Pirmadienį, Nepriklausomybės aikštėje, prie Soboro, išsirikiavo būrys juodai vilkinčių žmonių. 71, tiek, kiek pernai netekome kauniečių, pasirinkusių negyvenimą, dėl sunkios psichologinės būsenos, tačiau specialistai pabrėžia: pagalba yra – kasdien nemokamai siūloma anoniminė pagalba telefonu, o užsiregistravus psichologai ją teikia gyvai. Socialinė akcija, surengta minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, ir skleidžia šią pagalbos žinutę.
„Kostiumuoti“ personažai kelias valandas vaikščiojo po miestą lydimi pagalbininkų – Kauno visuomenės sveikatos biuro darbuotojų. Pastarieji bendravo su praeiviais pasakodami apie savižudybių problematiką, pagalbos galimybes bei prevenciją.
Skaičiuojama, kad per praėjusius 2017-uosius Kauno mieste įvyko 71 tyčinis susižalojimas (savižudybė). Būtent šį skaičių šiandienos renginyje simbolizavo 71 specialiais juodais kostiumais nuo galvos iki kojų persirengęs žmogus.
Pasikeičia elgesys, užbaiginėja atidėliotus darbus
Pasak Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos specialistės Linos Pranckevičiūtės, visi turėtų būti atidūs kito žmogaus siunčiamiems signalams ir nukreipti arba kartu kreiptis pagalbos. „Jie ir jos gyveno tarp mūsų, buvo mūsų kolegos, kaimynai, draugai ir pan. Ir liko nepastebėti. Žmonės dažnai lieka nepastebėti artimoje aplinkoje arba priešingai, yra pastebimi, tačiau jiems nesuteikiamas pakankamas palaikymas, niekas neinformuoja apie pagalbos galimybes ar nenukreipia pagalbai, o juk pagalba yra!“, – akcentavo L. Pranckevičiūtė.
Ji pažymėjo, kad nuo 2015 m. Kauno statistika prastėja – atėmusių sau gyvybę daugėja, o Lietuvos mastu – skaičiai mažėja.
„Statistiškai, Lietuvoje dažniausiai žudosi 45-60 m. amžiaus žmonės. Stiprią įtaką daro alkoholis, narkotikai, kiti svaigalai“, – sakė L. Pranckevičiūtė.
Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio medicinos psichologė, atvejo vadybininkė Birutė Ramoškienė išvardino požymius, dėl kurių artimieji turėtų sunerimti, jei pastebi savo šeimos narių, draugų, kolegų ir kitų artimo rato žmonių elgesyje: „Kad kažkas su žmogumi negerai, parodo pakitusios mintys, jausmai, elgesys. Žmogus sako: „Neverta gyventi, koks tas mano gyvenimas?“ – Pasikeičia jo/jos elgesys: žmogus bando sutvarkyti visus nebaigtus reikalus, skolas atidavinėja, klausia: „Gal šuniuką gali pažiūrėti, kol manęs nebus?“ – Jis/ji lanko seniai matytus giminaičius, rašo laiškus – tarsi atsisveikina netiesiogiai. Žmogus atrodo pastoviai liūdnas, gali būti ir staigus nuotaikos pokytis: atrodo liūdnas, o paskui atsipalaiduoja, tačiau tai gali nieko gero nereikšti, nes gal kaip tik jis/ji priėmė sprendimą ir netrukus bus padėtas taškas. Didelis rizikos veiksnys – gausus alkoholio, narkotikų vartojimas. Būkime budrūs!“, – atkreipti dėmesį į pakitusį elgesį ragino psichologė.
Kaip perkūnas iš giedro dangaus
Į akciją specialiai atvykusi kaunietė Ingrida sakė norėjusi savo buvimu paremti iniciatyvą. „Man svarbu čia dalyvauti, nes prieš 2,5 m. iš gyvenimo išėjo mano 18-metis sūnus. Žinia trenkė, kaip perkūnas iš giedro dangaus! Sūnus buvo sportiškas, diplomatiškas, idealistas, matyt buvo gerai „susivyniojęs“ skausmą savy. Apie jo slogulį net įtarti negalėjai“, – sakė sūnaus netekusi Ingrida.
Ji pastebėjo, kad kreiptis į psichologus bijo ir moterys, ir vyrai. „Kodėl? Mes esame visiškoje tamsoje, kalbant apie psichologinę pagalbą, kreipimąsi pagalbos dėl sunkumų. Lietuviai visiškai neapsišvietę, kur, kada gali/reikia kreiptis. Bijom, ko nežinom, manom, kad užsidengsim akis ir pro mane ta problema praeis, nepalies“, – kalbėjo moteris ir tęsė: „Artimųjų skausmas yra begalinis: psichologai sako, kad 1 savižudybė paliečia mažiausiai 10 gyvenimų. Yra sesės, aš – mama, seneliai, tetos, dėdės… Ir mes visi liekame su tuo skausmu, su juo ir gyvensime visą gyvenimą, jis niekur nedings, tik transformuosis. Todėl drąsinu jaunus žmones: „Nesigūžk, kalbėk, kažkam pasakyk, kad tau negerai, kad ir gatvės praeiviui, nors vienam žmogui pasisakyk!“ – Su svetimu kartais lengviau kalbėti, tai ir pabandyk. Prakalbėk!“, – jautriai kalbėjo Ingrida, prieš kelerius metus patyrusi sūnaus savižudybę.
