„Visa, ką parašome, šiandien yra pirmiausia perskaitoma mašinų“, – sako kultūros tyrinėtojas Matthew Fulleris. Londono universiteto profesorius, tarptautinio pripažinimo sulaukusios knygos „Blogoji medija“ autorius spalį skaitė atvirą paskaitą Kauno technologijos universitete (KTU).
Pokalbis su M. Fulleriu prasideda nuo Kauno architektūros. Mokslininką sužavėjo miesto, kurį puošia monumentiniai tarpukario pastatai, vaizdas nuo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios stogo. Pirmą kartą mūsų šalyje apsilankęs mokslininkas teigia, jog, būdama tokia maža, Lietuva yra stebėtinai kosmopolitiška.
Žurnalistas, tyrėjas, dėstytojas, rašytojas, programuotojas (jo paties apibūdinimu – „klasikinis humanitaras“) domisi pačiomis įvairiausiomis sritimis – nuo tarprūšinio bendravimo iki medijų ir galios studijų.
Pasak M. Fullerio, medijos ir ekologija – svarbiausios temos, kurios persmelkia visų mokslo sričių, taip pat ir humanitarinių mokslų, studijas ir tyrimus. KTU „Santakos“ slėnyje surengtame antrajame „Zooetikos“ paskaitų cikle kalbėjęs apie tarprūšinę komunikaciją, kultūros tyrinėtojas teigia ieškantis būdų, kaip žmonių bendravimas su kitomis ekosistemomis galėtų praturtinti mūsų patirtį.
– Pabrėžiate, jog kalbate ne apie asketišką „žalią“ gyvenimo būdą, tačiau apie komfortiškesnį, pilnavertį gyvenimą, kurį galėtume patirti, pasitelkę į pagalbą kitas rūšis. Ką turite omenyje?, – paklausėme M. Fullerio.
– Pavyzdžiui, visoje Žemėje auga keli šimtai tūkstančių augalų rūšių, apie 70 proc. iš jų – valgomi, tačiau kaip maistines kultūras auginame tik apie 200 rūšių.
Visuomenėje egzistuoja labai daug draudimų, susijusių su augalų vartojimu. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje žmonės bijo grybų, nes mano, kad visi jie nuodingi. Jie ne tik grybų nerenka, bet neretai ir nuspiria. Lietuvoje jūs daug daugiau išmanote apie grybus, todėl patiriate daugiau malonumo – vaikščiodami miške grybaudami, grybus valgydami.
– Jūsų naujausia knyga „Blogoji medija“ kalba apie kitokias sistemas – techniškąsias „gyvybės formas“.
– Šiandien pasaulį iš dalies kuria programinės sistemos. Jeigu XX a. buvo biurokratijos amžius, dabar neabejotinai gyvename kibernetinės valdžios laikais. Po Edwardo Snowdeno skandalo tapo aišku, kad kibernetinis karas yra kasdienės didelių korporacijų veiklos dalis.
„Blogoji medija“ („Evil Media“, MIT Press, 2012 – aut. past) – tai mano ir kolegos Andrew Goffey‘o makiaveliška šių laikų interpretacija. Iškėlėme klausimą – kaip Nikolo Makiavelis būtų parašęs „Valdovą“, jei būtų rašęs apie XXI-ojo amžiaus medijų kultūrą? Aptariame principus ir strategijas, kuriais veikia paieškos sistemos, socialinės medijos. Mūsų tikslas – atrasti kultūrinius rezonansus išskirtinai techniškoje realybės dalyje.
– Ką turite omenyje?
– Dažnai manoma, kad technologijos yra neutralios, lyg jos nebūtų kultūros dalis. Tai – ne visai tiesa. Mes norime apibrėžti tas kultūrines formas, kurios kyla iš šio, tariamai, neutralaus techninio konteksto.
Šis mūsų pokalbis vyksta ir realybėje, ir įrenginio, kuris jį įrašinėja, mikroschemoje. Tai, kad šiandien kultūra kuriama keliuose lygmenyse ir kai kurie iš jų neišvengiamai yra programiniai, kai kurie – mechaniniai, susiję su įtaka ir galia. Jeigu esi įmonė, kuri rašo algoritmus, kuria duomenų struktūras, iš principo valdai šiuolaikinės kultūros atminties išsaugojimą.
