„Nuolat seku, kokia Michaelio Schumacherio būklė. Medikai sako, kad mano dukters būklė labai labai panaši“, – atsidūsta kaunietė Elena Motuzienė. Prieš trejus metus jos dukrą Margaritą ištiko nelaimė – tuomet 33 metų moteriai staiga sustojo širdis. Deguonies negavusios smegenys buvo pažeistos, o dabar jauna moteris visiškai priklausoma nuo kitų. Tiksliau – nuo savo mamos.
Medikai taip pat skėsčioja rankomis. Viskas išbandyta, vaistai, E. Motuzienės teigimu, duoda priešingą efektą, nei norėtųsi. Atiduoti slaugai. Tokį pasiūlymą išgirdo Margaritos mama. Tačiau E. Motuzienės tokius siūlymus kategoriškai atmeta.
Pamėgo gėles
Margarita nuo jaunų dienų mėgo gėles. Vieną dieną su drauge ji nusprendė imtis savo verslo. Tačiau reikalai pakrypo ne pačia geriausia linkme.
„Ji buvo nepaprastai gabi floristė. Dirbo ir „Tarp gėlių“, paskui pradėjo dirbti namuose. Buvo daug užsakymų, be proto daug dirbo, turėjo savo komandą. Duktė buvo įsigijusi visus reikalingus atributus ruošti vestuvėms ir vitrinoms. Tada sugalvojo su drauge atsidaryti saloną. Aš jai sakydavau, kad to nedarytų. Kodėl? Nežinau, gal nujaučiau kažką negero. Jos be galo daug pinigų sukišo į tą remontą. Tada prasidėjo krizė ir viskas nuėjo žemyn. Gėles nusiperka ir praktiškai viską išmeta, užsakymų sumažėjo. Dar vestuvės – šiaip ne taip, bet visa kita tai tas pats, kas pinigus suplėšyti ir išmesti į šiukšlių dėžę“, – prisimena E. Motuzienė.
Galiausiai moteris įklimpo į skolas.
„Prasidėjo skolos, bėdos, depresijos, nemigos, ištisai rūpesčiai, tada avarija. Šeimoje su vyru jie nelabai sutarė, aš galvoju, buvo abiejų kaltė. Nesusikalbėjo. Daug ji turėjo skolų, aš jas visas jau išmokėjau. Kai ji susirgo, pradėjo į jos sąskaitą pinigai kristi už neįgalumą ir pradėjo lįsti visi galai. Viso apie 7 tūkst. litų. Aš viską išmokėjau“, – sako Elena.
Pamažu problemas Margarita ėmė spręsti vaistais.
„Po truputį pradėjo vartoti raminamuosius, nemiegodavo. Nežinau, kiek ji ten gerdavo, pasirodo lankėsi pas psichiatrą, jai buvo depresija. Bandė išsikapstyti, bet jai nesisekė. Aš nežinojau ilgą laiką kas jai yra. Aš matydavau kai ji daugiau vaistų išgeria iš akių, kad jai vyzdžiai išsiplėtę.
Vyras irgi, sakydavo, mes gi kartu nebegyvenam, jis težinojo, kad ji vaistus raminančius naudoja, gal pradėjo didinti tas dozes?“, – sako E. Motuzienė.
Klinikinė mirtis
Lemtingą vakarą Margarita kreipėsi į draugą, su kuriuo išvažiavo į miestą.
„Matyti jai reikėjo išsikalbėti. Jie važinėjo kartu po miestą. Apie pusę 3.30 val. nakties man paskambino, kad Margarita ligoninėje, klinikinė mirtis. Tai buvo 2013 metų kovo 28 dieną.
Medikai sakė, kad jos neatgriebs, bet ji atsigavo. Paskui jai buvo sukelta dirbtinė koma, kad netintų smegenys. Ji ilgai buvo reanimaciniame skyriuje“, – prisimena Margaritos mama.
Margaritos kraujyje buvo rasta daug vienos grupės vaisto vaisto. Vartojant mažomis dozėmis, ši medžiaga slopina baimę, mažina įtampą ir nervingumą, vartojant didesnėmis dozėmis – ramina ir atpalaiduoja raumenis.
