Velykas lietuviai seniau švęsdavo linksmai ir judriai. Lalavimas, kiaušiniavimas, dėdinėjimas – tai daug džiaugsmo atnešdavusios, tačiau jau primirštos lietuvių Velykų tradicijos. Apie jas ir galybę kitų džiugių šventimo akcentų portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams pasakoja Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė.
Pirmiausiai ji primena, kad didžiausia pavasario šventė kasmet švenčiama skirtingu metu. Velykų data nustatoma pagal mėnulio ciklą po kovo 21 dienos, ji minima pirmą sekmadienį prasidėjus mėnulio pilnačiai.
Pirmą Velykų dieną švęsdavo namuose, antrą – svečiuose
Muziejininkė pažymėjo, kad prieš Velykas svarbiausios trys dienos: Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Ketvirtadienį tvarkyti visi namai, graibstyti voratinkliai, valyti langai, šveistos grindys, skalbti drabužiai. Penktadienis – ramumos diena, vaikams neleista nei bėgioti, nei garsiai kalbėti, šeimai tądien nevalia dulkes valyti, nes tikėta, kad Kristui į akis prižersi.
Šeštadienio labiausiai laukdavo vaikai, nes su suaugusiaisiais kartu keliaudavo į bažnyčią parnešti šventintos ugnies (dažniausiai atsakingos moterys) ir vandens (įprastai atsakingi vyrai). Senovėje parneštą ugnį turėdavo saugoti neužgesusią iki kitų Velykų.
Pirma Velykų diena senovės lietuvių švęsta šeimos rate, laikytasi rimties, sakyta, kad nevalia eiti į svečius, o jei nueisi – turėsi kailinius išblusinėti. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo, vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš kalno atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti.“
Dar tikėta, kad skolinti iki Velykų nieko negalima, nes laimę praskolinsi. Antra Velykų diena buvo skirta aplankyti gimines, draugus, kaimynus ir būtinai – krikštamotes.
Plakdavo verbomis
Likus savaitei iki Velykų, tikintieji nešdavo į bažnyčią šventinti verbas – augalų šakelių ir gėlių puokštes. „Sakyta, kad jei Verbų sekmadienį rankose neturėsi verbų puokštelės – velnias uodegą įbruks“, – komentavo muziejininkė D. Blaževičienė.
Vyrai ir vaikai nešdavosi mažas puokšteles, o moterys ir vaikai – dideles. Aukštaitijoje (išskyrus rytų), Suvalkijoje ir Žemaitijoje į verbą įkomponuodavo kadagio šakelę. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo tujos, alyvos ar prasprogusio berželio šakelę. Vidurio, rytų ir pietryčių Lietuvoje vaikų labiausiai mėgti „kačiukai“, naudotos karklo, gluosnio ar žilvičio puokštelės.
Apie Rokiškį, Gervėčius prie verbos pridėdavo ąžuolo šakelę su sausais lapais, būtinai apvyniodavo šventintu raudonu siūlu, tikėta, kad kai negalia aplanko ar per darbymetį riešui suskaudus – apvyniosi riešą ir skausmas pranyks.
Su pašventinta verba reikėdavę paplakti visus šeimos narius ir sakyti: „mušk pakol muš“, „ligą – lauk, sveikatą – į vidų“. Jei vaiką paplaks – greičiau augs, senoliams sveikatos suteiks, ligas šalin nuvys. Plakdavo vieni kitus tikėdamiesi būti gražūs ir sveiki, kaip verboje esantis nuolat žalias kadagys. Pirmos ganiavos dieną, balandžio 23-iąją, dar paplakdavo ir karves, kad pieningos būtų ir vilkai nesudraskytų.
Iš bažnyčios parneštą verbos šakelę galiausiai padėdavo po šventu paveikslu arba užkišdavo už sijos virš stalo. Tikėjo, kad ji apsaugos nuo griaustinio, gaisrų, kitų nelaimių.
Beje, Klaipėdos krašte ir šiaurės Žemaitijoje gyvavo paprotys ne tik Verbų sekmadienį, bet ir pirmą Velykų dieną plakti artimuosius beržų šakelėmis. Likus dviem savaitėm iki Velykų, jie prisiskindavo berželių ir kai išsiskleisdavo, vaikai plakdavo mamas, tetas bei kūmas. „Plaku Velykų rytą žalia beržų šakele. Prašau 5 kiaušinių, gabalėlio lašinių ir patenkintas einu“, – sakydavo mažieji.
