Istorinė sąjunga Kaune: stereotipus keitusios moterys šaulės

Šaulių moterų stovykla Palangoje 1934 m. liepos 7 d./ I. Stropaus nuotr. (LIMIS).

Prieš šimtą metų, 1919-aisiais, Kaune buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS). Aktyviai veiklą joje vykdė ir šaulės moterys. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia prisiminti jų veiklą Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu.

Trumpa LŠS istorija

LŠS įkūrimo diena laikoma 1919 m. birželio 27 d., tuomet Šaulių sąjunga įkurta kaip Lietuvos sporto sąjungos padalinys. Neilgtrukus, rugsėjo 15 d., Krašto apsaugos ministerija patvirtino LŠS įstatus ir ši organizacija tapo savarankiška. Kaip rašoma knygoje „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“ (sud. Algimantas Liekis), ši sukarinta visuomeninė organizacija siekė įtvirtinti šalies Nepriklausomybę kovojant su bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Siekta, kad civiliai asmenys padėtų kariuomenei. Organizacijos idėjiniais vadais tapo Vladas Putvinskis-Pūtvis (kurio garbei pavadinta gatvė Kauno centre) ir Matas Šalčius. Organizaciją kurti padėjo garsūs to meto Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, rašytojai Antanas Vienuolis-Žukauskas, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Faustas Kirša bei kt.

Vytautas Putvinskis su šauliais, 1930 m. kovo 19 d. Pirmoje eilėje (iš kairės):Vytautas Putvinskis, Elena Putvinskienė (Urbonavičiūtė), Daudzvardas, Emilija Putvinskytė ir Joana Dudėnienė. Antroje eilėje pirmas iš kairės stovi Dominikas Šimulis, ketvirtas – Kazys Dudėnas, šeštas – Litvinas./Kelmės krašto muziejaus nuotr. (LIMIS).

Pasak istoriko, Kauno apskrities viešosios bibliotekos vyr. bibliografo dr. Mindaugo Balkaus, LŠS buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos kariuomene. Jos karinę veiklą kariuomenė kontroliavo nuo 1922 m., o nuo 1935 m. LŠS buvo reformuota ir tapo tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.

„Iki 1940 m. Lietuvos šaulių sąjunga tapo viena populiariausių ir gausiausių organizacijų, istoriko V. Jokubausko teigimu, 1940 m. jai priklausė apie 88 tūkst. žmonių. (…) Šauliais buvo žymūs to meto politikos (Antanas Smetona, Rapolas Skipitis, Mykolas Sleževičius, Juozas Urbšys, Dovas Zaunius), kultūros (Antanas Žmuidzinavičius, Unė Babickaitė-Unė Bay, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Petras Vaičiūnas), mokslo (prof. Tadas Ivanauskas, prof. Augustinas Janulaitis, prof. Liudas Vailionis, doc. Antanas Gravrogkas) veikėjai“, – informuojama LŠS interneto svetainėje.

Vladas Putvinskis su šauliais ir šaulėmis 1930 m. Antroje eilėje sėdi iš kairės antra Joana Dudėnienė, trečias – Litvinas, ketvirta – Emilija Putvinskienė, penktas – Vladas Putvinskis. Trečioje eilėje antras iš kairės stovi Kazys Dudėnas. Ketvirtoje eilėje trečias iš dešinės – Vytautas Putvinskis./L. Danino nuotr. (LIMIS)

Iš pradžių LŠS nariais buvo tik civiliai, vėliau įsiliejo kariai ir karininkai. Organizacijos ženklu tapo Vyčio kryžius ant skydo. Tarpukariu (1919–1940 m.) LŠS veikla koncentruota į tris kryptis: kultūrą, sportą ir karybą. Šaulių būriuose buvo kuriami orkestrai, teatrai, vaidinimo grupės, bibliotekos, sporto klubai. Organizacija 1920 m. vidury įkūrė savo leidinį žurnalą „Trimitas“, ėjusį iki 1940 m. (atkūrus LŠS jis leidžiamas iki šių dienų). Moterys šaulės 1939-1940 m. rengė leidinį „Šaulė“, tiesa, iš Lietuvos okupacijos spėta išleisti tik 4 numerius.

LŠS moterų rinktinių vasaros stovykla Palangoje 1934 m./I. Stropaus nuotr. (LIMIS).

