Šįmet sukako 100 metų, kai okupuotą Vilnių paliko Laikinoji Vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos Valstybės institucijų darbo vieta. Dar ir dabar Kaunas simboliškai pavadinamas laikinąja sostine. Kuo ypatinga 1919 m. sausio 2-oji, ir kaip ji pakeitė Kauno gyvenimą?
Apie Kauno tapimą sostine ir miesto proveržį Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo istorikai Mindaugas Balkus ir Simonas Jazavita.
Kaunas de facto tapo laikinąja sostine
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai Vilniuje pasirašius Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, buvo pradėta kurti moderni Lietuvos valstybė. Pasak istoriko M. Balkaus, šalis iškart susidūrė su priešiškų jėgų puolimais. „Pirmoji jų buvo bolševikai, kurie 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje intensyviai veržėsi į Lietuvą iš rytų. Pačioje 1919 m. pradžioje Mykolo Sleževičiaus vadovaujamai laikinajai vyriausybei likti Vilniuje darėsi pavojinga, bolševikų daliniai grėsmingai priartėjo, mieste taip pat ėmė telktis ginkluoti lenkų būriai, tad buvo nutarta visas valstybės įstaigas skubiai evakuoti į Kauną. 1919 m. sausio 2-osios rytą paskutiniu vokiečių traukiniu prekiniame vagone laikinosios vyriausybės nariai paliko sostinę ir atvyko į Kauną”, – pasakojo M. Balkus.
Kaunas tapo laikinąja sostine, tačiau 1919 m. mieste dar tebebuvo vokiečių kariuomenė, veikė vokiečių kareivių „Soldatenratas“ (kareivių taryba), o bolševikai sukūrė savo „Sovietą“ (darbininkų tarybą). 1919 m. pradžioje Kaune buvo paskelbta karo padėtis. „Jaunai Lietuvos valstybei teko jėga įrodyti savo teisę egzistuoti. 1918–1920 m. jai teko kovoti su trimis priešais: bolševikais, bermontininkais bei lenkais“, – pažymėjo istorikas M. Balkus. Visgi, 1919 m. balandžio 6 d. laikinosios vyriausybės rūmuose (dab. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultetas, Maironio g. 27) prisiekė pirmas Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.
Kodėl Kaunas?
Pasak istoriko M. Balkaus, Kaunas buvo pasirinktas įvertinus daugelį aplinkybių. „Pirma, patogi jo geografinė padėtis – etninės Lietuvos centras, antras pagal gyventojų skaičių miestas. Į Kauną galėjo greičiau atvykti savanoriai iš kitų Lietuvos vietų, burtis į organizuojamą Lietuvos kariuomenę. Kaune buvo gera karinė infrastruktūra – tai buvusi Rusijos imperijos I klasės pasienio tvirtovė. Tokiu būdu buvo galimybė efektyviau organizuoti miesto gynimą nuo bolševikų. Kaunas buvo Žemaičių vyskupijos centras, mieste telkėsi nemaža dalis lietuvių katalikų dvasininkų ir pasauliečių visuomenininkų, tai buvo lietuvių visuomenę telkiantis veiksnys“, – vardino M. Balkus.
Kauno miesto muziejaus istorikas S. Jazavita atkreipė dėmesį, kad laikinosios sostinės atvejų Europoje nebuvo, tad šis faktas dažnai nustebina mieste besilankančius užsienio svečius. „Kauno svečiai, turistai dažnai nusistebi tokia keistoka, sudėtinga būkle. Manau, apie tai reikia kalbėti daugiau, nes ši tema paskatina žmones užduoti daugiau klausimų, sužinoti apie bendresnę tarpukario Europos istoriją“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kelerių metų Seimo darbo rezultatas – svarbiausi įstatymai
1920 m. balandį vyko Steigiamojo Seimo rinkimai, o gegužės viduryje surengtas pirmasis posėdis, kuriam pirmininkavo vyriausia Seimo narė, aktyvi visuomenės veikėja ir kandidatė į LR Prezidentus – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamasis Seimas turėjo 112 narių (iš jų 5 moterys).
Beje, 1919 m. lapkritį Lietuvos Tarybos priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas garantavo teisę ir laisvę siūlyti bei rinkti į Seimą ir vyrus, ir moteris. Tokiu demokratišku požiūriu, Lietuva pralenkė JAV, Prancūziją, Šveicariją, Lichtenšteiną. Lietuvės lyčių lygybės siekė visose srityse, pažymėtinos: politika, ekonomika, šeima.
Per dvejus metus Steigiamasis seimas priėmė apie 300 teisės aktų, kaip reikšmingiausi pažymėtini: 1922 m. rugpjūtį priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, patvirtintas Lietuvos universiteto statutas; priimtas Piniginio vieneto įstatymas, Lietuvos banko įstatymas, kurių dėka 1922 m. spalį įvesta sava valiuta – litas.
Stulbinantys Kauno pokyčiai
Kaunui laikinai įgijus sostinės statusą, reikėjo skubiai kurti valstybines įstaigas. Čia dirbo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, telkėsi Lietuvos kariuomenė. Pasak istoriko M. Balkaus, Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos valstybės taryba buvo svarbiausios institucijos laikinąja sostine tapusiame Kaune.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kauno teritorija padidėjo 7 kartus (išduoda 12 tūkst. statybos leidimų, iš kurių 7 tūkst. gyvenamiesiems namas), suklestėjo modernizmo architektūra. Šis laikotarpis dar pavadinimas Kauno „aukso amžiumi“.
