L.Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus: Rytų kultūra ir Paryžiaus dvelksmas čia pat Kaune

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Koks kultūrinis gyvenimas Kaune klojosi tarpukariu? Tą gerai atspindi žinomos poros – dailininko scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės pavyzdys, kuriame netrūko nei Rytų kultūros, nei Paryžiaus spalvų, nei plataus pasaulio suvokimo. Portalas „Kas vyksta Kaune“ lankosi L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniame muziejuje ir domisi nekasdiene šių inteligentų istorija.

Po muziejų vedžioja muziejininkė Rasa Ruibienė.

Dera pažymėti, kad namo vingiuotomis Žaliakalnio gatvelėmis reikia dar paieškoti. L. Truikys ne veltui sakydavo: „Šie namai atrandami jiems pasiruošusių žmonių“, – priminė muziejininkė ir pakvietė į E. Fryko g. 14, antrajame aukšte įsikūrusį muziejų (kituose aukštuose gyvenamieji butai).

L. Truikio ir M. Rakauskaitės nuotraukos./R. Tenio nuotr.

Apie asmenybes

Trumpai prisiminkime šiuos iškilius žmones, kuriuos aptariant neišvengsime ekstravagancijos ir aristokratijos apibūdinimų. Audronė Girdzijauskaitė knygoje „Nutolę balsai“ apie Liudo ir Marijonos porą rašo: „Žaliakalnio kaimynai prieš karą ne kartą yra matę juos, jaunus, lyg tikrus gamtos kūdikius, nuogus vaikštinėjant po sodą.“ Jų namuose stovi Budos skulptūra, rūksta smilkalai, ant sienų kabo persiški kilimai ir kinų paveikslai, Tad, kas šie žmonės, prisijaukinę Rytų kultūrą, senuosius tikėjimus ir nebijoję būti savimi? Susipažinkime iš arčiau.

Liudas Truikys (1904-1987 m.) buvo garsus teatro scenografas, o Marijona Rakauskaitė (1892-1975 m.) – operos primadona, scenoje ji žibėjo 1924-1948 m.

„L. Truikys – ypatingas, tokio scenografo Lietuvoje dar nebuvo, pasaulyje irgi neteko girdėti kūrėjo, kuris taip virtuoziškai jungtų vaizduojamąją dailę ir muziką“, – sakė R. Ruibienė, ji pažymėjo, kad 1975 m. L. Truikys buvo kviestas į „Metropoliteno“ operą statyti bet kurį jo pasirinktą Dž. Verdžio spektaklį, bet nevyko, nes tuometinė valdžia neišleido.

Knygų lentynoje – L. Truikio atvaizdas./R. Tenio nuotr.

M. Rakauskaitė kilusi iš lietuvybę puoselėjusios šeimos, tėvas Mykolas Pranas Rakauskas buvo knygnešys. Jis 1888 m. turėjo palikti Lietuvą, nes už knygnešystės veiklą grėsė tremtis, tad išvyko į JAV, už Atlanto (Čikagoje) Marijona ir gimė. „Ji viena nuostabiausių lietuvių dainininkių, kuri atnešė labai laisvą, platų požiūrį, idėją. Jos sesuo ir brolis buvo vienuoliai, šeima labai religinga. Marijona sakydavo: „Aš irgi tarnauju Dievui. Dainuodama. Mano dainavimas yra mano malda.“ – Kartu ji atkreipdavo dėmesį, kad reikia rūpintis ir savo kūnu, nes tai yra jos instrumentas“, – pasakojo muziejininkė.

Porą suvedė Kaunas: L. Truikys 1922 m. atvyko mokytis Kauno meno mokykloje, o Marijona 1923 m. atvyko gyventi į Kauną, gavusi darbo pasiūlymą teatre. 1924 m. Marijona debiutavo G. Bizet operoje „Karmen“ ir sukėlė neįtikėtiną susižavėjimą. Pirmas Liudo ir Marijonos susitikimas įvyko 1935 m., pora gyveno kartu iki Marijonos mirties 1975 m.

Antroje svetainėje – ant Marijonos fortepijono stovi Rytų dievybės, ant sienų kabo persiški kilimai./R. Tenio nuotr.

L. Truikys sakydavo: „Mes su Marijona ne pirmą gyvenimą gimstame kartu kaip pora tam, kad atstatytume menų sintezės pagrindus.“

Pasak muziejininkės, kultūriniame gyvenime tai buvo labai ryškios asmenybės, L. Truikį galima minėti šalia dailininkų Adomo Galdiko, Stasio Ušinsko. „Liudas ir Marijona Kaune buvo labai žinomi ir prieškariu, ir vėliau.

