Pabėgėlis iš Donecko tvirtina, kad Lietuvoje migrantai gali nesunkiai rasti darbo, jei jo ieško – jis pats žada likti Lietuvoje, jei jo dukrai bus gera čia augti.
Muzikantas ir kompozitorius Pavelas Pavlosiukas su iš Lietuvos kilusia sutuoktine gyveno Donecke – iš jo išvyko tik prasidėjus karui Rytų Ukrainoje, metus gyveno netoli Kijevo. Lietuvai priėmus programą Donbase nukentėjusioms lietuvių kilmės šeimoms, jie persikėlė gyventi čia. Šiuo metu P.Pavlosiukas gyvena netoli Kauno esančiame Voškonių kaime ir moko groti pianinu vaikus Choreografijos mokykloje Kaune, žmona dirba rusų kalbos mokytoja.
„Gyventi buvo neįmanoma dėl paprastos priežasties: išeini pasivaikščioti su vaiku, o gretimame kieme šaudo iš automato į orą, taikosi“, – kodėl paliko namus, žurnalistams penktadienį aiškino ukrainietis.
Apie metus Lietuvoje gyvenantis Pavelas svarsto, kad dalis pabėgėlių, ypač sirų, irakiečių į Lietuvą nenori vykti ir dėl klimato – jis skiriasi netgi atvykus iš Ukrainos. Jo nuomone, Lietuvoje prieglobstį gavusi, bet pas gimines į Švediją išvykusi irakiečių šeima tiesiog norėjo „daugiau komforto ir didesnių perspektyvų“. Jis pats sako, kad lietuviai jo šeimą priėmė šiltai, tačiau ar čia liks, priklausys nuo tolesnio bendravimo su lietuviais.
„Negaliu to tiksliai pasakyti. Sakyčiau, kad mano ateitis yra mano vaikas, dukra Sofija – jai ketveri. Jei jai čia bus gerai, jei jai bus malonu mokytis, bendrauti, gyventi čia – aš liksiu. Aš nematau priežasčių kraustymuisi, nes yra internetas, yra ryšio priemonės, galiu dirbti bet kur. Pavyzdžiui, ką tik parašiau muziką žmogui iš Amerikos“, – žurnalistams kalbėjo P.Pavlosiukas.
Kaip savo talento įrodymą, jis kartu su muzikantu Jurgiu Didžiuliu penktadienį surengė nedidelį koncertą Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) improvizuotame „biure“ – palapinėje Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Solidarumo su pabėgėliais akciją vykdančio JT vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš sako, kad palapinė simbolizuoja pabėgėlių stovyklas, kurioje šimtams tūkstančių žmonių tenka laukti, kol galės persikelti į saugesnę vietą.
„Išeiname į gatvę, nes norime kalbėti apie tai su žmonėmis Lietuvoje, norime, kad būtų užduoti klausimai, norime atsakyti į juos. Norime priartinti pasaulinį kontekstą, tą didelę problemą, kuri yra su pabėgėliais. (…). Yra daugybė žmonių, kurie laukia tarptautinės bendruomenės pagalbos ir tas iššūkis nėra nacionalinio masto, jis yra pasaulinis. Šiandien ši solidarumo akcija, kvietimas pabūti bent vieną minutę su pabėgėliais, yra būdas pamąstyti apie tai, kokia pabėgėlių dalia, kiek tų žmonių pasaulyje, ką jiems tenka patirti“, – kalbėjo R.Kuleš.
Ji sako, kad pabėgėlių perkėlimo tempai Europoje yra per lėti bei kritikavo valstybių įvedamus papildomus atrankos kriterijus motyvuojant siekiu užtikrinti saugumą.
„Papildomi kriterijai, atrinkimai galbūt dar labiau tą procesą stabdo. Tad raginame, kad visos valstybės prisidėtų, pagreitintų tuos procesus (…). Organizacija dirba su daugeliu pabėgėlių pasaulyje, mes sakome, kad jie nėra tie, kurie neša grėsmę, jie patys bėga nuo grėsmės, jie patys yra labiau aukos, nei tie, kurie sukels problemas“, – tvirtino ji.
Muzikantas J.Didžiulis mato išeitį, jog Lietuvoje vyraujančias pabėgėliams nepalankias nuotaikas galėtų pakeisti pačių gyventojų siekis geriau pažinti kitas kultūras.
„Manau, kad turi būti pastangos iš visų pusių pabandyti susipažinti: nueiti į sirų ar libaniečių restoraną jau yra pirmas žingsnis. Nes mes mylime tai, ką žinome, jei mes nieko nežinome apie šiuos žmones, kaip mes galime juos pamilti?“, – teigė jis.
P.Pavlosiukas patvirtina, kad ir tarp pabėgėlių, dar būnant Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje, buvo kalbų, jog Lietuva atvykėlius priima blogai, kad čia gyventi nėra gera, bet pats sako to nepatyręs.
„Bet mus atvežė į gyvenamąją vietą, davė šiltą kambarį, reikiamus daiktus, patalynę – sąlygos buvo labai geros. Vienintelė problema buvo mums pradėjus mokytis lietuvių kalbą – vienu metu trūko mokytojų, tad ir dabar lietuvių kalbos mokymas stringa.
Ukrainietis pasakojo, kad Darbo biržoje jam siūlė labai plataus spektro darbus, tačiau ne muziko – ieškoti vietos, kur galėtų pritaikyti savo sugebėjimus, teko pačiam. Jau po savaitės jis esą sulaukė pirmųjų darbo pasiūlymų, o netrukus ir įsidarbino Kaune – pradžioje kaip pakaitinis darbuotojas, vėliau – kaip nuolatinis.
„Bet aš esu įsitikinęs, kad jei žmogus bent kažką sugeba, bet kur gali rasti bent minimalų darbą“, – svarstė jis.
Jis sako negalintis lyginti sirų ir ukrainiečių iš Donecko situacijos, nes čia nors ir vyksta kariniai veiksmai, žmonės dar sugeba gyventi, nors ir „patirdami didelį stresą“.
Ukrainietis sako, kad kai kuriems pabėgėliams apsispręsti, ar likti Lietuvoje, gali lemti ir mažytė kibirkštis – netinkamas bendravimas ar net tam tikri ženklai, galintys priminti karą gimtojoje šalyje.
„Rukloje su mumis gyveno šeima iš Ukrainos, vyras buvo antiteroristinių operacijų padalinio kariškis. Jis vos po kelių dienų išvyko atgal į Ukrainą, nes pamatė važiuojančią šarvuotą techniką – Rukloje tuo metu lyg buvo karinės technikos paradas. Taigi, žmonės patiria labai didelį stresą, jie išvyksta į, jų manymu, ramesnę vietą“, – pasakojo ukrainietis.
Gegužę atlikta bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, kad pabėgėlių priėmimui visiškai nepritaria kiek mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų: ketvirtadalis jų sako, kad tokia pozicija susijusi su didesne terorizmo grėsme, beveik penktadalis- kad tai reikš didesnį nusikalstamumo lygį.
Šiuo metu Lietuva yra priėmusi 102 pabėgėlius. Šaliai liko dar metai įgyvendinti savo įsipareigojimą Europos Sąjungai priimti dar kiek daugiau nei tūkstantį pabėgėlių.