Tarpukariu šauliai turėjo laikytis 10 įsakymų (dalis jų nepakitusių išliko iš šiol): gink Lietuvos nepriklausomybę ir lietuviškąją žemę, švieskis ir šviesk, stiprink valią ir kūną, būk drausmingas ir mandagus, gerbk ginklą, būk tiesus ir teisingas, tesėk žodį, būk budrus, saugok valstybės turtą, brangink šaulio vardą ir Lietuvos garbę.

Šaulių sąjunga atkurta 1989 m. vasarą Kaune.

Pasak LŠS vyr. viešųjų ryšių specialistės Dovilės Rusteikienės, šiuo metu LŠS turi beveik 11 tūkst. narių: vyrų (su jaunimu) – 7 tūkst., moterų (su jaunimu) – daugiau kaip 3 tūkst. LŠS daugiau kaip pusė narių (6 tūkst.) yra jaunieji šauliai.

LŠS 37-ojo Vytauto kalno šaulių būrio metinė šventė, 1935 m. liepos 14 d. Nuotraukoje užfiksuotos moterų šaulių surengtos vaišės po atviru dangumi Vytauto parke, sodelyje prie būrio štabo, matyti šaulių būrelis su ąsočiu./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. (LIMIS).

Moterys tarpukario Lietuvoje

Tarpukariu šalies visuomenė brido iš stereotipinio požiūrio į moters vaidmenį. Pagreitį įgavo moterų emancipacija: 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, 1918 m. lapkričio 2 d. LR Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose suteikta balsavimo teisė moterims, tarpukariu moterys steigė įvairias draugijas, rūpinosi socialine sritimi. Žinomos moterys seserys S. Smetonienė ir J. Tūbelienė buvo aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, įvairiose draugijose pavyzdys.

Nuo pat pradžių, 1919-ųjų, svarstyta, kad LŠS veikloje turėtų dalyvauti ir moterys. Nors buvo ir prieštaraujančiųjų, esą, tuomet organizacijoje įsivyraus flirtas ir organizacija taps nerimta, tačiau V. Putvinskis įtikino, kad moterų dalyvavimas šaulių veikloje yra svarbus ir reikalingas. Pirmuosiuose LŠS įstatuose nurodyta, jog ne rikiuotės šaulėmis „gali būti ir moterys“. Atsiminimuose E. Putvinskienė rašė, kad tokį jos vyro sprendimą lėmė pagarba moteriai, etikos ir moralės principai.

LŠS Rokiškio apskr. rinktinės kuopos moterų šaulių paradas Rokiškyje, 1940 m. Moterims šaulėms vadovavo mokytoja Bronė Čėsnienė, saugumo viršininko Čėsnos žmona./Rokiškio krašto muziejaus nuotr. (LIMIS).

Visgi, dera pažymėti, kad V. Putvinskis vyrus matė kaip moterų gynėjus, o ne bendražygius kovoje, manydamas, jog moterys yra silpnesnės. Svarbus faktas, kad V. Putvinskio žmona Emilija ir visos dukros buvo aktyvios šaulės, jų svaraus indėlio dėka sukurta ideologiškai stipri moterų šaulių veikla. Tačiau, tarpukariu (1919–1940 m.) į LŠS centro institucijas (Centro valdybą, Garbės teismą ir Kontrolės komisiją) moterų išrinkta nebuvo.

Kaip disertacijoje „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919-1940 m.“ dėmesį atkreipė istorikas Mindaugas Nefas, reikalavimai moterims buvo gerokai aukštesni nei vyrams. „Nors pastariesiems ir buvo keliami panašūs reikalavimai, tačiau jie niekada nebuvo taip griežtai reglamentuojami kaip moterims. Šaulės moterys griežtai laikėsi savikontrolės, pavyzdžiui, buvo griežtai uždrausta vartoti alkoholinius gėrimus uniformuotoms (išskyrus silpną alų, jei daugiau nieko nebuvo gerti). Už šios taisyklės nesilaikymą buvo numatyti vieši teismai moterų šaulių tarybose, teisės nešioti uniformą ir šaulio ženklo atėmimas ir net pašalinimas iš LŠS“, – rašė M. Nefas.

