Tarpukaris Kaune neretai vadinamas aukso amžiumi. Kas tuo metu reikšmingiausio Kaune nutiko? Neabejotinai, bene ryškiausią pėdsaką Kauno klestėjime Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu paliko miestui vadovavęs burmistras Jonas Vileišis.
Apie tai portalas „Kas vyksta Kaune” kalbasi su Kauno miesto muziejaus muziejininku Simonu Jazavita.
Tarpukariu Kaune dirbo 5 burmistrai
Prisiminkime burmistrus. Kaune burmistro (miesto vadovo) pareigybė buvo įsteigta 1921 metais, burmistrą rinkdavo miesto taryba, o tvirtindavo Vidaus reikalų ministras.
Pirmuoju Kauno burmistru tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, visuomenės bei politikos veikėjas Jonas Vileišis (1872-1942 m.). Jis burmistravo dešimtmetį – 1921-1931 m., tuomet Kaunas suklestėjo ir tapo europinio lygio miestu.
Po jo Kauno burmistrais buvo: Juozas Vokietaitis (1931 m.), Antanas Gravrogkas (1932-1933 m.), Antanas Merkys (1934-1939 m.) ir Steponas Rusteika (1939-1940 m.).
Pasirašė Nepriklausomybės Aktą
Jonas Vileišis gimė 1872 m. Pasvalio rajone, ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, buvo jauniausias iš 11-kos vaikų. Baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete; po to Teisės fakultete. Stažavosi Berlyno, Briuselio, Sorbonos universitetuose.
1900 m. jis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir iki 1906 m. dirbo žinomo advokato T. Vrublevskio padėjėju.
Su broliais Petru ir Antanu priklausė draugijai „Dvylika Vilniaus apaštalų”, kuri puoselėjo lietuvių tradicijas, stengėsi užtikrinti lietuvių teisę skaityti ir melstis lietuviškai. J. Vileišis rėmė draudžiamos lietuviškos spaudos (lietuviški leidiniai lotyniškomis raidėmis drausti 1864-1904 m.) platinimą, rašė tekstus „Varpui” ir „Ūkininkui“.
1902 m. vedė Oną Kazakauskaitę, turėjo penkis vaikus: dukras Birutę, Aleną ir Ritą bei sūnus Petrą ir Kazimierą.
1905-1906 m. buvo savaitraščio „Lietuvos ūkininkas” redaktorius; 1907–1909 m. leido „Vilniaus žinias“, laikraštį panaikinus dirbo „Lietuvos žinių“ leidėju ir redaktoriumi. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo organizacinio komiteto narys, vienas iš Lietuvos mokslo draugijos steigėjų.
Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo pasodintas į Lukiškių kalėjimą ir nuteistas mirties bausme už antivokišką veiklą, vėliau bausmė pakeista koncentracijos stovykla bei sunkiųjų darbų kalėjimu šalia Acheno anglių kasykloje, iš kurios (ar vežant link ten) – pabėgo. „Tėvelis, sėdėdamas Lukiškių kalėjime, kiekvieną rytą girdėdavo, kaip kieme šaudo žmones, ir kantriai laukė savo eilės. Kad save padrąsintų, giedodavo patriotines giesmes ir dainuodavo linksmas pasvaliečių dainas, jaunystėj girdėtas”, – knygoje „Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai” (p. 116) rašė J. Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.
1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais devyniolika narių, J. Vileišis tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Metų pabaigoje dirbo Vidaus reikalų ministru, o sekančiais metais – Finansų.
1919 m. J. Vileišis JAV įkūrė Lietuvos atstovybę, siekė, kad Lietuva būtų pripažinta de jure. Po poros metų Kauno Tarybos kvietimu grįžo iš Amerikos ir buvo išrinktas Kauno miesto burmistru.
Skaudino kritika Kaunui
Pasak muziejininko, J. Vileišis skaudžiai išgyveno miesto atsilikimą nuo kitų Europos sostinių. Ką jis rado atėjęs vadovauti miestui? Nebuvo miesto vandentiekio, kanalizacijos, gatvės negrįstos, o ir viešas susisiekimas – tik konke (arklinis tramvajus) arba vežikų karietomis.
J. Vileišio dukra Rita knygoje „Tolimi vaizdai. Signataro dukters atsiminimai” (p. 39) rašo: „Vežikų dengtos karietos, o žiemą rogės stovėdavo išsirikiavusios Mickevičiaus gatvėj, prie Laisvės alėjos kampo. Aš vengdavau pro juos eiti – man nepatiko ta nešvara ir kvapas, o ir vežikų išvaizda: dažnai barzdoti, apšepę, su ilgais, juodais apsiaustais. Arkliai buvo liesi ir neprižiūrėti, o po jų kojomis striksėjo žvirbliai tikėdamiesi, kad iš maišo, užmauto ant arklio galvos, ir jiems nubyrės kiek avižų. Šaltą žiemos dieną vežikai bandė sušilti skeryčiodami rankomis ir mušdami sau į krūtinę, o gal ir vieną kitą gurkšnį degtinės nugerdami. Namai Kaune buvo žemi, nes Kaunas ilgus metus buvo rusų tvirtovė, kur aukštesnius negu dviejų aukštų namus buvo draudžiama statyti. Buvo tik keli aukštesni namai: Seimo rūmai, kai kurios gimnazijos, vienuolynai, bažnyčios, ir jei ne jie – Kaunas būtų buvęs panašus į didelį kaimą.”
