Žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris save vadina labiau vilniečiu nei kauniečiu. Vis tik krepšinyje simpatijas „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“ jis skirsto po lygiai. Kaune gimęs ir augęs žinomas televizijos veidas neslepia sentimentų gimtajam miestui, bet darbe šiuos jausmus palieka nuošaly.
Su Edmundu Jakilaičiu – atvirai apie besikeičiantį Kauną ir apie tai, kodėl anksčiau vairuotojams iš dantų krisdavo plombos.
– Koks jūsų dabartinis santykis su Kaunu?
– Kaune gyvena tėvai, čia likę daug malonių prisiminimų. Specialiai į miesto centrą šiandien nevažiavau palei Nerį, o rinkausi Savanorių prospektą. Pasižvalgiau po vaikystės vietas. Su Kaunu viskas gerai ir bus gerai. Tai mano vaikystės ir jaunystės miestas. Dabar aš esu vilnietis. Gyvenu Vilniuje, ten gimę ir mano vaikai. Turbūt pernai buvo tie metai, kai įvyko lūžis, kuomet Vilniuje aš jau ilgiau nei Kaune. Tai jau metais esu didesnis vilnietis negu kaunietis.
– Sakote atvykęs Savanorių prospektu. Ar pamatėte ką nors naujo?
– Jūs kalbate apie duobes? Taip, jų mažiau. Specialiai žiūrėjau, kiek duobių. Seniau iš tiesų galėdavai pamesti plombas iš dantų net ir Savanorių prospekte.
– Kur labiausiai mėgstate lankytis viešėdamas Kaune?
– Man labai patinka viskas, kas vyksta aplink Rotušės aikštę. Unikali erdvė ir labai geras maistas. Dar šiandien spėjau užsukti ir ten pavalgyti. Džiaugiuosi, kad ta erdvė atsigavo. Kaunas yra universitetų, jaunimo miestas, todėl ta Rotušės aikštės erdvė su visa savo atmosfera galėtų plėstis. Žinoma, dabar pagrindinė Kauno vieta, kur visi vilniečiai važiuoja žiūrėti geriausių renginių ir koncertų – „Žalgirio“ arena. Neseniai lankiausi „Žalgirio“ rungtynėse. Iš tiesų, labai gera atmosfera. Gaila, Vilniuje tokios jau daugelį metų nėra ir vis mažėja, bet gal kada atsigaus.
– Kokias išskirtumėte stipriąsias Kauno puses ir kur miestui dar reikia pasitempti?
– Visą miestą suvokti kaip kažkokią visumą būtų sudėtinga. Labiau epizodiškai galėčiau vertinti. Verslumo ir iniciatyvumo čia visą laiką pakako. Gal kartais trūko lyderystės, kažkokio tono parodymo. Juk žmonėms nereikia, kad valdžia kastų griovius – reikia nuotaikos, tam tikro impulso. Nemėgstu nieko girti ir esu tas, kuris verčia save įvairiais atvejais mąstyti kritiškai, ieškoti priekabių, bet man atrodo, kad tas pajautimas Kaune jau atsiranda.
Net per „Žalgirio“ rungtynes sutikti žmonės giria pasikeitimus. Ar tai fiziškai jau įvyko, ar dar ne, bet tonusas jaučiamas jau visai kitas, nes dirba žmonės, kurie orientuoti į rezultatą. Paprastai politikai yra kitokie nei normalūs žmonės. Jų tikslas yra ne rezultatas, bet procesas. Kauno atveju dabar yra kitaip ir tai jaučiasi. Bet apie valdžią gana.
– Ar savo darbe, rengdamas temas, susijusias su Kaunu, jaučiate kitokias emocijas nei įprastai?
– Žinoma! Akivaizdu, kad emocija yra kita. Man tai yra patys įdomiausi, smagiausi prisiminimai – vaikystė, draugai, meilė, bėgiojimas ratu po Sporto halę su „Žalgirio“ vėliava ir daugelis kitų dalykų, su kuriais aš užaugau.
Daugiausia laiko praleisdavau centre, todėl miesto suvokimas man siejasi su Laisvės alėja, Senamiesčiu.
Prisiminimai išlikę tik patys gražiausi. Bet žinote, profesinėj veikloj nėra vietos sentimentams, nes tu tiesiog dirbi tam tikrą darbą, tam tikru ritmu ir tikrai nesiseilėji pamatęs pavadinimą Kaunas.
– Vis dėlto, už ką mylite Kauną?
– Kauną myliu už tai, kad jis yra visiškai unikalus, drąsus, energingas miestas ir nepaisant tų durnų valdžių, kurios, kaip koks prakeiksmas, lydėjo Kauną ilgus laikotarpius. Kaunas yra, buvo ir bus. Aišku, gal nepelnytai šiek tiek aptrupėjęs, nenusiprausęs dar, bet aš manau, kad visos galimybės yra. Reikia tik tam tikro stimulo. Štai, matome, kad kažkas atsiras Nemuno saloje, pokyčiai įvyks Ąžuolyne, S. Dariaus ir S. Girėno stadione, Sporto halėje, pagražės Laisvės alėja. Tai nėra visas miestas, bet tai yra tam tikra energija, priverčianti žmones džiaugtis, kad jų miestas gražėja. Jei taip tęsis, dauguma dalykų išsispręs savaime, nes viskas priklauso nuo nuotaikos. Manau, daugėja ženklų, kad šiame mieste žmonės jausis vis geriau.
