Marijampolės apskr., Šunskų valsčiuje, Puskepurių kaime, ūkininko šeimoje, 1889 m. lapkričio mėn. buvo pakrikštytas.

Šįmet minimos 130-osios J. Papečkio gimimo metinės. 1916 m. jis baigė teisės studijas Maskvos universitete, mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Maskvos Aleksejaus karo mokyklą, priklausė pėstininkų pulkui. Šiaurės Kaukaze buvo lietuvių tremtinių gelbėjimo komiteto pirmininkas.

1919 m. grįžo į Lietuvą su būsima žmona Tekle Vaitiekaityte. J. Papečkys pradėjo dirbti valstybės gynėjo padėjėju kariuomenės teisme. Jis pasižymėjo byloje dėl ginkluotos lenkų pogrindžio organizacijos P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa), už jos vedimą 1921 m. buvo apdovanotas II rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi ir gavo žemės sklypą iš Vaižganto gatvėje. Kaip informuoja elektroninis žinynas „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“, 1921 m. rugpjūtį J. Papečkys buvo paskirtas KAM juriskonsultu, 1922 m. – Krašto apsaugos ministro padėjėju.

J. Papečkys aktyviai kūrė Lietuvos įstatymus ir tvarkė teisės aktus. Pritaikęs kai kurias Rusijos karų įstatų rinkinio XXII knygos dalis ir papildęs Lietuvos vyriausybės išleistais įstatymais, 1922 m. išleido „Karo baudžiamąjį statutą“. 1924 m. jis paskirtas Ūkio ir finansų valdybos viršininku. 1921–1926 m. dėstė teisę Karo mokykloje. 1926 m. paskirtas Krašto apsaugos ministru XIII Mykolo Sleževičiaus vadovaujamoje vyriausybėje. 1927–1928 m. advokatavo. 1929 m. paskirtas Valstybės tarybos nariu, 1938–1940 m. – pirmininko pavaduotoju.

Anot el. žinyno „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“, J. Papečkys buvo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos steigėjų, taip pat Klaipėdos išvadavimo akcijos dalyvis, Vilniui vaduoti sąjungos centro valdybos vicepirmininkas, Lietuvos teisininkų, Karo mokslo ir Meno kūrėjų draugijų narys. Pašnekovė pažymėjo, kad J. Papečkys mokėjo 12 užsienio kalbų: prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų, suomių ir kt. Bendradarbiavo leidiniuose „Draugija“, „Vilniaus žinios“, „Mokykla“, „Aušrinė“, „Trimitas“ ir kt. Laisvalaikiu rašė eilėraščius ir spausdino pasirašydamas Juozo Rainio slapyvardžiu. 1917 m. išleistas jo poezijos rinkinys „Eilės – dainos“.

Augino 2 dukras: Jūrą ir Dainą (pašnekovės mamą).

„Kol žmogui lemta būti „saužmogiu“ arba tokiu padaru, kuris anot filosofo Kanto yra „Ding an sich und für sich“, tai yra kol žmogus bus asmeniniu pasauliu/idiokosmos ir dėl to kitam žmogui bus kita būtybe, kitu atskiru pasauliu, tol žmonijos gyvenime vyraus, kaip to gyvenimo natūralinis veiksnys, agresija, tol vyks kova, tol bus… karai“, – 1936 m. sausio 6 d. rašė J. Papečkys.

Pulkininkas leitenantas J. Papečkys 1926 m. buvo apdovanotas Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-ojo laipsnio ordinu su kardais, 1928 m. – DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 1934 m. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.

1941 m. birželio 14 d. visą J. Papečkio šeimą (ji, žmoną ir dvi dukras) išvežė į Sibirą, iš ten gyvos grįžo tik dukros. 1942 m. lapkričio 4 d. jis sušaudytas Sverdlovsko (Rusija) NKVD kalėjime. J.

Papečkys kaltintas, „kad nuo 1919 iki 1921 m. dirbo karinėj žinyboj, o po to karinio prokuroro padėjėju ir 1926 m. buvo Lietuvos Vyriausybės sudėtyje, Lietuvos karo ministru nuo 1929 m. iki sovietų valdžios paskelbimo“, – rašoma sovietų saugumo sudarytoje baudžiamojoje byloje.

Kaip žinia, 1942–1943 m. Sverdlovske buvo sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai. Tarp jų – aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetų nariai, tarp jų ir J. Papečkys. „Vienas iš Sibiro grįžęs diplomatas pasakojo, kad tokio ramaus ir tokio „išlaikyto“ žmogaus, kaip J. Papečkys jis dar nematęs. Jam paliko įspūdį, kad J. Papečkys iki paskutinio neišsižadėjo tėvynės, sakė, kad jis yra Lietuvos pilietis ir ne kitaip“, – perpasakojo D. Kemeraitienė.

Namas garsiajame Radijo rajone

„Senelis Juozas Papečkys tarpukariu gavęs čia sklypą, ėmė paskolą namo statyboms, beje, namą projektavo garsus to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1930 m. pamatus šventino Juozas Tumas-Vaižgantas, o 1935 m. į naujus namus įsikėlė visa šeima“, – pasakojo D. Kemeraitienė.

J. Papečkys name gyveno iki 1941 m. birželio 14 d. trėmimų. Beje, su Juozu Tumu- Vaižgantu, diplomatu Petru Klimu, dailininke E. Janulaitiene Juozas Papečkys buvo geri draugai, mat gyveno visi prestižiniu laikytame, nuo 1926 m. išaugusiame Radijo rajone. Kaimynystėje taip pat gyveno aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek tolėliau – menininkai Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė bei kiti žinomi asmenys.

Pašnekovė džiaugiasi, kad pavyko rasti namo projekto originalą, braižytą paties V. Landsbergio- Žemkalnio.

1941 m. šiame name buvo Birželio sukilimo dalyvių štabas, 2 a. vonioje net gaminti šaltibarščiai sukilėliams. Sovietmečiu name gyveno svetimi žmonės, trims šeimoms buvo įrengta po butą, pastatytas „svetimkūnis“ priestatas. Šiuo metu name yra du butai: 1 aukšte – su penkiais kambariais, o 2 a. – su keturiais, pastarajame gyvena D. Kemeraitienės šeima, išlaikiusi 2 aukštą autentišką, likę ir senelio J. Papečkio baldai (knygų spinta, indauja, stalas), net tarpukario šaldytuvas spintelėje. Šiame aukšte įrengta terasa. Namas priklauso tarpukario kultūros paveldui.

D. Kemeraitienės a.a. mama Daina Papečkytė Radijo rajone, Vaižganto g. 23, apsigyveno 1994 m., pati D. Kemeraitienė su šeima čia gyvena nuo 2006 m.

2013 m. ant namo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. ltn. Juozas Papečkys (1890–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“ (skulpt. Jonas Lukšė).

2018 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio prieigose (prie K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė (skulpt. Jonas Jagėla), skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose LR 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Čia įamžintas ir Juozas Papečkys.

Dėl didelių finansinių sąnaudų bei nesant palankioms finansinėms galimybėms namą restauruoti, D. Kemeraitienė neseniai pardavė legendinį namą Vaižganto g. 23 ir rudenį išsikraustys.

„Iš mano senelių galima pasimokyti pagarbos, puoselėti Lietuvą, kurti, o ne griauti. Atsigręžkime į tarpukarį: pažvelkime į šventes, kaip žmonės rengėsi, koks buvo patriotizmas, pagarba vienas kitam. Mylėkime tėvynę ne žodžiais, bet savo elgesiu, pavyzdžiu“, – atsisveikindama palinkėjo D. Kemeraitienė.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.