Atskirtis ypač pasimatė, kai vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu žygiuodami į Rusiją, pirmiausiai užėmė Lietuvą ir jos būklę išnaudojo propagandai, teigė, kad tai necivilizuotas kraštas ir jie kels čia kultūrą. „Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių žurnalistai net rašė, kad šis kraštas turbūt mažai pasikeitė, kai jų protėviai čia žygiavo (kryžiuočiai XIV a.). J. Vileišis skaudžiai tą išgyveno ir užsibrėžė tikslą – miestą pakeisti neatpažįstamai ir paversti europinio lygio sostine”, – pasakojo Kauno miesto muziejininkas S. Jazavita.
Kaip rodo faktai, jam tai padaryti pasisekė su kaupu: JAV lietuvių keliautojai lankęsi Kaune XX a.- 3 deš. pr. ir darkart atvykę 4 deš. pab. – pastebėjo neįtikėtinus miesto pokyčius.
Užsibrėžė Kauną paversti moderniu
Pasak muziejininko S. Jazavitos, JAV J. Vileišis pasisėmė idėjų kaip vyksta efektingos statybos, matė daug pasaulio, Europos, tad siekė Kaune atlikti infrastruktūros pokyčius, juk jo burmistravimo pradžioje Kaune tebuvo 13 asfaltuotų gatvelių. Po jo darbo dešimtmečio Kaune buvo jau 403 gatvės bei pastatyti 3 gelžbetoniniai tiltai, vienas pavadintas jo brolio Petro Vileišio vardu; aikštės apsodintos gėlynais, sutvarkyti parkai; pradėjo veikti funikulieriai; įkurtas universitetas, teatras; surengta pirmoji Dainų šventė Lietuvoje (1924 m.); mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai; įvesta kanalizacija (1928 m.), vandentiekis (1931 m.).
Tarpukariu, šalia Nemuno salos veikė vandens taksi. Didelį dėmesį burmistras skyrė gaisrų saugai, nes miestas dažnai degdavo. Stipriai kovojo su užkrečiamomis ligomis mieste, nešvara.
Kaunas stipriai plėtėsi, apie 1919-1923 m. prie miesto prijungti 8 mikrorajonai (Vilijampolė, Žaliakalnis, Ž. Šančiai, dalis Aleksoto ir kt.).
Beje, iš pradžių J. Vileišis burmistru dirbo be algos, o gavęs ją – neretai išdalindavo draugijoms, redakcijoms, nepasiturintiesiems. Dukros atsiminimuose išlikęs epizodas, kaip kartą daugiavaikės šeimos tėvui paprašius surasti darbą, kas tuomet Kaune nebuvo lengva, J. Vileišis žmogui negalėjo pasiūlyti darbo, tad atidavė visus savo pinigus.
Istorikas S. Jazavita neabejoja, jei Kaunas nebūtų tapęs Laikinąja sostine tarpukariu, jis būtų sulaukęs žymiai mažiau dėmesio. „Tapimas laikinąja sostine lėmė stiprų miesto šuolį į priekį. 1922-1929 m. Kaune pastatyta daugiau kaip 3,7 tūkst. pastatų, įsteigtas Lietuvos universitetas, galybė muziejų ir kt.”, – akcentavo S. Jazavita.
Mados į Kauną iš Londono, Paryžiaus ar Berlyno atkeliaudavo žaibo greičiu
Muziejininkas S. Jazavita akcentavo, kad lyginant su Europa, mados Lietuvą pasiekdavo greitai ir būdavo iškart perimamos. „Tarkim lazdelės. Jų mada atsirado Londone, kur dažnai lyja, tad elitas sugalvojo, kad reikia visur nešiotis skėčius pasiremti, kad nepargriūtų ant slidaus grindinio. Vietoj skėčio netrukus atsirado lazdelė. Aprangos mados iš Paryžiaus irgi greit atkeliaudavo. Berlynas irgi buvo lengvai pasiekiamas, tarpukariu kursavo traukinys į Berlyną. Dabar galvoja, kad žmonės tuomet sėdėdavo tik savo parapijoj, o jie važinėdavo ir bendraudavo labai plačiai. Visi aukštesnes pareigas turintys kariškiai buvo baigę mokslus Vakarų šalyse, diplomatai taip pat. Tarpukario Lietuvos gyvenimo lygis nedaug skyrėsi nuo tokių šalių, kaip Suomija, Danija, Austrija. Beje, kai Kaunas tapo laikinąja sostine, apie trečdalis Lietuvos visuomenės buvo neraštinga, o 1940 m. teliko vos 3 proc. neraštingumas, kai Portugalijoje siekė trečdalį gyventojų, – pasakojo muziejininkas S. Jazavita.