– Kalbate apie konkrečią įmonę?
– Jei 1980-aisiais–1990-aisiais ta įmonė buvo „Microsoft“, šiandien ji yra „Google“. Manau, kad iki galo to nesuvokia nei „Google“, nei žmonės, dirbantys kultūros, meno srityje.
Ką reiškia rašyti, kai viskas, ką parašai, yra interpretuojama kalbos redagavimo programos? Juk kai, pavyzdžiui, rašai trumpąją žinutę, kompiuteris tavo telefone bando atspėti, ką tu nori pasakyti. Taigi, rašai ne tik asmeniui savo kontaktų sąraše, bet kuri ir duomenų bazę, kuri tuo pačiu metu naudojama kuriant kalbos analizės algoritmus, kurie, savo ruožtu, bando atspėti, ką tu nori pasakyti ir siūlo savo variantus.
– Knygos pavadinime figūruoja blogio apibrėžimas. Ar ne per stipru?
– „Google“ korporacijos moto yra „Nebūk blogas“ (angl. „Don‘t be evil“), naudojame „blogį“ šiame kontekste. Klausiame: na, o ką „Google“ darytų, jei stengtųsi būti „blogi“.
Šiuolaikinės galios supratimas fundamentaliai pasikeitė, ji tampa skaitmeninė. Tam, kad įgautum galios, nebūtinai turi būti blogas, užtenka atsirasti toje vietoje, kurioje atsitinka kultūrinis ar socialinis reiškinys.
– Minite kalbą. Ji – vis dar pagrindinis komunikavimo įrankis?
– 1960-aisiais filosofai, tokie kaip Marshallas McLuhanas manė, jog kalba išnyks ir mes bendrausime vaizdais. Šis spėjimas nepasitvirtino, arba, tiksliau, jei pasitvirtino, tai ne visai taip, kaip buvo pranašauta. Taip, yra gausybė video medijų, bet taip pat yra labai daug teksto. Kalba tampa vis daugiau ir daugiau rašytinė, tačiau ja vis dažniau rašo ne žmonės, o mašinos. Abėcėlė, kuri buvo sukurta žmonių bendravimui, tampa skaitmeniniais kodais, kuriais tarpusavyje bendrauja įrenginiai.
– Tad, jeigu kalba naudojama vis labiau, ir vis įvairesniais būdais, kodėl humanitariniai mokslai yra visuotinai pripažintoje krizėje? O gal kalba nebe šių mokslų objektas?
– Taip, humanitarinių mokslų padėtis yra sunki – bent jau Jungtinėje Karalystėje jiems nebeskiriama valstybės finansavimo, visi ištekliai tenka tiksliesiems, arba, vadinamiesiems STEM mokslams (angl. science, technology, engineering, mathematics). Kita vertus, būtent STEM sritims humanitariniai mokslai yra būtini, kad jie suprastų iššūkius su kuriais šiandien susiduria.
Būtent šie mokslai tampa kultūros dalimi, visuomenė tampa vis labiau kompiuterizuota. Todėl, mano supratimu, atsiranda vis daugiau galimybių naujoms humanitarinių mokslų formoms, vadinamiesiems posthumanitariniams mokslams.
– Apie kokias naujas galimybes kalbate?
– Šiandien humanitariniai mokslai nebegali būti atskirti nuo tiksliųjų ir gamtos mokslų, nuo aplinkosaugos problemų, tokių, kaip pavyzdžiui, klimato kaita. Atsiranda daug sričių, kurios gali būti tyrinėjamos tik susijungus kelių mokslo sričių interesams ir ištekliams. Pavyzdžiui, moralės klausimai keliami ir neuromokslo, ir psichologijos.
Humanitariniai mokslai keičiasi, kaip jie keitėsi ir atsiradus feminizmui – persitvarkė viskas nuo teologijos iki teisės. Atsirado kalbų geografijos, kultūros studijos. Tam tikra prasme, šiandien kai kurie iš feminizmo keliamų klausimų yra tokie patys, kuriuos kelia gamtos mokslai: kokia lyties paskirtis? Koks yra gamtos ir kultūros santykis? Ką lemia biologinė prigimtis?