Tarpukariu (1919-1940 m.) Kaune pastatyti valstybei svarbūs pastatai: Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai, Lietuvos banko rūmai, Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, Centrinis paštas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Kauno įgulos karininkų ramovė, Kauno apskrities savivaldybės rūmai, Valstybės spaustuvė – VDU centriniai rūmai. 1919 m. vasario 16 d. pagrindinė miesto gatvė pervadinta Laisvės alėja (prieš tai vadinta Kaizerio Vilhelmo gatve, o dar seniau – Nikolajaus prospektu).
Kaunui vadovaujant pirmam miesto burmistrui Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, teisininkui, visuomenės bei politikos veikėjui Jonui Vileišiui (burmistravo 1921-1931 m.), miestas galėjo lygiuotis su Vakarų Europa. 1922-1929 m. Kaune pastatyta daugiau kaip 3,7 tūkst. pastatų, įsteigtas Lietuvos universitetas, teatras, įrengta daugybė muziejų ir kitų svarbių įstaigų, iki 1939 m. Kaune veikė apie 17 kino teatrų. Prie Kauno buvo prijungta Vilijampolė, Ž. Šančiai, dalis Aleksoto bei Žaliakalnio. Išasfaltuota apie 400 gatvių, pastatyti 3 gelžbetoniniai tiltai, sutvarkyti parkai, įrengti Žaliakalnio bei Aleksoto funikulieriai, startavo viešieji autobusai, įvesta kanalizacija ir vandentiekis. Kaune buvo surengta Pirmoji dainų šventė ir pirmoji Žemės ūkio paroda ir kt.
Įamžino valstybingumą
Valstybingumą Kaune stipriai atspindėjo Karo muziejus (įkurtas 1919 m.), kuriame 1928 m. atidengtas „Laisvės“ paminklas (skulpt. Juozas Zikaras). Muziejaus sodelyje įamžinti Nepriklausomybės kovų didvyriai (Povilas Lukšys, Antanas Juozapavičius, Silvestras Žukauskas ir kt.). Karo muziejuje iki šių dienų minimos visos valstybinės šventės, atliekamos Vyčio Kryžiaus vėliavos pakėlimo ir nuleidimo bei už Nepriklausomybę žuvusių karių pagerbimo ceremonijos. 1936 m. buvo atidaryti dabartiniai Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmai, kurių statybai aukojo visa Lietuva.
1934 m. už tikinčiųjų aukas pradėta statyti Kristaus Prisikėlimo bažnyčia (arch. Karolis Reisonas), turėjusi simbolizuoti padėką Dievui už atgautą Lietuvos laisvę. Visgi, 1940 m. vasarą šventovės statybas nutraukė sovietų okupacija, o tikintiesiems bažnyčia grąžinta tik 1990 m.
Atgavus Vilnių, neskubėjo grįžti
Kai 1919 m. sausio 2 d. Kaunas de facto tapo laikinąja sostine, daugelis tikėjosi, jog Vilnių pavyks atgauti per keletą mėnesių, tačiau Kaunas laikinąja sostine išbuvo iki 1939 m. spalio. Įdomu, kad LR Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė teberezidavo Kaune iki pat 1940 m. birželio.
Pasak istoriko S. Jazavitos, čia buvo svarbūs keli niuansai. Pirmas – aktyvi lenkų pogrindinių organizacijų veikla. „VSD turėjo duomenų, kad gali kilti atviras sukilimas lietuviams įžygiuojant į miestą. Juk lenkų pogrindinės organizacijos veikė ir nacių Vokietijos bei SSRS okupuotose Lenkijos dalyse, tik ten dėl Gestapo ir NKVD ,,priežiūros“ joms veikti buvo sunku. Lietuva nebuvo totalitarinė valstybė, lyginant su šiomis dviem kaimynėmis, A. Smetonos režimas, tegul diktatūrinis, buvo gana nuosaikus, todėl čia negalėta imtis tokių griežtų priemonių. Vilnius kuriam laikui net tapo lenkų pogrindžio centru, užtat Lietuvos valdžia sulaukė nacistų ir sovietų priekaištų, nes šie bijojo, kad persimes ir į jų užimtas Lenkijos dalis“, – pasakojo istorikas S. Jazavita.
Kitas svarbus dalykas, Didžioji Britanija, leido suprasti, kad nepripažins Vilniaus kaip Lietuvos sostinės. „Tai irgi veikė nuostatas, kadangi A. Smetona ir jo artimiausi patikėtiniai nemanė, kad Vokietija laimės karą. Nors oficialiai Lietuva buvo neutrali, bet idėjiškai stengėsi likti Britanijos ir Prancūzijos pusėje, o šios palaikė Lenkiją. Vis dėlto, pamažu vis daugiau įstaigų kėlėsi į Vilnių, jau 1940 m., tačiau sostinė išliko Kaune“, – teigė S. Jazavita.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką, prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: Laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
