Adomo Mickevičiaus gatvėje nr. 19 stovintis pastatas, iškilumu išsiskiria iš visų kitų, esančių šalia. Ką slepia šie mūrai?
Šį klausimą uždavėme Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkui majorui Donatui Mazurkevičiui. Ketvirtadienį jis pakvietė užeiti į vidų ir pasižvalgyti patiems.
„Griaunam Soborą – statom Ramovę”
Pasak mjr. D. Mazurkevičiaus, anuomet ilgai galvota, kur statyti ramovę: svarstyta nugriauti Soborą, carinės Rusijos simbolį, ir jo vietoje būtų iškilę ramovės rūmai. Idėjai nepritarta, tuomet galvota karininkų namus įkurdinti ant Jiesios piliakalnio, vadinamojo Napoleono kalno, atmetus ir šią vietą, svarstyta Nemuno sala, kartu čia planuota įrengti parką kariškiams.
Visgi, galiausiai pasirinkta A. Mickevičiaus gatvė, kur pastatas stovi jau 79 metus, o minėtas Soboras tapo visų kariškių bažnyčia.
Pagrindinis projekto autorius – architektas dr. Stasys Kudokas, ramovė atsiėjo 1,27 mln. litų. Dalį reikiamos sumos padengė patys kariškiai: kas mėnesį iš tarnybinio atlyginimo pravesdavo fiksuotą mokestį: 3-ąjį dešimtmetį po 2 proc., ketvirtąjį – po 1 proc. Likusią dalį – 780 tūkst. lt. suteikė valstybės taupomosios kasos.
Pastatas turi keturis aukštus ir rūsį bei užima daugiau kaip 4,5 tūkst. kvadratinių metrų, pirmasis ramovės aukštas – iš tašyto granito, kiti – iš plytų.
Apie pastato paskirtį praeivius informuoja trumpas aprašas lentelėje ant pastato šono, jis pateiktas lietuvių, anglų kalbomis ir brailio raštu. Svarbiausia statinio funkcija – reprezentuoti šalies kariuomenę.
Nors anuomet į ramovę galėdavo patekti tik Kauno aukštuomenė bei aukštoji karininkija, dabar šis pastatas atviras visiems. Čia dažnai vyksta vieši renginiai, o apsilankius ketvirtadienį – patekome į tarptautinį šachmatų turnyrą ir lietuviško serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ filmavimo aikštelę.
Ramovės kūrimasis
Ramovės veiklos pradžia laikomi 1919 m., kai buvo įsteigtas Kauno įgulos karių klubas, 1922 m. įkurtas Karininkų korporacijos klubas, jis tais pačiais metais pervadintas į Lietuvos kariuomenės karininkų ir karo valdininkų klubą, suvienijusį nepriklausomus Lietuvos kariškius, karo gydytojus bei kapelionus.
Lietuvos karininkų ramovė įkurta 1924 m., tuomet ji veikė senuose nuomojamuose dviejų aukštų namuose: dabartiniame A. Mickevičiaus g. ir gretimame Laisvės alėjoje.
Kauno įgulos karininkų ramovė dabartinėje vietoje įsikūrė 1937 m., pastačius naujuosius rūmus.
Ilgai užgrobta sovietų
Majoras D. Mazurkevičius pasakojo, kad lietuviai ramove džiaugėsi neilgai: 1940 m. pastatą užėmė Sovietų Sąjungos XI Raudonoji armija, 1941 m. – vermachtas, nuo 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija, trukusi 48 metus. Beje, dėl ypatingo eksterjero ir interjero, sovietai apie Kauno ramovę sakydavo: „Geriausi karininkų namai visoje Tarybų Sąjungoje.”
Lietuviai pastatą susigrąžino tik 1992 metais.
Tarpukariu, Kauną paskyrus laikinąja sostine, ramovė Lietuvai tapo didžiulės svarbos objektu, ramovėje dažnai lankydavosi Prezidentas Antanas Smetona.
Kaune anuomet veikė trys iškiliausios salės: Karininkų ramovėje, Muzikiniame teatre ir Filharmonijoje.
Trys milžinai
Virš įėjimo į Karininkų ramovę durų, kabo trijų miestų herbai: Kauno tauras su kryžiumi, Vilniaus šventasis Kristoforas ir Klaipėdos pilies bokštai. Ant pastato viršaus – žmogaus ūgio skulptūra „Trys milžinai”, vaizduojanti senovės lietuvių karius. Herbų ir skulptūros autorius – Bronius Pundzius.