Pagal amžių – skirtingos pramogos
Muziejininkė D. Blaževičienė pasakoja, kad seniau lietuviai Velykas švęsdavo kaip reikiant – džiaugsmas liedavosi per kraštus. Užsiėmimų turėdavo ir jauni, ir seni. Primirštos tradicijos yra lalavimas, kiaušiniavimas, dėdinėjimas, o dar sutinkamos – supimasis, laistymasis vandeniu, margučių ridenimas.
Jauni nevedę vyrai eidavo dėdinėti – stabdydavo merginas ir prašydavo margučių, jei šios nebeturėdavo, jėga tempdavo merginas į vištidę ir ten sodindavo, kad kiaušinį „sudėtų“. „Kartais merginos tyčia meluodavo, kad neturi margučių, norėdamos, kad patinkantis vaikinas nusitemptų į vištidę ir pabučiuotų“, – žaismingą šventės momentą paminėjo muziejininkė.
Kita tradicinė Velykų apeiga seniau buvo lalavimas, tiesa, dar ir dabar užtinkamas Dzūkijoje. Vėlų pirmos Velykų dienos vakarą susirinkdavo būrelis subrendusių vyrų ir vaikščiodavo į sodybas, pradėdavo nuo tolimiausio kaimo, kol dar balsai guvesni, pintinė lengvesnė, o baigdavo savame kaime.
Atėję į sodybą pasveikindavo šeimininkus su Velykomis, senoliams linkėdami sveikatos, jaunimui – vaikų, merginoms – ištekėti, berneliams – marčią į namus parvesti, šeimyną pagausinti. Po to teiraudavosi ar gali namus palinksminti. Gavę leidimą pagrodavo su smuiku, armonika ar būgnu, padainuodavo dainas, kurių priedainiuose skambėdavo: „ai lalu, lalu“, „ei lalo“ ir būdavo pavaišinami. Lalautojai namo grįždavo paryčiais.
Kiaušiniauti antrą Velykų dieną visoje Lietuvoje išsiruošdavo 7-8 m. vaikai, ypač piemenėliai, krikštavaikiai ir persirengėliai. Mažieji iš ryto pasiėmę pintines eidavo per kaimą, užsukdavo į trobas, sakydavo oraciją: „Aš mažas vaikelis kaip pupų pėdelis, prie durų stoviu, kiaušinuko noriu“ ir į burną įdėdavo pirštą – tai reikšdavo, kad nori vieno margučio, jei du – prašo dviejų, o jei kumštį pridėdavo – šeimininkė pavarydavo, kad godus, per daug prašo.
Kiaušiniautojai buvo labai mėgiami, laukiami kiekvienos šeimininkės. Mažuosius kiaušiniautojus apdovanodavo gabalu pyrago, skanumynais, kiaušiniais. Tikėta, kad jei neduosi margučio – tais metais vištos mažai kiaušinių dės. Vakare vaikų laukdavo didžiausias džiaugsmas – žaidimas prisirinktais margučiais, kuriuos ridendavo trim būdais: loveliu, lygioje vietoje ir lazda į duobutę.
Dar viena Velykų tradicija – supimasis sūpuoklėse, turėjęs apeiginę reikšmę: kuo aukščiau išsisupsi – tuo geriau, dar sakyta, kad aukštai įsisupusiems galvos neskaudės ir uodai nekąs. Vyrams rūpėjo rugių derlius, merginoms – kad linų pluoštas didesnis išaugtų, sakyta, kad jei aukštai išsisups – greit ištekės, gera šeimininkė bus. Vyrai dažniausiai supdavosi stovėdami po du, merginos – sėdėdamos, kuo aukščiau jų sijonas išsikels į viršų – tuo daugiau visiems juoko. Susirinkdavo tiek daug jaunimo, kad mažieji prie sūpynių prieidavo tik 2-3 šventės dieną, tad jiems įrenginėtos specialios sūpynės namuose, kad būtų smagūs ir greiti.
Dar šiais laikais Žemaitijoje laikomasi tradicijos laistytis vandeniu ankstų antros Velykų dienos rytą, kad geresnis derlius būtų. Pasak muziejininkės, labiausiai laistydavosi bernai su mergomis, kad būtų sveiki ir smagūs. „Antrą dieną kas anksčiau atsikėlė, tas kitus begulint aplaistė. Kai visi sukilo, tuomet kas ką užpuolė, o kokį indą sugriebė, laistės kaip pašėlę. Pagaliau iš šulinių su pilnais viedrais pylė ant galvos, labiau vaikinai nusitverdavo mergikes, laistė, kad didesnės augtų, kad riebesnės tuktų“, – rašė Žemaitė.
Ant stalo – kiaušinykas, želmenys ir kiaulienos patiekalai
Velykoms šeimininkės pradėdavo ruoštis gerokai prieš pusę metų: vėlai rudenį skersdavo kiaulę, sūdydavo, rūkydavo, vytindavo mėsas. Pasiruošdavo patiekalus iš anksto, kad savaitę iki Velykų galėtų ilsėtis.