Treniruodavosi ant Vytauto kalno

Kauno šaulių būrys įkurtas 1919 m. rugsėjo 8 d. Knygoje „Emilija Putvinskienė. Atsiminimai“ (parengė Šiaulių „Aušros“ muziejus) rašoma, kad šaulių sąjungos veikla iš pradžių vykdyta Vl. Putvinskio su šeima nuomotame bute Kaune, K. Donelaičio g. 13, kur du iš šešių kambarių buvo paskirti šaulių veiklai. Mažesniame kambaryje veikė šaulių raštinė, o didesniame – ginklų sandėlis ir susirinkimų vieta. (Šiuo metu LŠS štabas įsikūręs Laisvės al. 34, čia 1928-1929 m. dirbo vienas iš LŠS kūrėjų V. Putvinskis-Pūtvis).

Knygoje „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“ (sud. A. Liekis) rašoma, kad šaulių rikiuotės pamokos vykdavo ant Vytauto kalno, Kaune. Į pirmus užsiėmimus susirinkdavo apie 30 žmonių, didžioji jų dalis valdžios įstaigų tarnautojai, kartais šeimos nariai. Tiesa, iš pradžių treniruočių reginys sulaukė praeivių kritikos. „Dauguma pirmųjų šaulių buvo aukšti valdininkai ir jau pusamžiai vyrai, kai kas jau pradėjęs žilti ar plikti. Ir štai jie, civiliniais drabužiais, su šautuvais ant peties, žygiuoja Kauno gatvėmis… Tai buvo neįprastas vaizdas. Su pašaipa juos lydėjo vokiškai, lenkiškai ir kitaip kalbantieji. Kai kas tiesiog drėbdavo: „komediantai“. Bet tie kilnieji „komediantai“ nieko nepaisė ir beveik kasdien popiet 2 valandas mokėsi karinių dalykų. Šautuvus įsigydavo už savo pinigus. (…) Ilgainiui, bene vasaros pabaigoje, pradėta darbuotis prie kulkosvaidžių ir rankinių granatų“, – rašoma minėtoje knygoje (14 p.).

LŠS I Kauno rinktinės Vlado Putvinskio būrio šaulės 1931 m. kovo 1 d.. Pirmoje eilėje iš kairės 3-ia sėdi Sofija Putvytė-Mantautienė, 5-a Marija Žmuidzinavičienė./ Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Ten pat minima, kad netrukus karine mankšta ėmė domėtis ir moterys, čia atvykdavo: Emilija Pūtvienė (vieno iš LŠS įkūrėjų Vlado Putvinskio-Pūtvio žmona), Ona Pūtvytytė, Honorata Ivanauskienė, ji, beje, dalyvaudavo ir šaudymuose. „Moterys parankiausiu ginklu laikė brauningą. Tai pirmosios mūsų šaulės!“, – rašoma knygoje „Lietuvos šaulių sąjungos istorija“ (p. 15).

1920 m. Kauno šaulių būro sąraše tarp narių, turinčių ginklą, minimos ir kelios moterys: Anelė Breivaitė, Regina Sidzikauskienė, Marija Valiulytė.

Pirma šaulių moterų sekcija (vadovė Z. Pūtvytė) buvo įsteigta 1922 m. prie Kauno būrio. Ruošiant fiziškai, mokyta „sakalų“ gimnastikos, pratimų ant skersinio, šuolių, bėgimo, vėliau prisidėjo disko ir ieties metimas, krepšinis, tenisas.

Dera pažymėti, kad 1922 m. Kauno šaulių vyrų ir moterų grupė vyko į Suomiją susipažinti su Suomijos šaulių organizacijos „Suojeluskunta“ ir šaulių moterų organizacijos „Lotta Svard“ veikla. Su pastarąja organizacija lietuvės šaulės aktyviai bendradarbiavo.

1933 m. parengtos taisyklės, aprašiusios šaulių moterų darbą ir veiklą, ten yra specialus skyrius apie „fizinį moterų auklėjimą“, jame rašoma apie higieną, gimnastiką, sportą. 1939 m. jos pertvarkytos ir svarbiausia šaulėms tapo: tautinis auklėjimas, fizinis auklėjimas, tautos sveikatingumas, jaunųjų šaulių globa. Kiekvienai darbo sričiai išrinkta vadovė. Šaulės ruošėsi sanitarijai, priešdujinei apsaugai, mitybai ir kt.