Kita vertus, humanitarams būdinga dejuoti. Vos tik atsiradus naujai medijai, humanitarai ima pergyventi ir verkšlenti dėl praėjusio „aukso amžiaus“. XX a. tai buvo televizija, XIX a. – romanai ir taip toliau. Tai – iš dalies teisinga, bet ir juokinga.
– Knygoje minite, jog norintieji daryti įtaką šiandien privalo išmanyti kompiuterių mokslą. Kokio gilumo turėtų būti šios žinios?
– Gyvename tokiame amžiuje, kai kultūra įgauna skaitmeninę formą. Taigi, manau, kad protinga būtų bent šiek tiek išmanyti pagrindines kompiuterines formas, pagrindines sąvokas. Nebūtina tapti kompiuterių žinovu, tačiau svarbu žinoti, kas, pavyzdžiui, yra duomenų bazė, kokių rūšių duomenys egzistuoja, ką reiškia juos kaupti. Jeigu šiandien esi paauglys, vadinasi, didelė dalis tavo gyvenimo vyksta socialiniuose tinkluose. Turi išmokti juos skaityti taip, kaip skaito tave – ne tik žmonės, bet ir mašinos.
Tai – tas pats, kas gyvenant mieste suvokti, kaip vyksta automobilių eismas. Tiesiog naudingos žinios apie šiandienos pasaulį.
– „Mus skaito mašinos“. Skamba gąsdinančiai.
– Nebūtinai. Mašinos gali būti ir geros – gal tu joms patiksi, gal jos tavimi susidomės. Pavyzdžiui, gulėdamas ligoninės reanimacijoje tikiesi, jog įrenginiai tavo gyvybinius signalus perskaitys teisingai.
– Kita vertus, visas mašinas sukūrė žmonės. Taigi, už viską, ką daro mašinos, esame patys ir atsakingi?
– Manau, kad ties 1970-ųjų viduriu peržengėme ribą, kai vienas žmogus galėjo suvokti, kas vyksta kompiuterio viduje. Šiandien mikroschemas kuria komandos, pasiskirsčiusios funkcijomis, jas „augina“ algoritmai. Mašinos mokosi, yra daug lygmenų, kuriais jos gali daryti mums neįsivaizduojami dalykus. Tame nebūtinai dalyvauja žmogus.
Tai įdomu, nes individuali atsakomybė tampa kolektyvine, socialine atsakomybe. Tai reiškia, kad kompiuterija yra kolektyvinis procesas ir to išraiška yra tokie judėjimai, kaip „Open Source“, skatinantys naudoti ir kurti atviros prieigos, nemokamą programinę įrangą.
– Jums kalbant iškyla žmogaus, įkalinto mašinų pasaulyje, vaizdinys. Medijos – tarsi nauja religija, formuojanti naujas elgesio normas.
– Galbūt ir egzistuoja koks nors geras motininis kompiuteris, kuris mumis visais rūpinasi (juokiasi, – aut. past.) Medijos vadinamos ir narkotiku, sukeliančiu priklausomybę, egzistuoja ir kitokie apibūdinimai.
Įdomu tai, kad žmonės nuolatos bando save apibrėžti metaforomis, dažnai naudodami ir technologines sąvokas.
Pavyzdžiui, psichoanalizės dėsniai vadinami mechanizmais, žmogaus kūno funkcijos prilyginamos įvairiems įrenginiams – prisiminkime „biologinį laikrodį“ ar „neuronų tinklus“.
– Naujųjų medijų nekritikuojate, jūsų vartojama „blogio“ sąvoka iš tikro nereiškia blogio, nemanote, kad socialiniai tinklai mažina tarpusavio bendravimo kiekį. Kodėl manote, kad prasminga apskritai kalbėti apie medijų įtaką?
– Vyksta tiek daug pokyčių: klimato kaita ir katastrofos, atmosferos pokyčiai. Turime apie tai kalbėti, iš naujo apibrėžti ekonominius, gamybinius santykius, santykius tarp skirtingų gyvybės formų. Medijos – tai būdas, kuriuo save suprantame: per jas save atpažįstame, bendraujame, skleidžiame informaciją. Turime suvokti, kaip visuomenė formuojama per medijų sistemas.
Tam tikra prasme – nėra kitos išeities. Šiuolaikiniame pasaulyje ekologija ir medijos yra pagrindinės varomosios jėgos.