Kaip atrodė senovės lietuvių šventinis Velykų stalas? Pasak muziejininkės, stalą puošdavo linine staltiese, papuošimams naudoti šiaudinukai, avižų želmenys, į kurias įdėdavo raudoną margutį arba keptą, cukrinį ar sviestinį avinėlį (Kristaus prisikėlimo simbolis) su raudona vėliavėle. Stalą apdėdavo bruknienojais, šliaužiančiomis žiemėmis, Žemaitijoje mažlietuviai ir maistą puošdavo žaluma. Tam, dar likus 3 savaitėms iki Velykų, žmonės prisiskindavo beržo šakų ir parsinešę namo padėdavo prie krosnies, kad prasprogtų. Virš stalo pakabindavo šiaudinį sodą.
Seniau per Velykas ant stalo stovėdavo kiaušinykas, tai į mažą eglutę panašus stovelis su 9 ar 12 lizdelių, skirtų įdėti gražiausiems margučiams. Kupiškio krašte krikštamotė su kiaušinyku pirmiausiai apeidavo visus krikšto vaikus ir apdovanodavo margučiais.
Ant stalo būtinai būdavo kiaulienos patiekalų (kumpis, karka, šaltiena), nes kiaulė simbolizavo sotumą, žemės ūkio darbus. Sakyta, kad per Velykas reikia riebiai atsivalgyti už 7 pasninko savaites.
Muziejininkė pažymėjo, kad suvalkiečiai dar ilgai stalą puošdavo kiaulės galva, vėliau ją pakeitė kiaulienos sūris. Kepdavo bandas, meduolius, kvietinius pyragus, kurie simbolizavo sotumą, turtingumą. Velykinius pyragus, dar vadinamus „bobomis“, lietuviai kepdavo kuo aukštesnius, tuomet sakyta, kad gera šeimininkė, o kad tešla geriau kiltų – šeimininkei reikėdavo 3 kartus aplink namą su ja apibėgti.
Iš likusios mielinės tešlos šeimininkė kepdavo paukštukų formos bandeles, skirtas stalui pagyvinti bei vaikams padovanoti. „Gauti margutį ir skanėstą iš krikštamotės buvo didžiausia dovana“, – pridūrė muziejininkė D. Blaževičienė.
Ant Velykų stalo buvo ir duona, sūris, o gerdavo lietuviai girą, sulą, morkų sultis, gilių kavą, arbatą, sakydavo, kad alkoholio nevalia daug vartoti.
Pirmą Velykų dieną valgymą pradėdavo malda, dėkodami Dievui, kad gausus stalas. Pradėdavo nuo pašventinto margučio, dalindavo jį į tiek dalių, kiek žmonių sėdi prie stalo, kad būtų sveiki, gyventų santarvėje ir kitąmet vėl susitiktų. Sakydavo, kad margučius daužti galima tik vieną su kitu, nedera trenkti į stalą ar skelti su peiliu.
„Senovės lietuviai tikėjo: jei vasarą pasiklysi miške – prisimink su kuo Velykų rytą kiaušinį daužei ir visas „blūdas“ išeis, rasi kelią iš miško“, – šypsodamasi pasakoja D. Blaževičienė. Svarbiausia per Velykas buvo palinkėjimai: ką palinkėsi – tas būtinai išsipildys.
Primargindavo šimtą kiaušinių
Anot muziejininkės D. Blaževičienės, Lietuvoje kiaušinių marginimas žinomas nuo XIII a. Jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai. „Kiaušinius mūsų protėviai dėdavo po namo pamatais, kad apsaugotų nuo gaisro ir piktųjų dvasių“, – pasakojo muziejininkė.
Gera šeimininkė Velykoms primargindavo bent 100 kiaušinių: šeimai apie 50-60, o kitus kiaušiniautojams. „Neduok Dieve, ateis kiaušiniautojas ir neduosi jam margučio, tais metais vištos visai nedės!“ – tikėjo lietuviai.
Marginti kiaušinių šeštadienio vakarą susirinkdavo visa šeima. Margino vašku (daugiausia merginos ir moterys), dažė svogūnų lukštuose arba skutinėdavo (įprastai vyrai). Proseneliai stengėsi išgauti natūralias spalvas, kiekviena jų turėjo simbolinę reikšmę: juoda spalva simbolizavo žemę, ruda – prinoksiančius javus, geltona – saulę, mėlyna – dangų, žalia – žolę, raudona – gyvybę, prisikėlimą.