Milžinų simbolika išlieka ir pastato viduje, vos įžengus priešaky pasitinka restoranas „Trys milžinai”. Iki šiol jame išlikę raudonos odos ir ąžuolo baldai, bufetas, baras, pakyla orkestrui. Prieš karą jis buvo žymus ir turėjo aukštus reitingus, čia galėdavo lankytis tik karininkai su svečiais bei kariškių žmonos ar sužadėtinės. Moterims būdavo privalu dėvėti tautinį kostiumą.
Restorane kariškiai planuoja stebėti Rio de Žaneiro olimpiados transliacijas.
Raštinė – muziejus
Pažintinę ekskursiją po ramovę pradėjome nuo Raštinės – muziejaus, kur anksčiau veikė žurnalo „Kardas” redakcija.
Visi eksponuojami kariniai rekvizitai – autentiški: paveikslai, žemėlapiai, maketai, ginklai, staltiesių lyginimo staklės, šviestuvai, spausdinimo mašinėlė, vis dar veikiantys telefonai ir kt.
Kaip vertingiausius eksponatus šiame muziejuje mjr. D. Mazurkevičius įvardijo vytį ir 1924 m. pagamintą Europos politinį žemėlapį.
Didžioji salė
Pakilus į reprezentacinį – antrąjį aukštą, dažniausiai keliaujama į Didžiąją salę, kur vyksta pagrindiniai renginiai. Ir čia svarba suteikiama simboliams: įrengti šešių Lietuvos kariuomenės dalinių skydai: Aviacijos, Inžinerijos, Laivyno, Pėstininkų, Artilerijos ir Kavalerijos. Centre kabo vėliavos: Lietuvos valstybinė, Lietuvos istorinė, Sausumos pajėgų, Oro pajėgų, Laivyno ir Kauno miesto vėliava, kurią, Magdeburgo teise, 1408 m. suteikė pats Vytautas Didysis.
Dėmesį patraukia ir dirbtiniu marmuru dengtos prašmatnios kolonos. Salėje įrengti du balkonai: vienas stebėti renginius, o kitas – muzikantams. Nuo daugiau kaip 8 metrų aukščio lubų, sklinda geltonos, žalios ir raudonos spalvų apšvietimas.
Aukštus langus puošia simboliniai tulpių motyvai, ant radiatorių įrengtos bronzinės grotelės.
Salės šone pastatytas juodas, iki šiol naudojamas „Steinway” firmos (1936 m.) fortepijonas, legenda byloja, kad tai pačios Sofijos Smetonienės, prezidento žmonos, 1939 m. ramovei įteikta dovana.
Už instrumento esančių durų pakliūnama į Žiemos sodą. Tarpukariu čia augo daugiau kaip 50 augalų, o vidury čiurleno fontanas – iki šių dienų jie neišliko.
Tarp čia žydinčių augalų pastatytas nedidelis suolelis, kaip pasakojo mjr. D. Mazurkevičius, karininkui su mergina romantiškai pasisėdėti.
Keliaujame į netoliese įrengtus užkulisius. Praėjus aktorių kambariuką, įžengiama į erdvų salonėlį, su laiptais į balkoną. Dėmesį patraukia vitražas su pavaizduotais Vytauto kalaviju, Karinių oro, Sausumos ir Jūrų pajėgų kryžiais. Vitražo autorius – Vytautas Švarlys.
Fronto metais, nuo 1944-ųjų liepos, Didžiojoje salėje buvo trumpam įsikūrusi Karo ligoninė.
Kunigaikščių menė
Priešais Didžiąją salę įrengta Kunigaikščių menė, tad dabar keliaujame tiesiai į ją. Salė skirta Lietuvos didiesiems kunigaikščiams ir vienam karaliui pagerbti, jų paveikslai čia kabo nuo 1937-ųjų, atvaizdų autorius Petras Kalpokas.
Tiesa, mjr. D. Mazurkevičius prisimena, kad Antrojo pasaulinio karo metais paveikslai dingo. Po daugelio metų buvo netikėtai rasti Vytauto Didžiojo karo muziejuje – išimti iš rėmų ir susukti į rulonus. Paveikslai grąžinti ramovėn.
Menėje – dėmesio duoklė karaliui Mindaugui; taip pat didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, kuris atstatė valstybę po karaliaus Mindaugo nužudymo krizės. Šalia matomas Kęstutis, didžiuoju kunigaikščiu buvęs tik metus. Greta stovi Gediminas, dinastijos pradininkas, Vilniaus įkūrėjas, iš jo laikų atkeliavo gediminaičių stulpai, iki šiol naudojami kaip valstybingumo simbolis. Jo paveikslas, antrosios sovietinės okupacijos metais, nukentėjo labiausiai, manoma, kad kareiviai jį naudodavo smiginiui žaisti.
