Kai Antanui Laurinkevičiui pritilo aplinkinių balsai, vyriškis nenusigando – veikiausiai kaltas amžius, pamanė jis. 59-erių kaunietis dirba administracinį darbą, tad kurį laiką su prastesne klausa išsisuko be didelio diskomforto. Tačiau paskutinis lašas, jo teigimu, kaptelėjo per klasiokų susitikimą.
„Pats pajutau, kad klausa silpnėja. Pirmas įtarimas kilo bene prieš ketverius metus, tačiau per daug dar nesijaudinau. Paskutinis kantrybės taškas buvo klasės susitikime. Vyko vakarėlis, visi sėdėjome prie apvalaus didelio stalo. Supratau, kad daug ko negirdžiu iš priešais sėdinčių žmonių ir vis teko žmonos perklausti, kas ką pasakė“, – prisimena jis.
Grįžęs namo kaunietis nusprendė išsitirti klausą. Iš šeimos gydytojos gavęs siuntimą į Kauno klinikas, sužinojo turėsiąs gultis ant operacinio stalo. Tačiau šis, kad ir kiek baugus variantas jam vis vien buvo priimtinesnis nei kita alternatyva – klausos aparatas.
„Kiek bijojau operacijos, nes girdėjau, kad ilgas ir sudėtingas pooperacinis laikotarpis būna. Tačiau po grupės susitikimo nusprendžiau pasiryžti operacijai. Klausos aparato nelabai norėjau. Be pagrindinio darbo dar užsiimu saviveikla, tai maniau, kad aparatas kiek trukdytų įvaizdžiui ir bendram patogumui.
Gydytojas man paaiškino, kad klausos suprastėjimo priežastis įgimta – ausyje esantys kauliukai per daug sukaulėjo, sumažėjęs jų judrumas, o operacijos metu vieną kauliuką nuskelia, kitą įstato – ir viskas“, – sakė A. Laurinkevičius.
Vyriškiui buvo operuotos abi ausys.
„Operavo abi ausis po vieną. Turi praeiti mažiausiai pusė metų, kol kitą operuoti galima. Pirmiausiai prieš ketverius metus buvo išoperuota dešinė ausis. Dėl antrosios ausies kreipiausi tik po trejų metų. Vis atidėliojau, nes jau su viena ausimi gerai girdėjau, tai nebuvo tokio didelio diskomforto. Galiausiai, prisiruošiau ir antrai operacijai, kuri įvyko šį vasarį“, – pasakojo kaunietis.
Paklaustas, ar išties buvusi tokia gąsdinanti operacija, kaip jis manęs, vyriškis purto galvą.
„Jokio skausmo! Gydytojai operacijos metu iškart tikrina efektą. Kai operavo pirmą ausį, po kurio laiko aplink kilo didelis triukšmas – nesuprantu, kodėl visi taip garsiai rėkia. Gydytojas klausia, kaip girdžiu, o aš nesuprasdamas klausiu, iš kur tas triukšmas operacinėje. Sako man – va taip nuo šiol ir girdėsi“, – džiaugėsi jis.
Praėjusią savaitę kauniečiui vėl patikrino klausą.
„Išėjo gydytojas ir sako man – blogai. Klausiu, kas blogai. Sako – per daug gerai girdi. Dabar daugiabuty jau per kelias sienas kiaurai girdžiu“, – rezultatais džiaugiasi pašnekovas.
Bėdų nekilo ir pooperaciniu laikotarpiu.
„Vos ne parą reikėjo gulėti, saugant išoperuotą ausį. Vėliau, kai pakėlė mane, daktaras nusijuokė pasiūlęs nusiimti akinius, nes dar sudaužysiu. Nesupratau, kodėl. Pasirodo, pusiausvyros mechanizmas vis vien buvo sujauktas, tad vos pakilęs svirduliavau taip, tarsi būčiau labai išgėręs, žmona turėjo prilaikyti.