Spalvas lietuviai išgaudavo pasitelkdami fantaziją. „Pakely radę gelžgalį tempdavo į namus, surinkus dalį jų sumesdavo į kibirą, užpildavo raugintų kopūstų raugalu ir raugindavo. Šiame virale išvirus kiaušinį išeidavo natūrali juoda spalva. Geltoną spalvą gaudavo nuovirą paruošę iš skirpsto žievės, beržų lapų, alksnio kankorėžių, mėlyną – iš rugiagėlių ir pievų pinavijų žiedų, rausvą – iš raudonųjų burokų, žalsvą – iš rugių, avižų, kviečių želmenų“, – pasakojo muziejininkė D. Blaževičienė.
Vašku margintais kiaušiniais retai žaisdavo, nes jiems priskirta magiška galia, apsauganti tą, kuriam toks margutis dovanojamas. Tikėta, kad dovanotas margutis neša laimę ir saugo nuo visų bėdų.
Tikrinant, kurio margutis tvirtesnis, pasitaikydavo ir apgaulių: vietoj tikro naudodavo medinį ar dervos prileistą. „Tokį gudrautoją sugavus įmesdavo į dervą, išvoliodavo, tada užpildavo plunksnų ir paleisdavo, kad daugiau nekiltų minčių apgaudinėti“, – sakė muziejininkė.
Vaikus aplankydavo Velykų bobutė
Aukštaitijoje ir Suvalkijoje tėvai vaikams iš anksto po lova, klumpėje, darželyje, medyje ar ant palangės susukdavo lizdelį. Vaikams aiškindavo, kad ateis Velykų bobutė ir lizdelyje paliks dovanėlę. Mažieji nekantriai laukdavo ryto, stengdavosi kuo anksčiau atsikelti ir sutikti paslaptingąją Velykę.
„Deja, taip Velykų bobutės ir nepamatydavo, nes ji tik naktimis keliaudavo. Vaikams pasakodavo, kad tai mistinė būtybė: vienur tikėta, kad tai graži mergina besiplaikstančiais kaspinais, kitur – kad bobutė, zuikučių padedama traukianti šokoladinį vežimėlį ir aplankanti gerus vaikus“, – paminėjo muziejininkė.
Iš margučių spėdavo ateitį
Seniau lietuviai burdavosi ne tik per Kūčias, bet ir per Velykas. Merginos susėdusios prie stalo sukdavo margutį, jei atsisukdavo smaigalys – reikšdavo, kad pirma ištekės. Spėliodavo ir apie orą: jei smaigalys atsisukdavo į šiaurę – pavasaris bus šaltas, jei į pietus – šiltas, jei į rytus – sausas, o jei į vakarus – lietingas. Jei kiaušinis lupasi gerai, reiškia ir gyvenimas bus paprastas bei lengvas, o jei sunkiai – šiemet kas nors nesiseks. Jei margučio oro duobutė įskilo – juokauta, kad šiemet „į šoną“ nueis.
Senovės lietuviai sakydavo: jei per Velykas mergina išgirs gegutę kukuojant – tai iki kitų Velykų ištekės, jei gegutę išgirs ištekėjusi moteris – laukia šeimos pagausėjimas.
Kviečia Velykas švęsti Rumšiškėse
Muziejininkė D. Blaževičienė kviečia antrą Velykų dieną, balandžio 22-ąją (pirmadienį), 12-16 val. atvykti į Lietuvos liaudies buities muziejų, kur vyks šventė „Velykos atėjo!“ su daugybe pramogų tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
„Prisiminsime gražias senolių tradicijas, vyks gavėnios išvarymas, lalavimas, velykinis krepšinis, margučių-milžinų ridenimas, pasivažinėjimas arklių traukiamais vežimais, bus galima pasigaminti velykinius aitvarus, veiks Velykų paštas ir fotoateljė su tarpukario rekvizitais. Mažiesiems Velykų bobutė įteiks zuikučių atvežtų dovanų. Kviečiame atvykti pilnom kraitėm margučių, kuriuos bus galima išmainyti, pasivaržyti ridenant ar dalyvauti gražiausio margučio rinkimuose“, – kvietė muziejininkė.
Šventėje veiks tautodailininkų dirbinių mugė, bus prekiaujama gardumynais. Veiks verbų, velykinių stalų ir veislinių paukščių parodos, koncertuos folkloro ansambliai, bus vaidinamas spektaklis. Renginys mokamas, daugiau apie jį skaitykite čia.
Kadangi visi Velykų palinkėjimai pildosi, išlydėdama ji pasakė: „Linkiu darnos, santarvės, taikos, meilės, geros nuotaikos ir daug stiprių margučių, nes kuo daugiau jų turėsi, tuo geriau seksis!“
