Pica – vienas populiariausių patiekalų pasaulyje, kurį, atrodytų, mėgsta kiekvienas. Ne išimtis ir lietuviai, per pastaruosius metus picų suvartojimą vien valgant iš anksto paruoštus gaminius šalyje išauginę beveik dešimtadaliu, sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Vis dėlto nors atrodytų, kad apie picą žinome viską, kai kurie faktai apie šį patiekalą daugeliui gali būti naujiena.
Vasario 9-ąją minimos Tarptautinės picos dienos proga – 5 įdomybės apie picas.
Picos gimtinė – senovės Graikija?
Nors oficialiai picų gimtine laikoma saulėtoji Italija, skirtingi istoriniai šaltiniai liudija, kad iš tiesų šio patiekalo ištakos galimai siekia netgi senovės Graikiją. Vienas iš tuomečių tradicinių senovės graikų patiekalų buvo aliejumi, žolelėmis ir sūriu padengta duona, kas išties primena mūsų laikais įprastą picą. Be to, tokį patiekalą senovės graikai vadino „pikte“, kas neabejotinai skamba panašiai į „picą“.
Vis dėlto tikslus picos pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 997 metais aprašant Italijos miestą Gaetą, kuriame anuomet vyravo gyventojų tradicija per Kalėdas ir Velykas picomis apdovanoti miesto vyskupą.
Pica – nebūtinai „greitas maistas“
Įprasta manyti, kad picos priskiriamos vien greitam maistui, kuriam būdinga maža maistinė vertė ir didelis kaloringumas. Tačiau tiesa ta, kad viskas priklauso nuo paruošimo – kruopščiai pasirinkus ingredientus, pica gali būti net labai sveikas patiekalas.
Tam tereikia picos padą kepti iš viso grūdo miltų, įprastus riebius mėsos ingredientus keisti šviežiomis daržovėmis – svogūnais, paprikomis, pomidorais ir kitomis, o mėgstamą riebų sūrį pakeisti kaip įmanoma liesesniu.
Pica – varguolių maistas
Nors Italijoje valgyti picas buvo populiaru jau pirmajame tūkstantmetyje, iki pat XIX amžiaus pabaigos šį patiekalą šalyje valgydavo vien sunkiau besiverčiantys. Praėjusiuose amžiuose pica buvo laikoma pigiu, menkos vertės maistu, kurį varguoliai valgydavo siekdami sutaupyti ir „lengvai užkimšti skrandį“.
Tuo tarpu labiau pasiturintiems kepti pašautas picos paplotėlis tebūdavo priemonė pamatuoti, kaip greitai įkaista krosnis. Pradėti valgyti picą Italijos aukštuomenė išdrįso tik 1889 metais.
Tikra itališka pica – be ananasų
Nors gardinti picą konservuotais ananasais lietuviams atrodytų įprasta, dalis už picos „išradimą“ laurus prisiimančių italų į tokį ingredientą pažvelgtų išties skeptiškai. Tiesa, italų požiūris šiuo atveju priklauso nuo regiono. Antai Šiaurės Italijos gyventojams ananasai ir pica rodosi visai nesuderinama, skambiai tariant, net „patyčios iš picos“.
Tačiau dalis pietiečių tokiame derinyje neįžvelgia nieko bloga – nors tradicinė pica ananasais išties neskaninama, šiuo atveju pietiečiai demonstruoja liberalesnį požiūrį, ir paragauti picos su ananasais nesibodi.
Didžiausia gerbėja – JAV
Valgyti picas populiaru visame pasaulyje, tačiau jei patiekalo tėvyne oficialiai laikoma Italija, tuomet jo didžiausia gerbėja drąsiai būtų galima tituluoti Jungtines Amerikos Valstijas. Tai, kad per metus JAV picų suvalgoma kone daugiausia pasaulyje, matyt, nestebina – juk šalyje oficialiai yra per 325,7 mln. gyventojų.
Tačiau kad meilė picoms JAV išties neeilinė, liudija faktas, kad net 12 proc. amerikiečių picą valgo kasdien. Be to, amerikiečiai picą mėgsta taip smarkiai, kad 2012-aisiais Filadelfijoje atidarytas picos muziejus, o spalis šalyje dar 1987-aisiais paskelbtas nacionaliniu picos mėnesiu.