Kiek toliau stovi Algirdas, Gedimino atžala ir dvylikos sūnų tėvas. Jis triskart įžygiavo į Maskvą, laimėjo Mėlynųjų Vandenų mūšį. Lietuviai tada naudojo diplomatinį moto: „Seno negriaunam, naujo neįvedam”, reikalauta tik mokėti mokesčius Lietuvai ir kariauti už Lietuvą”, – pasakojo mjr. D. Mazurkevičius.
Paskutinis paveikslas skirtas Vytautui, Lietuvos krikštytojui, Žalgirio mūšio laimėtojui ir kaip mjr. D. Mazurkevičius sako: „Be penkių minučių antrajam karaliui.”
Vytauto Didžiojo seklyčia
Pravėrę menės duris patenkame į Vytauto Didžiojo seklyčią, atkartojančią viduramžių pilies menę ir skirtą pagerbti Vytautui Didžiajam. „Vytautas nestokojo minčių ir energijos: ką sugalvojo, tą padarė, todėl ir tapo Didžiuoju”, – pasakojimą apie valdovą pradėjo mjr. D. Mazurkevičius.
Tai pati prašmatniausia, tačiau kartu ir labiausiai nukentėjusi sovietmečiu ramovės patalpa. Menės sienas puošia septyni Jono Mackevičiaus tapybos darbai ant sienos, demonstruojantys Vytauto žygius, esminiai: triumfas laimėjus Žalgirio mūšį bei epizodas iš 1429 m. Lucko pilyje vykusio Europos monarchų suvažiavimo, kurio tikslas buvo paskelbti Vytautą karaliumi, o Lietuvą – karalyste, net diena iškiliai progai buvo paskirta – 1430 m. rugsėjo 8-oji.
„Deja, prasidėjo lenkų intrigos, Vytautas karaliumi netapo, galima jį vadinti „be penkių minučių karaliumi”, jam priklauso titulas „Rex electus”, t.y., išrinktas, bet neprisiekęs karalius”, – pasakojo mjr. D. Mazurkevičius.
Vytauto galybę simbolizuojanti tapyba sovietmečiu buvo uždažyta, tačiau prieš dešimtmetį ramovėje paveikslai netikėtai aptikti po dažų sluoksniu, skubiai nuvalyti ir autentiški kūriniai vėl džiugina lankytojus.
Vytauto seklyčioje ant vis dar veikiančio pilko ir balto marmuro židinio esti Petro Rimšos kurti bareljefai, demonstruojantys Vytauto laikų Lietuvą, tuomet užėmusią beveik 1 mln. kv. km ir buvusią didžiausia Europoje valstybe, besidriekusia nuo Palangos iki Odesos, prie Juodosios jūros.
Erdvėje gausu lietuvių liaudies meno simbolių: baltų laikų saulės simbolis svastika puošia suolus prie įėjimo, tai J. Prapuolenio darbas. Ant Seklyčios sienų kabo iš briedžio ragų pagaminti šviestuvai, kėdės nuklotos šerno kailiais.
Prezidento kambarys
Paskutinis reprezentacinis objektas antrajame aukšte – Prezidento kambarys, jį šiuo metu puošia prezidentės Dalios Grybauskaitės portretas, čia apsilankiusios 2014 m. Kambarį tautiniu „art deco” stiliumi sukūrė dailininkas Gerardas Bagdonavičius.
„Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas krizių metu, tada prie kariuomenės prisijungia policija, pasieniečiai, ugniagesiai – gelbėtojai. Krizė paskelbiama, kai priešas peržengia valstybės sieną”, – aiškino ramovės vadovas.
Kambaryje veikia vienas iš dviejų ramovėje esančių židinių, jis kurtas iš juodo dirbtinio marmuro. Prie jo eksponuojami nukenksminti artilerijos sviediniai iš Nepriklausomybės kovų laikų. Centre stovi 1937 m. G. Bagdonavičiaus kurti baldai: stalas, šalia jo sustatyti krėslai, dažniausiai jais naudodavosi karininkai, užsienio svečiai. Sienas puošia drobės iš lino.