Po to sekė dar geresnis laikotarpis – sakė savaitę-dvi ilsėtis, gulėti ir televizorių žiūrėti. Kas gali būti geriau“, – šmaikštavo A. Laurinkevičius. Dabar operaciją jam primena tik nedidelis kaulo grūdelis, kurį jis iki šiol it reliktą laiko namie.
Paklaustas, ar turįs prastai girdinčių giminaičių, vyriškis pripažino, kad tėvo brolis turėjęs bėdų su klausa.
„Tiesa, jis niekada nepripažino, kad negirdi – sakydavo, kad kunigai pradėjo labai tyliai šnekėti“, – porino kaunietis.
Prastėjanti klausa nebūtinai susijusi su senėjimu
A. Laurinkevičių operavęs Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos gydytojas otochirurgas Giedrius Gylys DELFI pasakojo, kad šios ligos – otosklerozės – priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios.
„Vieni mano, kad jos imunininės, kiti – infekcinės, treti – virusinės ar paveldimos kilmės. Tik pastaroji yra įrodyta. Dalis ligonių turi šios ligos paveldimą geną, kai vieno iš ausies kauliukų yra sustabdomi, nes kauliukas nustoja judėti ir perduoti signalą klausos ląstelėms. Šį pokytį lemia tai, kad toje vietoje, kur yra raištis, atsiranda kaulas. Todėl operacijos metu į ląsteles grąžiname klausą – kad šios galėtų mechaninį judesį vėl versti į elektrinius impulsus.
Įgudusiose rankose ši operacija nėra ilga, tačiau, kita vertus, ji taip pat nėra labai paprasta. Pirmas mikroskopas klinikoje buvo panaudotas būtent tokiai operacijai atlikti. Kita vertus, šios operacijos esmė nepakito nuo 1970 metų. Svarbiausia, kad mūsų klaidos operacijos metu gali lemti tai, kad pacientas visiškai praras klausą. Ši operacija nėra daroma daugeliui žmonių – 4-5iems“, – teigė G. Gylys.
Per metus dėl šios ligos klausa suprastėja apie 200-300 žmonių. Dalis pacientų pas medikus taip ir nepasirodo, dalis operuojami Kaune, kiti – Vilniuje.
„Yra ir tokių, kurie išgirdę diagnozę, kad girdi žemiau negu 40 dB (decibelų), renkasi klausos aparatą. Kai kuriems operacija neįmanoma techniškai, kitiems liga būna pažengusi tiek, kad operacinis gydymas neduotų jokio efekto. Deja, yra dalis pacientų, kurie patenka pas mažiau išmanančius gydytojus, kurie pirmu variantu paskiria klausos aparatą“, – pripažino G. Gylys.
Sveikatos specialistai įspėja, kad garso intensyvumui aplinkoje pakilus per 50 dB, trikdomas dėmesys, greičiau nuvargstama, o garsas, perkopiantis 85 dB ribą ir besitęsiantis daugiau kaip aštuonias valandas, gali sukelti kurtumą. O susirūpinti dera tada, kai girdime žemiau 40 dB ribos – tai garsas, kuriuo įprastai šnekame.
Svarbiausia, gydytojo teigimu, nemanyti, kad prastėjanti klausa visada yra natūralus procesas.
„Su amžiumi prastėja viskas – klausa, rega, tačiau ne visada amžius yra klausos suprastėjimo priežastis. Neretai iniciatyvos imasi moterys – atveda savo vyrus ar artimuosius, sakydamos, kad nebegali su juo susišnekėti. Antra grupė žmonių – tai dirbantieji, kurie pastebi, kad klausos ima trūkti darbe. Galiausiai, jei girdite, kad jūsų kaimynas labai garsiai klausosi radijo ar televizoriaus, gali būti, kad jam taip pat reikia apsilankyti pas ausų gydytoją“, – patarė G. Gylys.
Daugiau skaitykite čia.
