Lietuvoje gyvenanti Rofa Kačinskienė gali sužavėti net ir patį niūriausią lietuvį. Pozityvumu trykštanti vaizdo dienoraščių kūrėja mūsų šalyje gyvena vos dvejus metus, tačiau ji jau spėjo išmokti lietuvių kalbą, pamilti Lietuvą ir jos žmones bei tradicijas.
Informacines technologijas universitete baigusi Rofa turi filipiniečių, kinų ir vokiečių kraujo. Laisvalaikiu ji mėgsta keliauti, šokti, ruošti valgį, užsiimti dizainu ar kitais kūrybiniais procesais. Lietuvoje Rofa daugiausiai laiko skiria „YouTube“ tinkle talpinamiems vaizdo įrašams, kuriuose ji pasakoja apie savo gyvenimą.
27-erių Rofa gimė ir augo Filipinuose. Pirmą kartą savo kraštą ji paliko tik tada, kuomet sutiko savo būsimą vyrą Audrių. Pora susituokė 2016 metais. Vestuves jaunieji kūrė remdamiesi filipiniečių ir lietuvių papročiais.
– Rofa, papasakok apie savo pažintį su Audriumi. Kada jūsų draugystė įgavo romantiškų spalvų?
– Aš ir Audrius susipažinome 2015 metais, kuomet jis buvo apsistojęs Filipinuose su savo geriausiu draugu. Tuomet aš tiesiog gyvenau ten ir turėjau savo įprastą laisvalaikį. Man niekada netoptelėjo, kad kažkada galėčiau ištekėti ne už vietinio. Mes buvome supažindinti restorane, kuriame dirbau kaip vyriausioji vadybininkė. Mes tiesiog apsikeitėme keliais žodžiais, sužinojome vienas kito vardus ir viskas.
Po susitikimo aš net neatsiminiau jo vardo, taigi apie pasimatymus net negalėjau pagalvoti. Tiesą sakant, jis nė neatrodė mano tipo vaikinas. Tačiau likimas mus suvedė susitikti dar kartą. Mano sesuo buvo pakviesta Audriaus draugo ir kartu nusivedė į susitikimą. Su Audriumi kalbėjomės kelias valandas ir aš supratau, koks jis nuostabus žmogus. Neįsimylėti jo buvo neįmanoma. Netrukus po to mes pradėjome susitikinėti. Po poros mėnesių aš aplankiau Lietuvą ir Audriaus šeimą. Po metus trukusio gyvenimo kartu Filipinuose, mes susituokėme.
– Ar pasipiršdamas tau Audrius buvo romantiškas? Kaip įvyko jūsų vestuvės?
– Tai nutiko per mano 25-ąjį gimtadienį. Vidurnaktį Audrius manęs paprašė trumpam nueiti į kitą kambarį. Po kelių minučių grįžau ir mano nuostabai jis laikė puokštę gėlių, šokolado, gimtadienio tortą ir dovanų maišelį. Jame buvo mobilusis telefonas. Aš jau tada buvau labai laiminga, padėkojau jam ir užpūčiau ant torto degusias žvakutes.
Telefoną buvau suplanavusi apžiūrėti vėliau, tačiau Audrius norėjo, kad jį įjungčiau. Kuomet įjungiau telefoną, pamačiau didelėmis raidėmis užrašytą tekstą „Ar tekėsi už manęs?“. Šito aš tikrai nesitikėjau! Pradėjau verkti ir akimirksniu atsakiau „Taip“!
Po kelių mėnesių, 2016 metų kovo 12 dieną mes susituokėme. Mūsų vestuvės įvyko Filipinuose pagal filipinietiškas tradicijas. Tuoktuvės buvo ypatingos, nes ceremonijoje dalyvavo ir Audriaus šeima bei du jo geriausi draugai, kurie į Filipinus atvyko pirmą kartą gyvenime.
Negana to, vyro tėvai nusprendė įpinti ir lietuviškas vestuvių tradicijas, todėl prieš mums ateinant į salę, jie kartu su Audriaus seserimi mus pasitiko nešini duona, druska ir vandeniu. Duona simbolizuoja gyvenimą, druska – kartesnius jo momentus, o vanduo yra skirtas visa tai nuplauti. Tokios akimirkos mūsų vestuves pavertė ypatingomis.
– Ar nejautei baimės, kad tavo vyras yra iš kitos šalies, skiriasi jūsų kultūra?
– Niekada nesitikėjau, kad mano vyras bus iš kitos šalies. Kuomet Audrius atsirado mano gyvenime, įvykiai tiesiog klostėsi savaime. Mes nesijaučiame, kad būtume iš skirtingų pasaulio šalių. Tai, ką mes pamatėme, buvo meilė, todėl kultūriniai, kalbos skirtumai mums nėra barjeras.
– Kuo tave patraukė Audrius ir dėl kokių savybių jis pamilo tave?
– Esu turėjusi santykių, tačiau Audrius buvo kitoks. Jis už mane truputį jaunesnis, tačiau jo mintys yra labai subrendusios. Jis labai atsakingas ir protingas. Man tai yra vertybė, todėl myliu jį iki smulkmenų. Kuomet paklausiau jo, dėl kokių savybių jis mane myli labiausiai, jis atsakė, kad dėl jautrumo, atvirumo ir jausmo, kad šalia manęs jis gali būti tikruoju savimi.
