Trečius metus iš eilės gegužės pradžioje visos Lietuvos jaunimas išeina į Kelią. Šv. Jokūbo kelio draugų asociacija, bendradarbiaudama su Šv. Jokūbo kelio savivaldybių asociacija, vėl pakvietė jungtis draugėn ir tapti lietuviškųjų Šv. Jokūbo kelių ambasadoriais. Daugiau nei 600 jaunų žmonių jau įveikė savo maršrutą ir gavo tai liudijantį sertifikatą. Estafetė tęsiasi…
[galerija kiek=”4″]
Kodėl Lietuvoje?
Tūlas keliavęs Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje, išpūtęs akis klausia, kuo čia dėta mūsų šalis? Atsakymas paprastas: 2014–aisiais susikūrusi Šv. Jokūbo draugų asociacija pirmoji Lietuvoje ėmėsi nelengvo darbo detalizuoti dar 1986 m. Europos Tarybos priimtoje Deklaracijoje nubrėžtas ispaniškojo kelio atšakas, kurios kerta mūsų šalį.
Darbas buvo atliktas: Kovo 11-osios Akto signatarės Laimos Andrikienės inicijuota ir išleista daili knyga apie Lietuvos Šv. Jokūbo bažnyčias, sukurti vieningo pavyzdžio piligrimo pasai, kurie pagaminti remiantis 2016 m. LR Vyriausybės nutarimu, solidžiais keraminiais ženklais pažymėtos Šv. Jokūbo titulo šventovės, galiausiai susibūrė neabejingų piligrimystės idėjoms žmonių bendrija, kuri ir iškėlė idėją apie būtinybę įteisinti savo veiklos rezultatus tarptautiniu mastu.
Taip radosi dar viena, šiuo metu net 22 savivaldybes po Šv. Jokūbo ženklu subūrusi asociacija, kuri tapo visos Europos Šv. Jokūbo asociacijų bendruomenės nare. Tad Lietuvoje besidriekiantys keturi Šv. Jokūbo keliai yra Europos kultūros kelių institute sertifikuoti ir saugomi. Žemaičiai link Ispanijos keliauja Žemaitijos/Karaliaučiaus (269 km) arba Šiaulių (403 km) atšakomis, o vidurio ir rytų Lietuvos gyventojai link Santjago de Kompostelos miesto gali judėti Kauno (410 km) ir Vilniaus (493 km) maršrutais.
Kodėl piligrimystė, o ne turizmas?
Keliauja dabar visi — tai faktas. Tačiau esama esminio skirtumo, kuris skiria turistą nuo piligrimo. Pirmasis gali sėkmingai keisti buvimo vietą nuo vieno objekto prie kito ir nesukti galvos dėl visokių „dvasingumų“. Jam Šv. Jokūbo kelias yra tik dar vienas būdas pašvęsti gimtadienį, permiegoti neįprastoje aplinkoje ar sutikti kokį „keistą žmogų“. Žodžiu, svarbu patirti „egzotikos“, išsiveržti iš rutinos.
Tačiau pagrindinis piligrimystės skiriamasis bruožas yra tai, kad žmonės eina, važiuoja dviračiais ar kitaip juda ne dėl fizinės kelionės į šventą vietą, bet jie tai daro ir dėl kitos — dvasinės, vidinės kelionės į save. Pažintinių ar kultūrinių motyvų jam tiesiog nepakanka. Norint būti piligrimu svarbiausia yra dvasinės atgaivos siekis.
Būtent todėl piligrimystė Šv. Jokūbo keliais Lietuvoje yra globojama Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo.
Ką dar reikia nuveikti?
Be piligriminių žygių vyksta ir kitas darbas: piligrimų kelių ir juose esančių objektų žymėjimas Šv. Jokūbo kelio ženklais (Kaune daugelis jau pastebėjo ir įvertino bronzines kriaukles, kurios mūsų rūpesčiu atsirado senamiesčio grindinyje, kaip ir keramines plokštes su Šv. Jokūbo kelio ženklu prie šventovių, parapijų ar bendruomenių namų visoje Lietuvoje, kur tik driekiasi Šv. Jokūbo keliai). Reikalinga kurti infrastruktūrą, skleisti informaciją apie lietuviškuosius Šv. Jokūbo kelius Europoje ir pasaulyje.
Nuo 2013–ųjų, kai 15 piligrimų grupė dviračiais keliavo iš Punsko Lenkijoje iki Vilniaus, pakeliui lankydami Šv. apaštalo Jokūbo ir kitas šventoves, skirdami laiko bendravimui ir maldai su vietos žmonėmis, pasikeitė daug dalykų. Keturi Lietuvą kertantys keliai tapo žinomi, matomi, atpažįstami. Tačiau pagrindinė Šv. Jokūbo idėjų suvienytų žmonių žinia ieškantiems Kelio nepasikeitė: Europos bendrystės pagrindas yra jos krikščioniškoji prigimtis. Be šito anksčiau ar vėliau atsidursime akligatvyje.
Visiems linkėti Buen Camino nepakanka. Reikia mokytis skirti Kelius nuo šunkelių.
