Portalas „Kas vyksta Kaune“ pristato straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną tarpukariu spaudoje paskelbtos naujienos, kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Liepos 5-ąją 1932-aisiais metais „Lietuvos aidas“ žurnalistai aprašė vasaras Kaune.
„ – Palaiminti šventadieniai!
– Ir saulė!
– Ir vanduo!
Vieni pradeda, kiti baigia.
Prie įgujos bažnyčios, būrys kauniečių. Vyrai atsiraitoję rankoves, numetę kaklaraiščius ir kalnieriukus, moterys su lengvutėm suknelėm ir trumpom kojinaitėm. Kiekvienas su krepšiu, su ryšuliu.
Atūžia autobusas. Nusiveža būrį. Bet čia pat susiformuoja antras. O kaip ji nusiveža, atsiranda trečias. Ir taip be galo. Autobusai vos vos talpina.
Atveža į Panemunę. Išlaipina ir vėl grįžta, kad pasilikusius paimtų.
O miškas jau knibždėte knibžda. Lyg nuo baltųjų apgulties kiekvienas krūmelis apglėbtas.
Prie pliažo išaugęs restoranai transliuoja Dolskio „Elytę“.
Vystančią žolę, kiekvieną smėlio aikštelę greit užkloja kūnai. Jie raitosi visu pamiškiu. Valandėlę pasikaitina, paskui pliūkšteri į Nemuną. Po to vėl ant smėlio. Taip iki vakaro.
Miesto elgetos ir tie, biznio sumetimais, paliko gatvių kertes. Jie meldžia išmaldu taip pat pagal nuotaiką – su patefono pagalba. Uždeda sau kokį nors foxtrotą, pakabina koją ant lazdos ir žiūri į praeivį, paskui į kepurę ant pievutės pamestą. Susimilkit.
Aukų rinkėjai, nieko mieste nerasdami, atskuba į Panemunę ir eidami krantu ieško vietų, kur galima būtų popierėlius prisegti. Ant maudymosi kostiumų kaip ir nepatogu…
– Greičiau!
– Negaliu, taip karšta.
– Garlaivis nelauks.
Prieplaukoj irgi būrys prie būrio. Ir poros ir pavieniui. Vis į garlaivį.
Perka bilietus, stumdosi, kartais nusikeikia, bet daugiausia šypsosi. Perspektyvos vilioja.
Tereikia pakliūt į garlaivį, atsistoti kur nors tarp krepšių. Tada jau visai kas kita. Stovėk ir rinkis sau vietą visai dienai.
Atitrūkę nuo kranto, garlaiviai vienas paskui kitą veža žemyn būrius kauniečių, apsiginklavusių patefonais, buterbrodais, kiaušiniais, bonkomis, o rūpestingesni ir primusais.
Stovi sau toks „apsišarvavęs“ kaunietis ant laivo denio ir niūniuoja:
„Plaukia sau laivelis „piliakalnio“ link…“
Upė plati, plati. Šonuose žalia. Vis miškai, krūmai ir žali krantai.
– Kad tik greičiau į pievas, į šlaitus. – Keleivių nuotaika lyg prisiekusio liriko.
Po pusvalandžio kelionės prie garlaivių pradeda priplaukti tuščios valtys, o grįžta atgal vos vos neprisemdamos. Sėda kiek telpa.
Veršvuos, Raudondvary, Zapyškyj, Kulautuvoj, Kačerginėj, Kretkampy – visur išlipa kauniečiai ir krykštaudami dumia į mišką. Kiti čia pat sumetę rūbus, plaukdami lydi garlaivį ir klausia kada jis grįš atgal.
Kas nesutelpa Panemunėj ar neranda vietos garlaivy, kraustosi į Fredos šlaitus, užgula Napoleono kalną. Dar kiti nusitranko iki Kleboniškių. Vis su tuo pačiu pravijantu ir ta pačia intencija – nusiplaut miesto dulkes.
Tuo tarpu mieste – kitokie žmonės – kaimiečiai.
Šventadieniais jie pasikinko bėrius ir su visa šeimyna atidarda į miestą, miesto ponų ir jų rūmų pažiūrėti.
Palikę arklius rinkoj, ar prie Liaudies namų, jie išplaukia į tuščias Kauno gatves ir, nešdami storas milines, dideliais auliniais batais pradeda skaldyti gatvių grindinį.
Dairosi ir stebisi:
– Ale tai tuščia. Lyg išskersta.
Kitas ir filosofuoti bando:
– Kam jiem tų mūrų, kad juose negyvena?
Apvaikščioję visas gatves, apčiupinėję mūrus ir paplepėję su ledų pardavėjomis, jie grįžta į kaimus miestu prisisotinę…
– Susimildamas, tik nesiglausk. Aš jau savo marškinių nepanešu.
– Smarkiai nudegei?
Vietoj atsakymo praskleidžiami marškiniai – tikriausias argumentas. Oda raudona, kaip pomidoras. Dega. Blynas ant nugaros iškeptų. Per visą dieną kaitino saulė ir spinduliai lyg adatos badė kūną. Nepagelbėjo jokie kremai ir vazelinas.
Visi grįžta įkaitę ir tuoj apgula vaistines.
Paskui tepasi.
Dejuoja, bet šypsosi.
Iki kito šventadienio.“