– Dažnai lietuviai vertinami kaip niūrūs žmonės, tačiau tu mumis labai žaviesi…
– Nežinau, kodėl, bet filipiniečiai turi tą keistą būdą visur ir visada šypsotis. Mes esame labai triukšmingi, kartais net dainuojame viešumoje. O lietuviai šiuo klausimu yra kitokie. Juos matau kaip nedrąsius žmones, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jie yra nemandagūs ar pikti.
Dėl savo veiklos „YouTube“ pažįstu daug lietuvių ir juos apibūdinčiau kaip vienus nuostabiausių žmonių pasaulyje. Keliuose renginiuose esu pastebėjusi, kaip lietuviai šypsosi, juokiasi ar tiesiog būna mieli. Pastebėjau ir tai, kad laimingesni jie tampa tada, kuomet savo jausmus ir emocijas gali išreikšti būryje kitų žmonių, pavyzdžiui, sirgdami už savo mylimą krepšinio komandą Kauno „Žalgirį“.
– Užsiminei, kad Lietuvoje jautiesi kaip namuose, ar tikrai nebesusiduri su smalsiais praeivių žvilgsniais?
– Kuomet filipiniečiai pastebi turistus, jie nebijo pademonstruoti savo susidomėjimo, tačiau lietuviai, išvydę kitatautį, smalsiai žvilgčioja iš už kampo, norėdami likti nepastebėti. Nepaisant to, visi, kuriuos man teko sutikti Lietuvoje, man pasirodė labai malonūs, kuomet pažįsti artimiau – jie atsiveria. Kol kas neturiu jokios blogos patirties.
– Kaip nusprendei kurti „YouTube“ vaizdo įrašus? Kas šioje veikloje tau teikia didžiausią malonumą?
– Lietuvoje bandžiau įsidarbinti keliuose darbuose – deja, nesėkmingai, todėl pradėjau ieškoti darbo internetu. Jau turiu tokios darbo patirties. Netikėtai atradau naują ir dar įdomesnę veiklą – videotinklaraščio kūrimą. Neturėjau supratimo, kas tai, kol nepasidomėjau.
Dabar daugiau nei vienerius metus dirbu kaip vaizdo tinklaraštininkė ir man tai labai patinka. Šioje srityje galiu išnaudoti visus savo talentus: kurti ir redaguoti vaizdo įrašus, kurti logotipus, dizainą, naudotis fotošopu, kalbėti prieš kamerą. Nors ši veikla neatneša didelės piniginės naudos, tačiau man tai nėra svarbu, nes aš mėgstu tai, ką darau. Viliuosi, kad laikui bėgant tai taps tikru darbu, tačiau kol kas užsiimu nuosavu verslu.
– Kuo užsiimi be „YouTube“ vaizdo įrašų kūrybos?
– Pastaruoju metu lankau šokių pamokas Kaune, „Jogailės šokių studijoje“. Vadovė puiki. Mėgstu šokti nuo pat vaikystės, kartais atrodo, kad šoku visą savo gyvenimą. Be to, netoli namų lankau vairavimo mokyklą. Lietuvoje turiu daug galimybių, žmonės į mane kreipiasi ir siūlo modelio darbą įvairiuose projektuose. Siekiant papildomo uždarbio, teko pabūti ir aktorės kailyje, tai buvo smagi patirtis.
Ateityje turiu ir kitų planų. Noriu toliau mokytis lietuvių kalbos bei auginti „YouTube“ kanalo auditoriją. Taip pat ketinu aplankyti daugiau Lietuvos vietovių, atrasti šios šalies kultūrą.
– Jokia paslaptis, kad kuriant turinį internete dažnai tenka susidurti su antigerbėjais ir neigiamais jų komentarais. Ar esi jautri tokiems įrašams?
– Aš nesulaukiu neapykantos kupinų žinučių ir esu tuo labai patenkinta. Galbūt vienas ar du iš 100 yra pikti komentarai. Iš pradžių į nemandagius žmonių įrašus reagavau, tačiau dabar nebe. Tiesiog ignoruoju neigiamus komentarus ir savo laiką mieliau skiriu pozityviems žmonėms, jiems atrašydama. Stengiuosi išlikti teigiama, nes žinau, kad nieko blogo nedarau. Jei kažkas manęs nekenčia, vadinasi taip vyksta ne dėl manęs – tai jų pačių problema. Ignoruoju juos ir šypsausi toliau.
– Esi sukūrusi ne vieną vaizdo įrašą, kuriame kalbi lietuviškai. Ar ši kalba tau pasirodė sunki? Galbūt turi tau labiausiai patinkančių žodžių?
– Manau, galiu sakyti, jog lietuvių kalbą moku visai neblogai. Aš suprantu beveik viską, ką man sako žmonės, tačiau pačiai kalbėti yra sunkiau. Esu sukūrusi vieną vaizdo įrašą, kuriame visą dieną kalbėjau lietuviškai, netrukus sukūriau ir antrą, o trečiasis – jau pakeliui.
Lietuvių kalba man pasirodė sunki, tačiau įdomi. 2017 metais lankiau šios kalbos kursus A1 lygiu, rudenį planuoju toliau gilinti žinias. Turiu keletą man patinkančių žodžių, kuriuos neretai naudoju kurdama vaizdo dienoraštį: karamelė, paragauk, nemokamai, akcija, dovanos ir išpardavimas. Taip pat kalbu sebuanų ir tagalų kalbomis, kurios yra dvi pagrindinės Filipinuose. Gebu kalbėti ir anglų kalba, šiek tiek moku kinų.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