Kaunas imtas vadinti Mažuoju Paryžiumi mat čia galėjai sutikti pasipuošusių damų ir ponų, netrūko pasilinksminimo vietų, o ir art deco architektūra vertė žavėtis ne vieną.
Kaune iki 1939 m. veikė apie 17 kino teatrų, juose rodyta ir Holivudo produkcija, tad neretas iš čia perimdavo aprangos stilių.
Miestas europėjo po truputį: atvykdavo užsienio mados, etiketo taisyklės, išpopuliarėjo elito vakarėliai, labdaros renginiai.
Svarbiausi tarpukariu pastatyti pastatai
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaune pastatyta nemažai moderniosios architektūros pastatų, reikšmę išlaikiusių iki dabar, dar vadovaujant J. Vileišiui – Lietuvos banko rūmai, Teisingumo rūmai (dabartinė Filharmonija), Centrinis paštas, Ugniagesių rūmai; po jo vadovavimo – Vytauto Didžiojo karo muziejus su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Karininkų ramovė, Kristaus prisikėlimo bažnyčia, Kauno klinikos, Sporto halė ir kt.
Muziejininkas S. Jazavita išskyrė šiuos 5 svarbiausius tarpukariu Kaune pastatytus pastatus: Prisikėlimo bažnyčia, turėjusi tapti Lietuvos prisikėlimo simboliu; Karininkų ramovė, Centrinis paštas, Teisingumo rūmai (dabartinė Filharmonija) ir Lietuvos banko rūmai.
Rotušei suteikė „Baltosios gulbės” vardą
1922 m. Kauno rotušė buvo remontuota, išvydęs išdailintą pastatą J. Vileišis Rotušę pavadino „Baltąja gulbe“, šis vardas jai prigijo akimirksniu ir vartojamas iki šiol. „Burmistras mylėjo, puoselėjo Rotušę, net karikatūrose jis vaizduojamas sėdintis ant Rotušės bokšto, ją tvirtai apsikabinęs”, – pažymėjo muziejininkas S. Jazavita.
1938 m. atsirado svarstymas, kad gal naują Rotušę statyti, J. Vileišis sakė, kad tai būtų nereikalingas miesto pinigų taškymasis į šonus ir idėjos atsisakyta.
Burmistro kabinetas yra prie pat Rotušės salės antrame aukšte, tad iš savo kabineto jis tiesiai išeidavo į salę, kur posėdžiauti rinkdavosi Miesto taryba, taip pat vykdavo kauniečių renginiai, suvažiavimai. Taryba dirbdavo 8-14 val., išimties tvarka 18 val. vykdavo vakariniai posėdžiai.
Rotušės aikštėje būdavo švenčiamos svarbios šventės, tarkim 1919 m. gegužės 15-oji – kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, tuomet Rotušėje iš balkono aukotos mišios. Neretai burmistras iš balkono sveikindavo miestiečius, aikštėje anuomet būdavo susirinkę galybė karių, kitų profesijų žmonių, kampuose pastatyti arkliai.
Siūlė nugriauti Soborą
Tarpukariu Kaune pasklido idėja, kad Soborą reiktų nugriauti, kaip svetimos kariuomenės reliktą. J. Vileišis sakė, kad reikia nugriauti Soborą, nes tai rusiško imperializmo pavyzdys, svetimkūnis, nes buvo statytas carinės Rusijos įgulai.
„J. Vileišis siūlė Soborą net susprogdinti, tačiau 1919 m. šventovė perduota Lietuvos kariuomenei ir iki šiol naudojama kaip statutinių pareigūnų maldos namai“, – sakė muziejininkas.
Žvilgsnis į burmistro kabinetą
Burmistro darbo stalas atkurtas pagal vienintelę išlikusią nuotrauką. Originalių daiktų neišliko, daiktų kopijos atkurtos iš archyvo, tai: burmistrų raštai, knygos, savivaldybės vėliava, liūto skulptūrėlė ant stalo, baldai.
Ant pakabos kabo katiliukas, švarkas ir lazdelė: „J. Vileišis buvo paprastas žmogus, tačiau viešumoje nepasirodydavo be katiliuko, kaklaraiščio, kostiumo, lazdelės. Visi žinojo jo geranorišką būdą – būdavo išdalina pinigus prašytojams, vargšams, nežinia, kaip į tai reaguodavo jo šeima. Tačiau, jis nemėgdavo, kad miesto biudžetą švaistytų, tą stropiai prižiūrėdavo”, – komentavo muziejininkas.
Burmistro kabinete likęs viduramžių tualetas, tiesa, jau seniai nebenaudojamas, tarpukariu tualetas buvo jau užmūrytas, o atrastas – tik 1975 m.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