Ragina artimuosius pasiūlyti pagalbą, kartu palydėti
Psichologė B. Ramoškienė ragino artimuosius būti aktyviems ir nepraleisti pro akis pasunkėjusios artimojo būklės. „Viena mergina dirbo pamaininiame darbe, turėjo 3 laisvas dienas, atėjo ir sako: „Į darbą jau nenueisiu.“ – Tada ji atėjo pas psichiatrą, nes mama sakė: „Dukra, prašau nueik!”. Mergina, vedama atsakomybės mamai, nuėjo. Dabar darbas vyksta puikiai, merginos savijauta gerėja, tikimės puikių rezultatų. Taigi, svarbu, kad artimas žmogus pasako: „Tu man rūpi, nueik pas specialistą, jis padės.“ – Gerai, kai artimieji ir užregistruoja, kartu nueina, pabūna. Grupiokui, klasiokui pasakymas: „Matau, kad tau negerai, ieškokim pagalbos“ – rodo, kad kažkas pastebi, kad žmogui negerai. O jei nemato – susidaro vaizdas, kad niekam nerūpi. Pastebėkime artimuosius, dažniau pasiteiraukime kaip sekasi“, – ragino psichologė B. Ramoškienė.
Praeiviai: padeda tiesiog prakalbėjimas
Praeiviai stabtelėdavo prie juodos, tylinčios minios ir susižvalgydavo: „Kas gi čia vyksta?” Juos pakalbindavo psichologinę pagalbą teikiantys specialistai, dalinti lankstinukai su pagalbos numeriais, informuota, kokiu adresu ieškoti anoniminės psichologo pagalbos.
„Padėti gali psichologai, draugai, bendravimas, o labiausiai – tikėjimas. Na, vyrai nesikreipia, nes toks auklėjimas: vyrai tūri būti stiprūs, negali prisipažinti, kad sunku, kad reikia pagalbos, kad ir mes kartais galim būti silpni tam tikrose situacijose. Bet juk tai normalu, visiems pasitaiko sunkių situacijų. Psichologas neįkąs, jei turit problemų – kreipkitės” –– ragino praeivis Vaidas.
Atvykėlis Richard iš Velso irgi susidomėjęs stebėjo juodą minią bei prasitarė, kad ši problema aktuali ir jo šalyje: „Ir mūsų šalyje yra ši problema. Manau, kad ištikus bėdai – padėtų išsiaiškinti problemą, ieškoti pagalbos ir tikrai nelaukti, kol pati išsispręs. Kuo greičiau pasikalbėsi su psichologu, susidėliosi galvoje, tuo greičiau vėl galėsi džiaugtis gyvenimu ir judėti toliau“, – svarstė Richard.
Kaune nemokamai konsultuoja psichologas
Žmonėms, kurie yra krizėje (netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus ir kiti panašūs išgyvenimai), turi savižudiškų minčių, kurie ketina ar yra bandę žudytis – Kaune yra teikiamos psichologinės konsultacijos.
Ši pagalba Kauno mieste yra teikiama darbo dienomis VšĮ Psichologinės paramos ir konsultavimo centre (Laisvės al. 38 C), Kauno apskrities vyrų krizių centre (K. Donelaičio g. 33-515), VšĮ Moters pagalba moteriai (V. Sladkevičiaus g. 5-3) bei savaitgaliais ir švenčių dienomis 10 – 15 val. Krizių intervencijos centre (S. Dariaus ir S. Girėno g. 48).
Darbo dienomis žmonės gali gauti ne daugiau kaip 3 nemokamas konsultacijas, o po to turi galimybę nemokamas konsultacijas tęsti savo poliklinikai priklausančiame psichikos sveikatos centre.
Konsultacijų metu psichologas rodo pastovų rūpestį ir paramą, sudaro sąlygas išėjimui iš krizės, rodo palaikymą naujoms idėjoms, naujiems planams, teikia emocinį palaikymą.
Anoniminę psichologinę pagalbą gali gauti visi Kauno miesto gyventojai, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, šeiminės, finansinės, socialinės padėties. Svarbu nebijoti ir kreiptis pačiam pagalbos arba nukreipti artimąjį laiku.
Nusižudžiusiųjų artimiesiems – savitarpio pagalbos grupė
Kaunietė Ingrida, pasidalinusi savo istorija, ragino artimiesiems, patyrusiems netektį, nelikti vieniems su skausmu. Kaune ir kituose miestuose vyksta savitarpio pagalbos grupių artimiems.lt susitikimai, daugiau apie tai skaitykite čia. „Tai saugi vieta, kur žmonės gali ateiti pasikalbėti, kas jiems padeda išgyventi, kokias knygas skaityti, kaip nusiraminti. Reikia kalbėti, išgedėti skausmą. Čia susipažįstu su daugybe mamų, seserų, tėčių, kurių vaikai, broliai, tėvai ar kiti artimieji nusižudė. Padedame vieni kitiems susigyventi su netektimi, gal grupė bus naudinga ir kitiems?”, – siūlė Ingrida.
Ji pasidalino viena filme išgirsta fraze, kur vyras netekęs dukros žentui kalbėjo: „Jei vaikas netenka vaiko ar mamos – jis tampa našlaičiu, jei vyras netenka žmonos – tampa našliu, o kai tėvai netenka vaiko – kas jie tokie būna? Nei vienoje pasaulio kalboje nėra žodžio, apibūdinti šiam reiškiniui. Tai eina prieš gamtą, skausmas begalinis…”, – pokalbį baigė Ingrida.
Informaciją apie nemokamas konsultacijas rasite čia.