Šaulės moterys atskirus dalinius sudarė nuo 1935 m., tuomet Lietuvoje buvo 4 tūkst. 459 šaulės moterys, o 1940 m. (organizacijai nutraukus veiklą) – 9 tūkst. 522.

Pirmasis moterų šaulių atstovių suvažiavimas, 1933 m. Kairėje pirmojoje eilėje prie tako sėdi Marija Žmuidzinavičienė./ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (LIMIS).

Šaules ir gyrė, ir kritikavo

Tarpukariu į šaules moteris žiūrėta ir su pagarba, ir su ironija. Sklaidant tarpukario šaulių leidinius „Trimitas“ (skiltis „Moterys šaulės“) ir „Šaulės“ matyti, kad šaulėms moterims skirtas nuolatinis dėmesys, rodyta pagarba.

„Šaulių, ypač moterų, uždavinys yra eiti, anot V. Pūtvio, į gyvenimo tirštį, į tautą, ir tenai veikti tautos ateičiai reikalinga linkme“ („Šaulė“, 1939 m., nr. 2, p. 10). Ten pat akcentuojama, kad į moterį priimtinas požiūris kaip lygiavertės vyrui. „Buvo nusiskundžiama ir moralinės paramos trūkumu dėl pasitaikančios savotiškos pažiūros į moters visuomeninį, o ypač susietą su kariškumu darbą, dėl nesusipratimų ir nuoskaudų, kurie yra tokie dažni visuomeninio darbo palydovai“, – cituojama S. Pūtvytė-Mantautienė.

1939 m. „Trimite“ (nr. 25, p. 612) rašoma, kad birželio 18 d. Vlado Pūtvio šaulių moterų būrys rinkosi švęsti vėliavos pašventinimo ir būriui įteikimo šventės. Pažymima, kad organizacijos gyvenime tokia šventė yra vienintelė. „Kauno rinktinės vadas plk. Bobelis šventinėje kalboje pažymėjo, kad moterų šaulių veikla yra labai svarbi ir reikšminga, nes nuo moters priklauso tautos ateitis; kokios bus šaulės ir, apskritai, moterys lietuvės, tokia bus ir visa tauta.“

Moterų šaulių pobūvis Panemunėje 1928 m., tarp dalyvių ir A. Šilgalytė/Panevėžio apskr. G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotr. (LIMIS).

1938 m. kovo 12-13 d. Kaune vyko šaulių moterų rinktinių susirinkimas, kuriame dalyvavo rinktinių vadės ir atstovės. Susirinkimą savo dalyvavimu pagerbė aukšti šalies pareigūnai: prezidentas Antanas Smetona su ponia Sofija Smetoniene, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, krašto apsaugos ministras brig. gen. Dirmantas, kariuomenės vadas brig. gen. Stasys Raštikis, šaulių sąjungos vadas plk. Saladžius ir kt.

A. Žmuidzinavičius moterų šaulių stovykloje 1934 m. Didelė grupė pozuoja fotografui miško aikštelėje priešais palapines. Antroje eilėje trečia iš kairės Marija Žmuidzinavičienė, ketvirtas – Antanas Žmuidzinavičius, penkta – Emilija Putvinskienė, apsirengusi tautiniais rūbais./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (LIMIS).

1940 m. rašoma, kad Lietuvė moteris tautos atgimime išvarė gilią vagą, nors darbo sąlygos buvo sunkios. „Kai mūsų tautos priešai norėjo mus surusinti, sulenkinti ar supravoslavinti, lietuvė motina čia pastojo jiems kelią. Ji savo sūnų ir dukterų širdyse įskiepijo tautos meilę. Sąmoninga lietuvė motina atlaikė didelį priešų bandymą. Ji lietuvybės liepsnelę išlaikė mūsų šeimoje ir visoje tautoje. (…) Šalia vyrų veikėjų, poetų, rašytojų, mokytojų matome ir moteris: Žemaitę-Žymantienę, Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą, Didžiulienę-Žmoną, G. Petkevičaitę-Bitę ir kt.“. Jos žadino tautą naujam gyvenimui“, – rašoma 1940 m. „Trimite“ (nr. 9 p. 217).