„Ji matomai buvo jų prigėrusi. Tą vakarą jis išėjo iš mašinos parūkyti, o ji sakė norinti pasnausti. Jis parūkė, atėjo, sako: „Margarita, Margarita“, o ji šalta kaip ledas. Bandė jis pats dirbtinį kvėpavimą daryti, bet jam nepavyko jos atgaivinti“, – sako E. Motuzienė.
„Patekus pas medikus ją pradėjo gaivinti elektrošoku, leido į širdį adrenaliną. Ji pramerkė akis, pradėjo plakti širdis. Bet po to ji buvo tris dienas komoje, ją šaldė iki 33 laipsnių, kad smegenys netintų, tada atšildė iki 36. Ji atsimerkė, aš tuo metu buvau prie jos, bet man liepė išeiti. Su ja kažką darė ir ji suriko: „Mama“. Ji tuo metu vaikščiojo, man pasakė, kad jos smegenys pažeistos. Man pasakė, kad yra žuvę abiejų branduolių ir niekuo padėti negali“, – sako Margaritos mama.
Staigus pablogėjimas
Pirmus pusę metų po nelaimės situacija buvo pakankamai nebloga.
„Ji vaikščiojo, paskui perkėlė į reabilitacinį Kauno klinikose. Ji vaikščiojo, ji lakstė kaip padūkusi, man liepė vaikščioti iš paskos, nes šiek tiek buvo sutrikusi pusiausvyra“, – prisimena Elena.
Tačiau po šešių mėnesių situacija ėmė kardinaliai keistis.
„Kalba sutriko, bet aš suprasdavau jos kalbą. Ji buvo reabilitacijoje Palangoje. Viskas buvo tvarkoje, bet paskui prasidėjo rankų valdymo sutrikimai. Neurologė sakė, kad gal netinka vanduo. Pasirodo, jau buvo prasidėjo nevalingi judesiai, aš tai tik paskui supratau. Bet paskui buvo tokie nevalingi judesiai, kad ji krisdavo ir vartydavosi, kaip ir būna dabar. Po tų pusę metų ji pradėjo rėkti. Rėkia, rėkia, rėkia… Aš su ja gulėdavau ir laikydavau už burnos. Nors tada jos ranka nebuvo tokia kaip dabar, susukta, nei koja sutraukta, nei galva nebuvo pakreipta. Viskas buvo normaliai, bet ji vis rėkė. Kiek kartų vežėm ją su greitąja, bet niekas mūsų į klinikas neguldė“, – sako E. Motuzienė.
Moteris įsitikinusi, kad būklės pablogėjimą lėmė netinkamai parinkti vaistai.
„Man visada gydytojai sako: neskaityk instrukcijų. Bet viskas, kas ten parašyta (šalutinis poveikis – DELFI), tas ir yra, tas viskas vyksta. Kai tik daviau vienus, prisidėjo dar vienas nevalginas judesys, liežuvio kaišiojimas. Aš pradėjau kasdien rašyti, kaip ir kiek jį geria ir kas vyksta. Po savaitės nuėjau pas gydytoją, ji sako: jūs čia labai žiauriai rašote. Sakau: taip yra“, – prisimena Elena.
Kaunietė jau nesuskaičiuoja, kiek įvairiausių vaistų buvo skirta jos dukrai.
„Davė daug jai ten visokių vaistų: ir nuo šizofrenijos, ir nuo Parkinsono, ir nuo epilepsijos. Ji vis tiek rėkė. Antrą kartą, kai buvome Palangoje reabilitacijoje, pasakė, kad trečią kartą nebevažiuotume. Ji dar tuo metu vaikščiojo. Daktarai sakė, kad su tom problemom galima gyventi ir gyventi. Tik intelektualinė sritis bus sušlubavus, reikia mokinti iš naujo, lavinti. Grįžus iš Palangos nustojo vaikščioti. Tai buvo 2014 metų lapkritį. Metus laiko ji rėkė. Naktį nemiega ir rėkia. Tada ją paguldė į psichosomatinį skyrių, ji ir ten ištisai rėkė, ją pririšo prie lovos. Ją atrišdavo, kai aš ateidavau. Iš ten ją parsivežiau visą persikreipusią“, – prisimena moteris.
Šiandien mama ir dukra gyvena dviese.
