Mažame Prienų rajono kaime gyvenančios mažametės mergaitės, kurios tėvai žuvo tragiškoje avarijoje, gyvenimo istoriją netrukus sužinos visa Europa – mergytę įsivaikinti norėjusi jos tėvo pusbrolio šeima Lietuvą apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT).
Vyriausybei Strasbūro teismas perdavė Agnės Bendinskienės peticiją prieš Lietuvą – teisėjai spręs, ar mūsų teismai tinkamai įvertino sudėtingą situaciją, susijusią su be tėvų likusios mergaitės globos nustatymu ir įvaikinimu.
Vilnietė A. Bendinskienė Lietuvą apskundė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje numatytų galimų pažeidimų – dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Skunde moteris teigia, kad jos teisės buvo pažeistos, nes neįvykdžius teismų sprendimų taikyti laikinąsias apsaugos priemones perduoti likusią be tėvų globos mergaitę jai, laikinajai, o vėliau ir nuolatinei globėjai, tarp mergaitės ir Prienų rajone gyvenusios Lukoševičių šeimos užsimezgė glaudūs šeimos ryšiai.
Būtent dėl to teismai leido įsivaikinti mergaitę ne jai, o Lukoševičių šeimai, ir taip užkirto jai kelią gyventi su mergaite bei ja rūpintis.
Šios gana tragiškos istorijos pradžia – dar 2008 m. balandžio 4 d., kai baisioje avarijoje žuvo mergaitės motina, o kartu važiavęs mažametės tėvas patyrė sunkius sužalojimus, tačiau taip ir neatgavęs sąmonės ligoninėje mirė balandžio 12 d.
Po mėnesio Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu mergaitės laikinąja globėja buvo paskirta A. Bendinskienė, kurios vyras Audrius buvo avarijoje žuvusios mergaitės motinos pusbrolis. O 2009 m. liepą moteris tapo nuolatine mergaitės globėja, su ja buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Tačiau mažylė globėjai taip ir nebuvo perduota – ją neteisėtai savo namuose laikė seneliai ir jų giminaičiai Juozas ir Jūratė Lukoševičiai. Mergaitę iš senelių bandė paimti antstolė, tačiau tam pasipriešino kaimo gyventojai, mūru užstoję senelius ir mažametę.
Šios istorijos aplinkybės daugybę kartų buvo nagrinėjamos įvairiuose Lietuvos teismuose, o Lukoševičiai net buvo nuteisti dėl teismo sprendimo nevykdymo. Tiesa, sutuoktiniams priimtą apkaltinamąjį nuosprendį vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) panaikino ir bylą nutraukė dėl senaties.
Dabar jau panaikintame Kauno apygardos teismo nuosprendyje yra skelbiama, kad mergaitės tuo metu laikinajai globėjai A. Bendinskienei neperdavę Lukoševičiai padarė baudžiamąjį nusižengimą teisingumui: „Savo veiksmais jie demonstravo teisinį nihilizmą, trukdė normaliam teisingumo sistemos funkcionavimui, menkino teisingumą vykdančios institucijos autoritetą“.
Pasak teismo, dar 2009-ųjų balandžio 9-ąją buvo priimta neskundžiama ir nuo paskelbimo įsiteisėjusi nutartis, kuria nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant Lukoševičius perduoti mažametę laikinajai globėjai A. Bendinskienei. Dėl to teismas A. Bendinskienei iš Lukoševičių buvo priteisęs beveik 1,5 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau ir šią sprendimo dalį vėliau kasacinis teismas panaikino.
J. Lukoševičienė tada aiškino, kad nevykdė teismo sprendimo perduoti vaiką tik atsižvelgdama į mergaitės interesus – nenorėjo, jog jai būtų padaryta žala.
„Mažametis vaikas turėjo būti perduotas žmonėms, su kuriais mergaitė mažai bendravo ir jai jie yra beveik nepažįstami, – sakė moteris. – Visada gerbiau ir laikiausi įstatymų, vykdau teismų sprendimus, tačiau šiuo atveju to nedariau itin skubotai dėl objektyvios priežasties – kad nesutraumuočiau mergaitės be tinkamo pasiruošimo laikotarpio.“
Panašiai kalbėjo ir J. Lukoševičienės sutuoktinis: „Taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie dėjo dideles pastangas, kad apsaugotų vaiką nuo galimų didžiulių traumų skubiai ir netinkamai vykdant teismo sprendimą, yra nelogiška ir prieštarauja pačios baudžiamosios teisės tikslams ir paskirčiai“.
Pasak jo, A. Bendinskienė galėjo atvažiuoti ir pasiimti mergaitę, bet to nepadarė, o iškart kreipėsi su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo.
„Manau, kad tokie A. Bendinskienės veiksmai tik patvirtina, jog jai rūpi ne vaikas, o tik galimi gauti pinigai už vaiko globą“, – teismui nurodė J. Lukoševičius.
Maža to, jis teigė gavęs duomenų, jog mergaitę įsivaikinti norinti moteris esą jau „susitvarkė visus dokumentus gauti valstybės skiriamą pašalpą mažamečiui vaikui į mokyklą paruošti“, dėl to mergaitei buvo užkirsta galimybė gauti nemokamą maitinimą Lukoševičių šeimos faktinės gyvenamosios vietos mokykloje.
„Tokie Bendinskų veiksmai patvirtina, kad jie nesistengia netraumuojant ir nepadarant žalos pasiimti mergaitės, nededa jokių pastangų priversti ją juos pamilti ar bent geriau pažinti, ja visiškai nesirūpina ir nesidomi, jos nelanko, o tiesiog įstatymų numatytais būdais formaliai organizuoja savo teisės į mergaitę įgyvendinimą bei priverstinį jos perdavimą“, – skunde teismui nurodė J. Lukoševičius.
LAT nusprendus Lukoševičiams nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui visiškai kita puse pakrypo ir mergaitės įvaikinimo klausimas – nors dviejų instancijų teismai buvo nusprendę, kad mažylę įsivaikinti turėtų oficialiai paskirti, tačiau beveik nematyti globėjai, tačiau tada LAT nusprendė formuoti naują praktiką ir nurodė atsižvelgti į vaiko interesus.
Teisėjai atsižvelgė į Lukoševičių poziciją – sprendžiant klausimą dėl mergytės įvaikinimo reikia atsižvelgti į vaiko interesų prioriteto principą, į vaiko prisirišimą prie „dabartinės faktinės šeimos“ bei jos santykius su žmonėmis, kuriuos mergaitė laiko tikrąja savo šeima.
„Atskyrus mergaitę nuo dabartinės šeimos, jai bus padaryta psichologinė ir emocinė trauma, galinti sukelti didelių fizinės, psichinės ir socialinės raidos sutrikimų“, – tada nurodė Lukoševičiai.
Kasacinis teismas vaiko likimą pavedė iš naujo nuspręsti Vilniaus apygardos teismui, kuris patenkino būtent Lukoševičių, o ne Bendinskų prašymą dėl mergaitės įvaikinimo.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