J. Martinaičio karikatūra „Moterų seklyčia“ („Trimitas, 1933 m., nr. 16, p. 316“).

Dalis žmonių į šaulių moterų veiklą žiūrėjo skeptiškai. 1933 m. Kaune atidarius šaulėms moterims skirtą klubą „Seklyčia“ LŠS oficioze pasirodė karikatūra, kur moterų veikla pajuokiama, sumenkinama, esą, jos užsiiminėja tik mados reikalais, o ne reikšmingais darbais. Tačiau realybė buvo kitokia – šaulės kaip tik priešinosi iš Vakarų ateinančioms drabužių bei elgesio madoms.

Kaip disertacijoje „Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919-1940 m.“ rašo istorikas M. Nefas, XX a. 2-ojo deš. pab. į Lietuvą atkeliavo „Miss“ konkursai. „Moterų šaulių ideologė E. Putvinskienė į siūlymus organizuoti tokio pobūdžio konkursus reagavo labai griežtai ir vertino kaip netikusią idėją. Ji siūlė šauliams protestuoti dėl šių siūlymų, nes, anot jos, gražuolių rinkimai yra „išgimimo pažymiai“ ir „lengvatikių užgaidos“, – rašo istorikas M. Nefas. Apskritai, raginta daugiau investuoti į išsilavinimą, o ne išvaizdą, garderobą.

Šaulių veikloje siekta įtvirtinti moters kaip visuomenės ugdytojos įvaizdį.

LŠS šaulių moterų rikiuotė Šančiuose, XX a. 3 deš. Matyti keturi būriai./ Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. (LIMIS).

Plati šaulių moterų veikla

Šaulių moterų telkimas iš pradžių nevyko sklandžiai, mat tiesioginis pavojus Kaunui buvo jau praėjęs. „Šiandien 7 val. ryto paskirta Kauno būrio sportininkių susirinkimas Sąjungos sodnelyj. 7 val. 20 min. užėjau pažiūrėti, ar yra bent viena. Ir pamačiau: sėdi p. Genytė su šaulės kepuraite ant suolo po krūmu ir išsiuvinėja. Ji viena ir daugiau nieko. Pasakojau jai, kaip devyni metai atgal ir aš ateidavau į Vytauto kalną ir buvau ten vienas arba su Miku“, – cituojamas laiškas iš knygos „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“ (Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2003 m.).

Palaipsniui šaulių moterų daugėjo ir 1927-1928 m. pradėti organizuoti moterų skyriai būriuose. Moterys šaulės susitelkė į 4 uždavinius: tautos dvasinį auklėjimą, tautos sveikatingumo ugdymą, tautos ekonominį stiprinimą, tautos gynimą ir jos karinių pajėgų ugdymą bei rėmimą.

Pirmojoje dainų šventėje Kaune apsilankiusios Zarasų šaulės, 1924 m. Pirmoje eilėje pirma iš dešinės – Bražienė, antra – Regina Šereikienė./Zarasų krašto muziejaus nuotr. (LIMIS).

1933 m. LŠS moterų šaulių veikimo taisyklėse moterims buvo paskirtas nerikiuotės šaulių statusas Jų funkcijos: šauliškų idėjų skleidimas šeimoje ir gyvenime, palankios šaulių idėjai nuomonės visuomenėje sudarymas, šauliško bendravimo kėlimas, moterų šaulių garbės auklėjimas ir gynimas, šauliškas vaikų ir jaunimo auklėjimas, moters šaulės uždavinių ir pareigų aiškinimas bei vykdymas, kaip motinos, žmonos, sesers ir dukters, lietuvių kalbos ugdymas ir blaivybės skleidimas. Privaloma susipažinti su karine programa.

ŽŪM šaulės moterys susiorganizavo 1934 m. Skyrius išaugo ir 1936 m. persiorganizavo į būrį, pavadintą „Gabijos“ moterų šaulių būriu. Dauguma moterų šaulių buvo baigusios sanitarijos, priešcheminės apsaugos, sporto, karinio rengimo Lietuvos raudonojo kryžiaus seserų samariečių ir kt. kursus.

Plungės šaulių moterų palapinė, iš kurios išeina LR Prezidentas A. Smetona, 1934 m. liepos 7 d./I. Stropaus nuotr. (LIMIS).

Šančiuose 9-to Šančių šaulių būrio šaulės į atskirą šaulių moterų būrį atsiskyrė 1939 m. (vad. E. Eidukienė). Nutarta įsteigti kulinarijos, higienos, rankdarbių, Lietuvos istorijos kursus, surengti vakarų bei koncertų.