Sovietmečiu jie vieninteliai ilgais kailiais vaikščiodavo mieste, eidavo į „Tulpę“ valgyti, kur prieškariu už baro buvo kambarys bohemos atstovui rašytojui, visuomenės bei kultūros atstovui Juozapui Albinui Herbačiauskui ir jo kompanijai“, – asmenybių kasdieną bandė vaizduoti R. Ruibienė. Beje, „Tulpėje“ pora turėjo savo staliuką ir padavėją, pasakojama, kad išgėrę kavos, kuri sovietmečiu atsieidavo 10 kapeikų, jie palikdavo net 3 rublius arbatpinigių.

Muziejininkė pažymėjo, kad L. Truikys turėjo tris mokytojus: pirmas buvo Vydūnas – moralinė viršūnė, antras – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (neakivaizdine prasme), nes M. K. Čiurlionis irgi buvo menų sintezės atstovas, sutiko, kad garsas ir vaizdas yra vienovė; trečias mokytojas – scenografas, tapytojas Mstislavas Dobužinskis, žinomas visoje Europoje.

L. Truikio dirbtuvės, dešinėje – XIX a. kinų širma./R. Tenio nuotr.

Pasiekė karjeros aukštumas

Menininką L. Truikį tarpukariu išgarsino Kauno Valstybės teatrui kurti scenovaizdžiai. Pripažintas jis buvo 1937 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, ten jam įteiktas diplomas už Antano Račiūno operos „Trys talismanai“ scenografijos maketą. Svarbiausius scenografinius projektus jis sukūrė jau vėliau, XX a. 6-9 deš., Kauno Muzikiniame bei Lietuvos Operos ir baleto teatruose. Tarp garsių darbų: dekoracijos operoms „Don Karlas“, „Traviata“, „Gražina“ , „Aida“, „Otelas“, „Madam Baterflai“ (1986 m.). Dar jis liejo akvareles, dekoravo bažnyčių interjerus.

M. Rakauskaitės daiktų ekspozicija./R. Tenio nuotr.

Marijona Rakauskaitė baigė San Fransio akademiją, Čikagos muzikos mokyklą, V. Šekspyro dramos studiją Čikagoje. 1923–1944 m. buvo solistė Kauno Valstybės, 1944–1948 m. Lietuvos Operos ir baleto teatruose. Jos darbų sąraše – apie 30 sukurtų vaidmenų, svarbiausi: Gražina (J. Karnavičiaus „Gražina“), Aida, Amelija, Leonora (Dž. Verdžio „Aida“, „Kaukių balius“, „Trubadūras“), Karmen (Dž. Bize „Karmen“), Toska, Čio Čio San (Dž. Pučinio „Toska”, „Madam Baterflai“).

Svetainėje ant grotuvo – lietuvių liaudies skulptūrėlių kolekcija; ant sienos kabo operos „Eglė“ kostiumų eskizai.  Ant durų – kinų tanka, ant grindų – rytietiškas XVIII a, pb. kilimas. Ant koridoriaus sienos kabo rytietiškas šilko kilimas./R. Tenio nuotr.

Eruditai, nuolat dalyvaudavę intelektualų susibūrimuose

Pora nebuvo susituokusi, vaikų nesusilaukė. Abu turėjo griežtą dienotvarkę, L. Truikys kėlėsi 4 val. ryto, buvo vegetaras, Marijona Rakauskaitė – apie 9-10 val., nes vėlai guldavo. Jie buvo atsiriboję nuo kasdienybės ir politikos.
Rūpindamasi kūnu, Marijona sugebėjo nesureikšminti kūniškumo. Ji sakydavo, kad save gerbianti dama turi atrodyti tinkamai: mankšta kas rytą iki gilios senatvės, šaltas dušas, makiažas. Pabrėždavo, kad kūniškumas ir dvasia turi derėti.

L. Truikys irgi kalbėdavo, kad būdami materialiame pasaulyje, negalime nesurūpinti savo materialiomis reikmėmis, bet nereikia jų sureikšminti. Teigiama, kad Liudas ir Marijona negyveno įprasto poroms gyvenimo, santykiai, esą, apsiribodavo intelektualiniais pokalbiais.

„S. Ušinskas sakydavo: „Jei nori gerai sukurti meną – turi gerai išgerti ir gerai pamylėti moterį. L. Truikys manė priešingai: „Jei nori sukurti gerą meną ir deramai atlikti darbą – kundalini energija, atsakinga už seksualinę ir kūrybinę energiją, turi būti pasitelkta tik kūrybai, jokio pamylėjimo, o prisigėrimas išvis sąmonės blokavimas ir smegenų ardymas.“ – Du bohemos atstovai turėjo kardinaliai skirtingus požiūrius“, – akcentavo muziejininkė R. Ruibienė.

Lietuvių liaudies menas./R. Tenio nuotr.

Dera pažymėti, kad Liudo ir Marijonos atstovaujamai bohemos daliai buvo būdingas simbolizmas, teosofija, dvasios paieškos, gyvenimo paskirtis, abu turėjo aukštą intelektą. Domėjosi teosofijos pradininkės J.P. Blavatskajos darbais. Tarpukariu Liudas ir Marijona dalyvaudavo visose premjerose, mėgo puoštis, atrodyti išskirtinai. Jų bendravimo ratas neapsieidavo be rašytojo, visuomenės bei kultūros veikėjo Juozapo Albino Herbačiausko.

Liudo iniciatyva, namuose sukaupta daug knygų. Liudas ir Marijona priklausė studijų elitui – ištisai mokėsi. Taip pat priklausė Rerichistų draugijai, rinkdavosi aptarti, kelti savo dvasinę kvalifikaciją. Liudas labai mėgo bendrauti, ypač su aukštesnės kvalifikacijos žmonėmis, kad pats tobulėtų, Marijona buvo gana uždara, teatre daugiausiai bendravo su kita garsia operos dainininke – Adele Galauniene.

Rytų dievybių skulptūrėlės./R. Tenio nuotr.

Domėjosi Rytais, namuose – Budos skulptūra ir smilkalai

Kaip jiedu atrado dvasinę Rytų kultūrą? Pirmiausia 18-mečiui Liudui rytietišką kultūrą sužadino Vydūnas, Telšių gimnazijoje, kur pasakojo, kad kiekvienas lietuvis turi išmanyti savo gilias šaknis, paskui ėmė kalbėti apie induizmą, islamą. Pasak muziejininkės, L. Truikys nebuvo to girdėjęs, gyveno vienkiemyje, tačiau labai smalsus.

L. Truikys mokėsi Paryžiuje, Julian akademijoje, o Marijona Paryžiuje dirbo advokatų kontoroje, nes buvo baigusi Ekonomikos aukštąją mokyklą Čikagoje. Paryžiuje jie išvydo Šventąją koplyčią (Sainte-Chapelle), Luvro muziejų ir kt. „Rytus jis atrado Paryžiuje, sakydavo, kad Rytai atsako į labai daug klausimų“, – teigė muziejininkė ir pridūrė, kad pora tikėjo Dievu, tačiau konkrečios religijos neišpažino.

Jų bute nemažai Rytų simbolikos, svetainėje stovi XIX a. bronzinė, paauksuota Budos skulptūra, budistinis relikvijorius. Viduje skulptūros yra šventa Himalajų žemė, maldų ritinėlių likučiai, smilkalai.

„L. Truikys gerbė budizmą, sakydavo, kad budistai suvokia ir pripažįsta žmogaus proto ribotumą, o suvokti šventraštį – ne žmogaus smegenims.“ Šalia skulptūros yra dievybių skulptūrėlės: pamokslavimo, grėsmės, medituojanti, lotoso (reiškia tyras mintis, žodžius, veiksmus, tyrus veiksmus), maloningumo (reiškia ramybę, palaiminimą).

Rytų simbolika./R. Tenio nuotr.

Svetainėse yra senovės kinų, indų, japonų taikomojo meno kūrinių.

Tarpukario inteligentai įprastai kažką kolekcionuodavo, kad svečiams turėtų ką papasakoti, L. Truikys kolekcionavo kilimus. Bute – XVII-XIX a. rytietiškų persiškų kilimų kolekcija. Vienas kilimas unikalus – 1 kv. decimetre yra apie 10 tūkst. mazgelių. Svečius vyrus bute sodindavo ant žemės, ten patiekdavo arbatą.

Svetainėje ant sienos – siuvinėtas XIX a. pab. kinų princo rūbas, ant durų – japoniškos tapybos fragmentai. Bute eksponuojami kinų šilko ritiniai, seniausi namų eksponatai – XII-XIII a. budistinė bronzinė Guan in skulptūrėlė ir dvi knygos: „Keturios imperatoriaus Justiano nurodymų knygos“ (1681 m.) ir „Plinijaus jaunesniojo laiškai“ (1760 m.).

Rytietiškas vitražinis šviestuvas iš Paryžiaus./R. Tenio nuotr.

Koridoriuje kabo rytietiškas vitražinis šviestuvas iš Paryžiaus. Muziejininkė čia prisimena istoriją: „L. Truikys studentams sakydavo: „Jeigu jūsų širdis išseko kūrybine prasme, medituokite į Viešpaties Budos plaukų spalvą (tamsiai mėlyną) ir jūsų širdis atsigaus.“

Svetainėje stovi XIX a. skulptūra Nazarietis./ R. Tenio nuotr.

Gerbė ir kolekcionavo lietuvių meną

L. Truikys teigė, kad norint būti asmenybe ir pažinti kitas kultūras, pirmiausiai turi gerai pažinti savo šaknis, tokiam supratimui įtakos turėjo ir L. Truikio tėvas – altorių meistras Pranas Truikys.

„Tarpukario bohemoje dalis žmonių teigė, kad norėdami išlikti lietuviška savastimi ir būti įdomūs sau ir pasauliui – turim būtinai gilintis ir išmanyti savo šaknis“, – pažymėjo muziejininkė R. Ruibienė, pakvietusi stabtelti ties
L. Truikio surinkta lietuvių liaudies meno kolekcija.

Scenografo L. Truikio darbo reikmenys./R. Tenio nuotr.

Ekskursija po butą

Pora E. Fryko g. 14 apsigyveno 1944 m. (namas statytas 1938 m., arch. E. Frykas). Butas priklausė tarpukario advokatui, kuris karo metu pasitraukė į Ameriką, jo leidimu čia įkurtas memorialinis muziejus.

Muziejus čia duris atvėrė 1994 m. spalį, jame buvusių gyventojų sukurta aplinka išlaikyta, kai jiedu pradėjo kartu gyventi dar 1935 metais.

Bute yra 4 kambariai, virtuvė, vonia, tualetas ir kambariukas tarnaitei. Kambariuose rasime po pečių, kurie iki šiol šildo patalpas. Beje, remontuoti buto ar sudėti radiatorius L. Truikys neleido, kad „nebūtų išbaidytos gerosios namų dvasios“. Namų ekspozicija išliko nepakitusi nuo 1983 m., išlikę visi baldai, o jų, beje, nedaug, mat L. Truikys sakydavo, kad turi būti erdvės sielai.

Muziejininkė pirmiausiai nusiveda į švenčiausią namų kampą sielai – L. Truikio studiją, visiškai autentišką. Toliau eina dvi autentiškos svetainės, kurias L. Truikys vadino menėmis, svečiams sakydavo: „Prašau į menes!“ Paskutinis kambarys neišliko autentiškas, jame L. Truikys norėjo įrengti darbo studiją su stikliniu kubu, kad galėtų stebėti žvaigždes, tačiau nespėjo, kambaryje buvo miegamasis. Dabar šis kambarys paskirtas M. Rakauskaitės daiktų ekspozicijai.

Kambarių spintoje matome krištolą, kinišką porcelianą, patalpose išvystame neobarokinius baldus, lietuvių liaudies meno dirbinius. Randame ir garso aparatūra „Simfonija“ (anais laikais moderniausia).

Vonioje – specialus dušas veido grožio ritualams./R. Tenio nuotr.

Vonioje įdomi detalė – dušas su dviem galvom, vienas specialiai veido sričiai, kad srovė masažuotų veidą, tai buvęs Marijonos grožio ritualas.

M. Rakauskaitės spintoje – puošnūs dizainerių drabužiai ir skrybėlaitės./R. Tenio nuotr.

M. Rakauskaitės kambaryje stovi senovinė skrynia iš Čikagos

Paskutiniame kambaryje anksčiau buvo poros miegamasis, o dabar – M. Rakauskaitės daiktų ekspozicijai skirta erdvė. Už lango atsiveria nuostabus vaizdas. Muziejininkė primena, kad L. Truikys ruošėsi šiame kambaryje įrengti dirbtuves – stiklinį kubą, iš kurio su savo mokiniais galėtų stebėti žvaigždynus ir jausti sklindančią Visatos kūrybinę energiją, mat kai čia atsikraustė, parke buvo vienas namas ir nepaprastai gražiai matėsi Karmelitų bažnyčios bokštai.

Ant veidrodžio staliuko – servizas, kosmetikos reikmenys./R. Tenio nuotr.