„Būna gerų dienų, mes pasikalbame, ji parašo, padarome pratimus. Bet būna ištisai nevalingi judesiai ir traukuliai. Ateina pas mus kineziterapeutas, aš pati su ja dirbu, logopedinius pratimus darau, esu mačius kaip Palangoje daromi. Buvau pas neurologą, jis pasakė man, kad gali atsistatyti, gali ir ne. Bet tai man vis tiek suteikia vilties. Tik jau nebežinau kur kreiptis. Esu beveik viena. Vienintelis man padeda sūnus, aprūpina maistu. Va taip ir gyvenam. Būna dienų, atrodo, kad neištempsiu“, – sunkiai žodžius renka Elena.
Pasiūlymą atmetė
E. Motuzienė sulaukė medikų pasiūlymo atiduoti Margaritą į slaugos namus, tačiau šį pasiūlymą Elena kategoriškai atmetė.
„Slaugos namuose gal ir gerai, bet kas ten su ja žais? Ją migdys, migdys ir viskas. Ją sunku maitinti, ji daug valgo. Liežuvį kišą, žandikaulis eina iš vietos. Pastoviai seku, M. Schumacheris kaip gyja – medikai prilygino ją M. Schumacheriui. Bet mums nėra ko lygintis, ten milijonai, prie namų klinika pastatyta, dirba specialistai. Mums mūsų daktarai nieko gero nežada. Spaudoje skaičiau, Visagine toks vyras trejus metus vegetavo. Irgi prognozės buvo liūdnos, bet va žmogus, slidinėja, pilnavertį gyvenimą gyvena. Tėvai versdavo jį sportuoti“, – vilties nepraranda Elena.
Mama stengiasi, kad dukra neprarstų tų įgudžių, kuriuos pavyko išsaugoti.
„Pykstu ant daktarų. Medikai mums sako: daugiau neikite, eikite į slaugą. Bet ten aš jos neatiduosiu. Aš puikiai žinau, kas ten bus. Jai sunku ryti. Aš smulkiai supjaustau maistą, arba duodu košės. Aš neleidžiu, kad jį užmirštų kramtymą, ką gali kramtyti – kramto. Anksčiau dariau vaisius su jogurtu, blenderiuodavau, paskui galvoju, kad negalima, dabar pjaustau gabaliukais ir jį sukramto“, – sako Elena.
Dabar mama ir dukra svajoja apie reabilitaciją.
„Norėčiau išvežti ją į Vokietiją, bet tai yra utopija. Mes niekada tokių pinigų nesurinksime. Bent jau į Druskininkus reabilitacijai. Gal atsilieps koks neurologas, kuris gal sugebėtų pritaikyti vaistus nuo tų traukulių, nevalingų judesių“, – viliasi Elena.
Prieš keletą dienų Margarita sulaukė 36-ojo gimtadienio. Artėja ir mamos diena, tačiau sunkios dalios Elena nesureikšmina.
„Nesijaučiu aš supermama. Man psichiatras pasakė, kad ateis laikas, kad jūs būsite ja nepatenkinta, o ji nebus nepatenktinta jumis. Aš neturiu kam jos palikti, bet neturiu ir noro. Jei pavyzdžiui išeinu į miestą, palieku kaimynei pažiūrėti šiek tiek, aš visada galvoju apie ją, tuoj pat lekiu namo, daugiau nieko galvoje neturiu. Nepalieku jos, ji gali ir atpilti ar nuvirsti. Būna, kad ją taip sutraukia, kad aš net jos galvos negaliu pakelti, kaip akmuo atrodo, ant tiek sutraukta. Aš nenoriu niekur eiti. Man neįdomu, ką žmonės kalbės, ką draugai kalbės. Aš busiu savo mintyse, aš pradėsiu kalbėti, aš pradėsiu verkti. Niekam neįdomu mano skausmas. Nebelanko nei draugai, niekas, visiškai. Dar anksčiau skambindavo, lankydavo“, – sako Elena.
Tiesa, mamos nepamiršo ir Margaritos 13-etė dukra, kuri reguliariai mamą aplanko.
Galinčius padėti šeimai šiuo sunkiu metu, kviečiame parašyti el.paštu [email protected] (ir bus suteiktos detalės, kaip tai padaryti).
Daugiau skaitykite čia