1939 m. „Trimite“ (nr. 11) rašoma, kad šaulės vykdė švietimą ir propagandą, rengė sporto, sanitarijos, maisto tiekėjų kursus, rinktinėse vykdė tautinių drabužių ir rankdarbių paskaitas. Trijose rinktinėse įsteigtos tautinių drabužių audyklos. Organizuoti pirmosios pagalbos, ideologiniai, sporto, karinio parengimo ir kulinarijos kursai. Rūpintasi kapų tvarkymu, vaikų auklėjimu, žiemos pagalba ir kitais darbais. Veikė būriai su atskirais moterų chorais ir orkestrais. Šaulės turėjo išlaikyti lietuviškumą, skleisti blaivybės idėją, kelti dorą, rūpintis lėšų LŠS veiklai ir Lietuvos kariuomenei rinkimu, LŠS raštinių darbo užtikrinimu. Šaulės moterys kaip ir vyrai mokėsi naudoti ginklus, radijo techniką ir kt.

1939 m. mobilizacijos metu šaulės prisidėjo prie orinio apsaugos darbo. Rūpinosi priešcheminės apsaugos reikmėmis, sanitariniu pasiruošimu ir atliko praktinį ryšininkių ir telefonisčių darbą. Atgavus Vilnių, iš Kauno rinktinės moterų šaulių buvo sudarytos maitinimo grupės.

LŠS 37-ojo Vytauto kalno šaulių būrio metinė šventė Vytauto parke 1935 m. liepos 14 d. Matyti šventės dalyviai ir dvi mergaitės, sėdinčios ant pievelės./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. (LIMIS).

Siekė lituanizuoti Kauno visuomenę

Istorikas M. Balkus akcentavo dar vieną šaulių moterų veiklą – jos siekė lituanizuoti Kauno visuomenę.

„Ši paramilitarinė organizacija siekė prisidėti prie tautinės lietuvių tapatybės plėtotės bei lietuvių kalbos sklaidos visuomenėje. 1936 m. Lietuvos šaulių sąjungos statute buvo numatyta, kad šaulys turi „mylėti ir gerbti savo kalbą.“ Pagal 1933 m. priimtas Moterų šaulių veiklos taisykles, vienas iš moterų šaulių tiesioginių darbų buvo lietuvių kalbos ugdymas. Šauliai ir šaulės buvo nuolat raginami kalbėti tik lietuviškai“, – pasakojo dr. M. Balkus.

Jis pažymėjo faktą, kad 1934 m. Vytauto kalno šaulių būrio moterų skyriuje prelegentė šaulė Gudelienė pabrėžė, kad „šaulės pareiga kalbėt lietuvių kalba“.

H. Ivanauskienė su kolege lėlininke ir sukurtomis lėlėmis Šaulių moterų sąjungos parodai, 1931 m. H. Ivanauskienė XX a. 4 deš. tapo viena pirmųjų lėlininkių Lietuvoje. Už savo stilizuotais lietuvių tautiniais rūbais aprengtas lėles 1935 m. Šaulių sąjungos organizuotame konkurse ji laimėjo pimą vietą./ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (LIMIS).

Pasak istoriko dr. M. Balkaus, su lituanizavimu galima sieti ir socialinę šaulių veiklą su neturtingųjų vaikais. „Pavyzdžiui, 1921 m. šaulės Honoratos Ivanauskienės pastangomis atidarytos keturios vadinamosios vaikų aikštelės (Šančiuose, Aleksote, Vilijampolėje ir Žaliakalnyje). Tais metais buvo surinkta apie 600 vaikų, su kuriais dirbo 11 aikštelių vedėjų. Pasak J. Matuso, „daugumas vaikučių atėjo lietuviškai nemokėdami, o rudenį grįžo gražiai dainuodami lietuviškas daineles“, – teigė dr. M. Balkus.

Medžių sodinimo šventė LŠS I Kauno šaulių rinktinės būrio globojamoje Vilijampolės vaikų aikštelėje 1921 m. spalio 6 d./Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr. (LIMIS).

1940 m. sausio 1 d. duomenimis, LŠS Kauno rinktinės Kauno mieste veikusiuose būriuose buvo 5 tūkst. 295 šauliai ir šaulės (šauliai nariai, šaulės narės, garbės šauliai ir šauliai rėmėjai).

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA