27-erių šilutiškis Saulius Gudelevičius sako, jog yra vienas iš tų menininkų, kuriam menas yra pragyvenimo šaltinis. Arba, tariant paprastai, valgau iš to duoną, neslepia jis. Paklausite, kuo šilutiškis susijęs su Kaunu? Išmintis byloja, jog meno kūrinys, kai jis sukuriamas, nebepriklauso menininkui, jis priklauso visiems. Tad taip nutiko ir šį kartą – visai neseniai Sauliaus kuriamas gatvės menas buvo pastebėtas Kauno valdžios atstovų ir nugulė prie pavojingiausių pėsčiųjų perėjų mieste.
[galerija kiek=”8″]
Gatvės menininku save vadinantis Saulius sako, jog piešti jam tenka ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje bei Rusijoje. Tąsyk, kai pirmą kartą pamačiau šį menininką, jis buvo įsitraukęs į kūrybos procesą, piešdamas ančių šeimyną prie pavojingiausių pėsčiųjų perėjų Kaune. Priėjau ir paklausiau, kas ir kodėl čia piešiama..? Po įvyksusio trumpo pokalbio, smalsumo vedina nusprendžiau pasidomėti Sauliaus kuriamu menu išsamiau. Ir, jei sakoma, kad meno niekada nebus per daug, tad kodėl gi neprakalbinti vieno iš tų, kuris tą meną tyliai kuria gatvėje apsuptas daugybės dažų ir spalvų palečių. Taip ir padariau.
– Sauliau, jei reikėtų pristatyti save keliais sakiniais, ką pasakytumėte?
– Esu menininkas. Daugelis mane vadina gatvės menininku. Tikroviškus 3D piešinius kuriu ir ant išorinių pastatų sienų, ir ant šaligatvių. Ši veikla jau penkerius metus yra mano kasdienybė, prasidėjusi nuo piešinių ant popieriaus. Mėgstu realiai atrodančius meno kūrinius, todėl labiausiai patinka piešti jau minėtus 3D gatvės meno piešinius. Esu savamokslis ir viso šito išmokau eksperimentuodamas bei pats išmėgindamas įvairias piešimo technikas ir piešinių kompozicijas.
– Tenka girdėti sakant: vien iš meno Lietuvoje sunku išgyventi. Tai – tiesa ar ne visai?
– Manau, jog Lietuvoje sunku išgyventi vien iš piešimo. Reikia turėti ir kitą atsarginę veiklą ar nuolatinį pinigų šaltinį. Mūsų šalies rinka tiesiog per maža. Žinoma, užsakymų gatvės menininkams netrūksta, ypač vasaros metu. Tačiau tai, juk tik keletas mėnesių per metus, kai galima nuveikti kažką prodoktyvaus šioje srityje. Po to kūrybos sezonas baigiasi. Ir iki kitų metų belieka ilsėtis, mokytis, imtis kito pobūdžio veiklos ar praktikuotis kuriant meną pastatų interjere, tapant, piešiant paveikslus ir kitą meną.
– Kas, Jūsų nuomone, svarbiausia, kad jaunam menininkui pavyktų įsitvirtinti, išlikti?
– Manau, jog svarbiausias veiksnys yra tobulėjimas, intensyviai praktikuojantis – piešiant daugybę meno kūrinių. Na, ir, žinoma, kantrybė – šios savybės, mano nuomone, padės menininkui savojoje srityje žengti tolyn.
– O vietos savęs realizavimui Lietuvoje pakanka?
– Na, jeigu prieš keletą metų šiuo klausimu mūsų šalyje dar buvo pakankamai nyku, tai dabar jau nesunku pastebėti, kad su menininkais vis dažniau ima bendradarbiauti, tarkime, galerijos, miestų savivaldybės ar pavieniai asmenys, kurie nori papuošti mieste esančius namus, gatves. Taip pat vyksta gatvės meno festivaliai. Labai tikiuosi ir tikiu, kad ateityje viskas tik dar labiau įsibėgės.