Ant stalo, po įrėmintu vyčiu padėtas rūpintojėlis, mjr. D. Mazurkevičiaus teigimu, abu šie simboliai svarbūs lietuvių charakteriui: „Oficialus kariškas simbolis – vytis, bet tauta turi ir rūpintojėlį, jis simbolizuoja dorovę, mąstymą, inovacijas, protą. Kovo 11-ąją iškovojome būtent su rūpintojėlio charakterio savybėmis, ne ginklu. Tik 3 mln. lietuvių, bet dvasingumo ir susitelkimo dėka, prie grėsmingosios Rusijos turime savo valstybę, kitos šalys su gausesnėmis pajėgomis to nepasiekia”, – pastebėjo mjr. D. Mazurkevičius.
Prie kambario įrengtas nedidelis Prezidento garderobo kambarėlis su veidrodžiu, skirtas vadovui tinkamai pasiruošti prieš sutinkant svečius.
Vienas seniausių Kauno liftų
Antrojo aukšto koridoriumi keliaujant link lifto, akys gali susipinti, mat abiejose koridoriaus pusėse įrengti veidrodžiai per visą sieną, jie sukuria apgaulingą begalybės įspūdį, pasak mjr. D. Mazurkevičiaus, rusų generolai neretai apsigaudavę ir į juos kaukšteldavę.
Ramovėje yra vienas seniausių Kauno liftų, jis vis dar veikia. Liftas kelia nuo rūsio iki ketvirtojo aukšto, ne daugiau kaip 450 kg. Lifte išlikusios autentiškos užtraukiamos geležinės grotos, unikalus reginys Kaune. Užkilus į trečiąjį aukštą patenkama į biblioteką bei Karininkų svetainę. Čia įrengtas ir nedidelis žaidimų kambarys, skirtas kariškių vaikams. Yra išėjimas į Didžiosios salės balkoną. Ketvirtajame aukšte – viešbučio kambariai bei Krašto apsaugos ministerijos ir meno kolektyvų erdvės.
Rūsyje – lazerinė šaudykla
Pernai ramovės rūsyje buvo pirmą kartą atliktas kapitalinis remontas, o šįmet balandį įrengta moderni lazerinė šaudykla. Lietuvos kariuomenė tokių turi vos kelias: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo akademijoje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke ir šioje ramovėje. Čia galima treniruotis šaudyti dviem ginklais – pistoletu „Glock” ir automatiniu šautuvu „G-36″.
Šaudymo metu imituojamas procesas, atatranka, garsas. Šaudykla naudotis gali kariai ir karių šeimų nariai. Rūsyje taip pat veikia sporto salė, joje vyksta fechtavimo pratybos, jogos užsiėmimai.
Duoklė ukrainiečiams
Rūsyje svarbus ir dar vienas kambarys, skirtas Lietuvos ir Ukrainos istorijai. Čia pateikiama informacija apie ukrainiečių įkurtą tarptautinį istorinį projektą – „Gediminaičių kelias”, kuriam priklauso dešimt Ukrainos miestų, du Baltarusijos, po vieną Lenkijos ir Čekijos bei keturi Lietuvos: Kaunas, Tauragė, Ukmergė ir Trakai.
Erdvėje pateikiama informacija apie labiausiai išlikusią LDK pilį, beveik 80 proc. autentišką, esančią Lucke, Ukrainoje. Šalia eksponuojami šių laikų kovų simboliai: iš Donbaso atvežtos skeveldros, karinė amunicija ir kt.
Taip pat galima išvysti atkurtus 35 kg sveriančius Vytauto Didžiojo šarvus, juos šiais laikais dažnai užsideda ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius, išrinktas atlikinėti Vytauto Didžiojo rolę „Žalgirio mūšio” inscenizacijose.
O jeigu karas?
Pasiteiravome mjr. D. Mazurkevičiaus, koks vaidmuo tektų Kauno įgulos karininkų ramovei, jei šalyje būtų paskelbta karo padėtis. Gal tai būtų puiki vieta pasislėpti, o gal čia įrengtas slaptas bunkeris?
Deja, šias mintis mjr. D. Mazurkevičius skubėjo paneigti: „Kariniu požiūriu ramovė neturi didžiulės reikšmės, žinoma, tai saugotinas karinės kultūros simbolis – Hagos konvencija saugotų jį tarptautinių konfliktų metu nuo niokojimo. Nuo pastato naikinimo turėtų saugoti ir faktas, kad 2015 m. ramovė gavo Europos paveldo ženklą. Tačiau, militarine prasme ramovė nesvarbi, karo atveju tai būtų paprastas pastatas, lyg eilinis daugiabutis”, – aiškino mjr. D. Mazurkevičius.
2017-aisiais, Kauno įgulos karininkų ramovė minės 80-metį, surinkus reikiamas lėšas kitąmet planuojama renovuoti ramovės antrojo aukšto langus ir dalį fasado.