Dabar kambaryje apstu Marijonos daiktų: spintoje pilna pasirodymų suknelių, tarp jų ir „Karmen“ premjerinė suknelė, užsakyta Ispanijoje, taip pat L. Truikio kurta „Traviatos“ suknelė. Ekspozicijoje išvysite „Aidos“ kostiumą ir basutes. Marijona sukneles ir skrybėlaites užsisakydavo pas dizainerius. Kambaryje eksponuojami papuošalai, kosmetika, skrybėlaičių dėklas, (ji už skrybėlaitę mokėdavo 200 lt., kai vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 40 lt.) Matome tikras stručio plunksnas – papuošimą galvai, šalia perukų dėkliukai, pudros, plaukų dažai.

Marijona kasdien puošdavosi, dažydavosi, klijuodavosi blakstienas. Ant staliuko matyti spektaklio blakstienos ir kiekvienos dienos blakstienos – kiek trumpesnės, yra violetinių, mėlynų. Ji plaukų spalvą derindavo prie rūbų spalvos, tai buvo nebūdinga Lietuvoje, tėvui ji rašydavo laiškus, kad lietuvaitės tokios gražios damos, bet vasarą jos rengiasi – melsvai, baltai, rausvai, o žiemą – juodai arba rudai. Marijona turėjo salotinę palaidinę, plaukuose nusidažė žalią sruogą, buvo stilinga dama. „Ji nenorėjo provokuoti, tiesiog ji buvo savimi“, – sakė Marijonos asmenybę tyrinėjusi muziejininkė.

Marijonos papuošalai./R. Tenio nuotr.

Marijona 1923 m. į Lietuvą atvežė nagų laką, o jį visuomenei pademonstravo 1924 kovo 10 scenoje atlikdama premjerą, buvo ryškiai raudonai nulakuoti kojų ir rankų nagai. Kilo ažiotažas, žurnalistai sekančią dieną parašė, kad M. Rakauskaitės sopranas nuostabus. Europa nagų laką pradėjo naudoti apie 1935 m.

Didžiulė Marijonos drabužių skrynia, atsigabenta iš JAV./R. Tenio nuotr.

Labiausiai į akis krinta apie 1920 m. didžiulė drabužių transportavimo skrynia – Marijonos atsivežta iš Čikagos. Pasak muziejininkės, tokios skrynios Lietuvoje vos trys (viena pas kolekcionierius, kita mažesnė M. ir K. Petrauskų muziejuje). Skrynioje yra dviejų rūšių pakabos, kažkada buvusios aptrauktos aksomu: vienos įprastos, o kitos, lyg inkarai. Pirmosios skirtos paprastiems, kitos – ploniems rūbams, kad plaukiant vandenynu ar jūra nesusiglamžytų, mat pakabos turėjo spaustukus, tad įtempus drabužius jie išlikdavo lygūs. Skrynios apačioje – dėžutė batams.

Marijonos sceninių drabužių ekspozicija./R. Tenio nuotr.

Kaip apsilankyti

Norint patekti į L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinį muziejų (E. Fryko g. 14), pavieniui ar ekskursijoms, būtina iš anksto susitarti su muziejininkėmis: 8 (37) 22 99 67, +370 652 13621 arba +370 695 67759.

Pėstute patogu ateiti nuo Sporto g. stotelės: eiti Perkūno alėja, Vaižganto g., iškart už Sugiharos namų nusileisite į muziejų. Nuo autobusų stoties patogu keliauti pro Mečetę ir lipti laiptais į E. Fryko gatvę.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

5 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Prisistatė nauja Respublikinės Kauno ligoninės vadovė

Vasariškas pirmadienis baigsis su trenksmu: per Kauną slinks audros debesys

Lenktynių trasoje „Nemuno žiedas“ - jaunimui skirta stovykla

Savaitgalį oficialiai atvertas renovuotas Draugystės parkas

Lietuvos įtakingiausieji: viršūnėje - D. Grybauskaitė, R. Karbauskis ir S. Skvernelis

Kaunietės A. Jagelavičiūtės interviu su „S“ raide: apie seksą ir plastines operacijas

Sprendimas kauniečiams: ką daryti, kad namai netaptų sandėliu

Artėjant Rugsėjo 1-ajai – specialistų patarimai apie racionalų pasiruošimą mokyklai

Pirmadienį mieste startuoja rinkimai: Kauno seniūnaitijos renka atstovus

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė atsisveikino su vienu iš kandidatų