Anuo metu, matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 1-12)
Visi Šventieji, kuriuos atmename lapkričio 1 –ąją yra daugybė tų, kurie pripažino savo nuodėmę, atsisakė teisintis ir reikalauti privilegijų bei atsidavė vien į Dievo gailestingumo rankas. Jie – ne herojai, kuriais įmanoma tik žavėtis, bet sekti juos – per sunku.
Jie – normalūs vyrai ir moterys, mokiniai, įvairiausiais laikais besistengiantys išmokti Evangelijos pamoką. Tarp jų, atrodo, yra ir netikintys geros valios žmonės, gyvenantys ne vien dėl savęs.
Apreiškime Jonui skaitome apie neįtikėtiną reginį: “Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9). Niekas neišskiriamas. Visos tautos, kultūros yra drauge. Vietos užtenka visiems! Ir ne tik Ten. Ir čia. Net Lietuvoje! Šią minią sudaro Dievo vaikai. Ir tai – šventųjų šeima. Jie atsiliepė į kvietimą būti šios didelės tautos nariais.
Jie nėra VIP’ai. Paulius pasakytų: “Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia” (1 Kor 6, 11). Čia kalbama apie silpnuosius, ligotuosius, apleistuosius. Apie žmones, kurie nestovi, o klūpi prieš Dievą. Ne pakelta, bet nuleista galva. Ne reikalaujantys, bet maldaujantys. Jie – šventieji ne po mirties. Jau nuo dabar, nuo tos valandos, kai tampame Dievo šeimos nariais per Krikštą, nuo tada kai “atsiskiriame” (juk tai reiškia šventas) nuo pasaulio liūdno likimo.
Šventumas yra (turi būti) kiekvieno tikinčiojo esminiu gyvenimo uždaviniu. Visų asmeninių ir kolektyvinių idėjų, svajonių, minčių, veiksmų, pasirinkimų, projektų horizontu. Šventumas nėra „asmeninis reikalas“. Panašiai kaip tokiu nėra nei buvimas Dievo vaiku ar priklausymas Jo šeimai – Bažnyčiai.
Tiesą sakant, čia šneka apie revoliuciją žmonių gyvenime. Evangelijos terminais kalbant, šventumas yra palaimingumas. Evangelijos pagal Matą (5, 1-12) tekstas yra žmogaus būties konstitucija. Palaiminimai gali padėti žmogui išeiti iš dabarties liūdnos padėties. Evangelinė džiaugsmo samprata aukštyn kojom apverčia šiandien dominuojančios kultūros reikalavimus. Kaip įmanoma būti laimingu kai esi vargšas, liūdintis, taikingas, gailestingas? Bet jei įdėmiai įsižiūrėsime, pamatysime, kad apkartusio gyvenimo priežastys yra nepasotinami rajumas, linksmybė, arogancija, gašlumas, godumas, nedėmesingumas aplinkai. Šventumo kelias nėra kuo nors ypatingas. Tai tik kasdienės pastangos gyventi pagal Jėzaus Evangeliją.
Kunigas Artūras Kazlauskas
