Lietuvoje galima stebėti reiškinį, kai pabėgėlių krizė kyla be pabėgėlių, Prienų rajone vykstančiame pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjo sociologas Karolis Žibas.
„Kada mes pradėjome kalbėti apie šią problemą kaip rimtą? Migracijos krizė Lietuvoje ar Estijoje, Lenkijoje prasidėjo tik su įsipareigojimais priimti pabėgėlius. Mes mąstome simboliškomis sienomis“, – šeštadienį sakė Etinių tyrimų instituto mokslinis darbuotojas.
„Jeigu kalbėsime apie Lietuvą, Lietuvoje mes turime perkelti čia 1 tūkst. žmonių. Ir tai, ką dabar matome, yra procesas, kuris vadinamas pabėgėlių krize be pabėgėlių“, – pridūrė jis.
Jis ir kiti diskusijos dalyviai, aptardami migrantų situaciją pasaulyje, pabrėžė, kad tai, kas vyksta Europoje yra ne migrantų, o vertybių krizė, kuomet humanitarinių krizių ir karų aukomis tapę žmonės tampa politinių manipuliacijų aukomis.
„Europa nesusiduria su jokia migracijos krize, nes tik šeši procentai iš 65 mln. migrantų atvyksta į Europą. Europa susiduria tik su šešiais procentais žmonių, kurie prarado namus. Tad to jokiu būdu negalima vadinti migrantų krize – verčiau reikėtų kalbėti apie vertybių krizę“, – kalbėjo K.Žibas.
Krizė tiems, kurie bėga
Jam pritarė ir diskusijoje dalyvavusi žmogaus teisių aktyvistė, kurdų kilmės švedė Taffan Ako Sharif (Tafan Ako Šarif). Ilgus metus apie žmonių, bėgančių iš karo zonų problemas kalbanti mergina pastebėjo, kad ši daugybę metų egzistavusi problema europiečiams opi tapo tik tuomet, kai pabėgėliai atvyko į jų šalis.
„Kas gi mums yra krizė? Kur ji? Nes mes nežinome, ką daryti, kad reikės mokėti pinigus? Tikroji krizė yra tiems, kurie bėga. Čia ne mūsų krizė“, – kalbėjo T.A.Sharif.
Ji sakė, kad prasidėjus migracijos krizei, ne vienas žmogus, kurį sujaudino žiniasklaidoje skelbtos žuvusių pabėgėlių nuotraukos skubėjo padėti, tačiau šis entuziazmas netrukus atvėso.
„Staiga žmonės pasako, kad tai viskas – jie padarė ką galėjo. Jie pamaitina savo ego“, – kalbėjo T.A.Sharif.
21 metų žmogaus teisių aktyvistė sakė esanti be galo dėkinga Europos Sąjungai ir Švedijai, suteikusioms jai išsilavinimą ir galimybę gyventi normalų gyvenimą, kurio ji nebūtų turėjusi karo draskomoje gimtinėje. Pabėgėliais besirūpinanti mergina teigė ne kartą sulaukusi grasinimų, patyrusi rasistinių išpuolių.
Nuo mažens Švedijoje gyvenanti T.A.Sharif pasakojo vaikystėje patyrusi patyčias dėl savo kilmės – paauglystėje ji ėmė vengti kalbėti apie tai, iš kur yra kilusi, nes kiti vaikai dažnai šaipydavosi iš jos vardo bei akcento.
Mergina pasakojo, kad Švedijoje nesijausdama savimi ji apsisprendė grįžti į gimtinę. Ir nors jos atveju šis sprendimas atnešė teigiamų rezultatų ir padėjo jai nuveikti daug gero, mergina atkreipė dėmesį, jog panaši savijauta paskatina Europos šalyse gyvenančius migrantus atsigręžti į grupuotės „Islamo valstybė“ ideologiją. Tai, pasak diskusijos dalyvių, dar kartą įrodo integracijos svarbą.
Lietuviškai neišmoksta
Aptardami Lietuvos situaciją, diskusijos dalyviai kritikavo esamą tvarką, kai integracija vyksta pernelyg trumpai, o jos metu pabėgėliai neišmoksta lietuvių kalbos. Europarlamentaras Petras Auštrevičius, kuris buvo priėmęs vieną pabėgėlių šeimą, pasakojo, kad penkerių metų amžiaus mergaitė iš tos šeimos po gyvenimo Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje pramoko ne lietuviškai, o rusiškai.
Tai patvirtino ir Lietuvoje gyvenanti sirė Farah Mohammed (Fara Muhamed), kuri pasakojo, kad gyvenant pabėgėlių centre pramokti lietuvių kalbos labai sudėtinga.
„Nėra tinkamų kalbos kursų. Aš galiu susikalbėti anglų kalba, tačiau pagrindinė kalba centruose yra rusų. Kai išmoksti kalbą, gali lengviau pasiekti visuomenę, rasti darbą“, – kalbėjo ji.
Moteris pabrėžė, kad itin sunku yra su vaikais atvykstančioms didesnėms šeimoms, kurių nariai moka tik gimtąją kalbą.
„Kai jie atvyksta į užsienio šalį, jie tikisi gyventi kaip normalūs žmonės. To siekiau aš ir visi šie žmonės“, – sakė F.Mohammed.
Pabėgėlių paramos centro vadovės Eglės Rušinskaitės teigimu, integracijos procedūra Lietuvoje yra pernelyg trumpa – ji trunka vos pusmetį. E.Rušinskaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad pabėgėliai į Lietuvą atvyksta jau 20 metų, nors kartais atrodo, kad tai visiškai naujas reiškinys, kurio Lietuvoje iki šiol nebuvo.
„Žmonės mokosi rusų kalbos prieš pradėdami mokytis lietuvių. Rukloje sudėtinga, nes tai karinis miestelis, kur daug žmonių yra kariai. Kaip ten turi jaustis pabėgėliai?“ – svarstė ji, primindama, kad dauguma jų bėga būtent nuo karinės agresijos.
Lietuva per dvejus metus nuo pernai rugsėjo yra įsipareigojusi perkelti 1105 pabėgėlius. Visoje Europos Sąjungoje susitarta paskirstyti 160 tūkst. pabėgėlių.
