Jei esate naktinio šėlsmo dalyvis, greičiausiai jau esate pamėgęs viskio barą „W 1640“, kuriame smagu baigti penktadienio vakarus. Tačiau jei manote, kad stumdytis baruose yra nuobodu – viskio istorija Jus tikrai sužavės, o paragavę šio laiko patikrinto gėrimo ir užkandę jūra dvelkiančia austre suprasite, kad vakaras buvo neeilinis.
Ne visi tinkamai ragauja
Kurpių gatvėje įsikūrusį viskio barą verta aplankyti ne tik dėl čia randamų išskirtinių viskio rūšių – „W 1640“ turi savo istoriją ir ją išradingai mokančius papasakoti herojus, kurių klausantis rankoje laikoma taurė gėrimo įgauna visai kitą prasmę.
„Didžiausia klaida, kurią daro viskio bare apsilankę žmonės – užgeria viskį „Coca-cola“. Koloje daug cukraus, o juk ten kur alkoholis, didesniam cukraus kiekiui jau ne vieta, tai tik padidina tikymybę kuo prasčiau jaustis kitą dieną. Pagalvokite, viskio gamintojai įdeda daugybę metų kruopštaus darbo ne tam, jog viską taip paprastai bei greitai galėtume sugadinti nemokėdami šio gėrimo tinkamai vertinti ar ragauti“, – aiškino baro vadovas Raimondas Šimkonis. Jis pradėjo organizuoti viskio degustacijas, norėdamas plėsti žmonių supratimą apie kokybišką gėrimų ragavimą.
Viskio baro „W 1640“ savininkai visada ieško naujovių, nes išskirtinis gali būti tik tuo atveju, jeigu turi kažką reto, įdomaus, ar unikalaus. „Viskis kasmet tik brangsta. Kodėl?.. Sulig kiekvienais metais viskio suvartojama beprotiškais kiekiais, juk kokybiškam ar brandžiam viskiui pagaminti reikia daugybės pastangų ir laiko, reikia keliolikos ar net keliasdešimt metų tam, jog jį subrandinti tokį, kokį gamintojas ir norėtų pateikti mūsų teismui“, – teigė R. Šimkonis.
Viskio ir austrių degustacija
Susirinkusiems į viskio ir austrių degustacijos vakarą, kuris vyko viskio bare „W 1640“, buvo pasiūlyta paragauti keturių rūšių viskio, pradedant labai lengvu ir švelniu „Oban“, su vos juntamu dūmo skoniu ir baigiant aitriu „Octomore“, kurio ir pats viskio ekspertas Virgilijus Šumanskas prisipažino vengiantis. „Aš per silpnas tokiam stipriam gėrimui, bet esu sutikęs vyrų, kuriems ši rūšis – pati mėgiamiausia“, – šmaikštavo jis.
Robertas Reklaitis, austrių atidarinėjimo ir valgymo paslapčių mokęsis Prancūzijos Cancale miestelyje, degustacijos metu ne tik meistriškai darbavosi, atidarinėdamas šviežutėles jūros gėrybes, bet ir paaiškino, kaip atpažinti sugedusį moliuską: „Paėmus austrę į rankas reikia pažiūrėti, ar ji prasivėrusi, ar ne. Jei prasivėrusi – didelė tikimybė, kad ji jau mirusi ir jos valgyti nebegalima. Rankoje pasverkite: sunki ar lengva. Jei jaučiate, kad viduje tyvuliuoja vanduo, bus gera, o jei lengva, barška, atidarius sklinda supuvusio kiaušinio kvapas – meskite šalin“. Anot austrių žinovo, šių moliuskų būna apie 50 rūšių, jos skiriasi dydžiu, spalva, skoniu, tačiau šviežumas – būtina sąlyga. Šviežia austrė turi kvepėti jūros gaiva.
Vakaro metu buvo patiekta vidutinio dydžio austrių iš Bretanės. V.Šumanskas paaiškino, kaip viskį ragauti su austre ir ką reiktų čiupti pirma: „Paimkite atidarytą austrę ir išgerkite iš kriauklės vandenį, tuomet gurkštelkite viskio, prarykite perkastą austrę, įpilkite viskio į tuščią kriauklę ir iš jos išgerkite viskį. Gardinti citrina pradžioje nepatartina, kad geriau išryškėtų tikrieji skoniai“.
Viskio žinovo rekomendacijų paklausę lankytojai vėliau pasakojo, kad toks skanavimas jiems priminė tekilos gėrimo ritualą. Bene labiausiai lankytojams patiko trečias iš eilės ragautas viskis „Bruichladdich“, turintis stipriai išreikštą dūmo skonį.
Viskio ragavimas – kaip kelionė
Vakaro viskio rūsyje metu žavėjo ne tik neįprastas viskio ir austrių skanavimo ritualas, bet ir šimtus istorijų apie viskio gamintojus sukaupęs V. Šumanskas. Informacijos kaunietis sėmėsi ne iš knygų – Virgilijus 10 metų praleido Škotijoje, kur dirbo viename itin prabangiame restorane, priklausančiame alkoholio gamintojų bendrovei.
Puikusis gidas po viskio pasaulį papasakojo, kodėl viskyje nebūna nuosėdų, ką reikia žinoti ruošiantis gerti šį taurų gėrimą ir kaip pasirinkti mėgiamą rūšį. Lankytojai išgirdo ir daug kitų intriguojančių bei smagių istorijų. Pvz., kaip vienoje viskio gamykloje dirbo „bačkų užkalbėtojas“, kuris kalbėdavęs su viskiu, supilstytu į ąžuolo bačkas ir klausinėdavęs, ar šį jau galima išpilstyti, ar dar reiktų palūkėti.
Tiksli viskio kilmės vieta nėra žinoma, dažniausiai viskis tapatinamas su Škotija, tačiau nebūtina trenktis taip toli, kai ir Kaune turime puikią vietelę šiam laiko patikrintam gėrimui skanauti.
„Viskio gėrimas yra kaip kelionė, nėra taip, kad susipylei į gerklę ir baigta. Jį iš lėto geriant vis iš naujo ką nors atrandi. Skaniausia viskį gerti viskio darykloje – taip kalba net dideli viskio ekspertai. Todėl viskį skaniau bus gerti šiame rūsyje, kuris skaičiuoja ketvirtą savo istorijos šimtmetį, nei namuose prie televizoriaus“, – pasakojo viskio entuziastas V. Šumanskas.
Lėtai geriant viskį, paskirstant po visą burną, sužadinami skonio receptoriai ir atrandami vis nauji poskoniai: dūmo, balto pipiro, jodo, durpių ar džiovintų vaisių – priklausomai nuo gėrimo rūšies. Yra viskių, kurie tinka prie kavos, šokolado, deserto. Klausiantiems, ko galėtų užkąsti prie viskio, V.Šumanskas patarė ragauti įvairių sūrio rūšių, dūminio skonio viskius derinti su jūros gėrybėmis, o džiovinti vaisiai ar riešutai tinka kaip viskio skoniui akomponuojantis derinys.
Artėjant savaitgaliui, apsilankyti viskio bare „W1640” verta ne tik stiprių gėrimų mėgėjams, kompanijos, pasirinkusios viskio baro organizuojamas degustacijas, dažniausiai tampa ištikimais šios pramogos gerbėjais.
Daugiau informacijos apie artimiausias degustacijas rasite čia.