– Kaip Jūsų kuriamo meno interesų lauke atsirado noras išbandyti savo gabumus piešiant tikroviškus 3D piešinius. Tai – mados šauksmas ar pašaukimas?
– Pabandyti nusprendžiau vedinas smalsumo. Kaip ir daugelis, gyvenime praėjau tokį etapą, kai labiausiai už viską norėjosi išbandyti vis kažką naujo, ir tai, kuo užsiima išties maža dalis menininkų. Viena iš tų meno sričių ir buvo 3D piešiniai. Nevadinčiau to mados šauksmu, tiesiog toks menas patraukė mano dėmesį. Iš pradžių tokius tikroviškus piešinius pradėjau mėginti piešti ant popieriaus. Tada jie dar nebuvo skirti masiniam vartojimui. Prisimenu, tuomet jie buvo tamsių, šaltų paletės spalvų ir šiek tiek mistiški, kitokie nei dabar.
– Neseniai pavojingiausiose Kauno perėjose piešėte ančių šeimyną. Tai – bendras projektas kartu su Kauno miesto savivaldybe. Ar gatvės menininkui sunku būti pastebėtam tarp kitų? Kokia Jūsų sėkmės formulė?
– Taip, šis projektėlis inicijuotas Kauno miesto savivaldybės, manau, jis nepaliko abejingų. Geram piešiniui itin svarbi gera idėja. Ji tokia buvo. Tokiu atveju, visada išlieka didelė tikimybė, jog kūrinys išliks žmonių prisiminimuose ilgam. Žinoma, prie to prisideda ir idėjos realizavimo aspektai – spalvingas, gražus perteikimas, o svarbiausia – dėmesio atkreipimas.
– Tai vienintelis Jūsų meninis darbas Kaune ar jų yra ir daugiau? Kuris įsimintiniausias?
– Tai – pirmasis mano meninis darbas Kaune, bet, tikiuosi, jog ne paskutinis. Viliuosi, kad ateityje dar būsiu pakviestas į šį miestą, nes jau ilgą laiką turiu vieną slaptą svajonę – piešti ant fasadinės namo pusės. Tai daug darbo pareikalaujantys meno kūriniai, tačiau, neslėpsiu, itin norisi išbandyti jėgas. Veikiausiai ančiukų šeimyna prie pavojingiausių pėsčiųjų perėjų Kaune liks įsimintiniausiu mano piešiniu šiame mieste. Kaskart atvykęs į Kauną prieš žengdamas per jas net ir praėjus daugybei metų prisiminsiu, kad šiame mieste, kadaise prie perėjų buvo mano piešti ančiukai. Ir tai, žinoma, sukels man šiltus prisiminimus.
– Koks yra Kaunas žvelgiant į jį jauno menininko akimis? Ar pakankamai vizualaus meno šio miesto išorėje? Galbūt dar kažko trūksta?
– Prisipažinsiu, prieš keletą metų jaučiau simpatiją Vilniui, tačiau vėliau viskas pasikeitė – Kaunas, žvelgiant mano akimis, tapo ne tik aktyviai besitvarkančiu, patogiu pasiekti miestu, bet taip pat čia tenka pamatyti vis daugiau gatvės meno kūrinių. Ar Kaunui kažko trūksta, pasakyti sunku. Nors, sakoma, jog nieko šiame pasaulyje nėra tobulo, reikia pripažinti, kad bėgant laikui viskas tobulėja. Tad nelieka gyventi, džiaugtis ir laukti.
– Ko palinkėtumėte Kaunui ir jį gražinantiems meno atstovams?
– Nesustoti, kurti ir džiuginti kauniečius bei miesto svečius meno kūriniais. Neabejoju, žmonėms tai patinka. Juk pilkos ir tuščios gatvės kelia neigiamas emocijas, o menas gali į kasdienybę įnešti spalvų, suteikdamas miestui jaukumo.
– Dėkojame už pokalbį.
