Lietuvoje per keletą pastarųjų metų pastebėtas naujas reiškinys: buvę aukšti vidaus reikalų sistemos pareigūnai suka į politiką. Siekiant sumenkinti jie vadinami buvusiais mentais. Profesionalūs politikai kalba apie specifinį tokių žmonių mentalitetą, kurį jie atsineša į politiką.
Naujausias į politiką pasukusio pareigūno pavyzdys – vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Jis rodo ambicijas dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose, dėl bendradarbiavimo kalbasi su socialdemokratais ir Liberalų sąjūdžiu, nors gali ir pats išsikelti kandidatūrą artėjančiuose Seimo rinkimuose. Aukštą vietą rinkimų į Seimą sąraše jam linkę pasiūlyti ir „tvarkiečiai“, ir „darbiečiai“.
Kai kuriems ilgamečiams politikams patinka, o kai kuriems kliūva S. Skvernelio veikimo stilius: jis pasakė viską, ką galvoja apie Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, jis uždraudė pavaldžių įstaigų vadovams be jo žinios susitikinėti su politikais, jis stojo ginti įtariamą kontrabandininką nušovusį pasienietį ir dėl to susikirto su prezidente.
Kiek anksčiau į politiką pasuko geras S. Skvernelio pažįstamas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovas Vitalijus Gailius. Jis laimėjo Seimo nario mandatą ir prisijungė prie liberalų.
Kaip nepriklausomas kandidatas mandatą praėjusiuose rinkimuose Panevėžyje laimėjo buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys.
Du buvę aukšti policijos pareigūnai laimėjo mero rinkimus: buvęs generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius – Alytuje, buvęs generalinio komisaro pavaduotojas Kęstutis Tubis – Anykščiuose. Pastarasis irgi bendradarbiauja su Liberalų sąjūdžiu.
Kas skatina buvusius aukštus pareigūnus eiti į politiką? Ar politikoje galėtų susiformuoti buvusių pareigūnų sluoksnis? Ir kiek tai gerai, kiek nelabai?
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimiras Banelis sako, kad pareigūnų bendruomenėje kartas nuo karto iškyla diskusijų, kaip esamus ar potencialius politikus sudominti statutinių pareigūnų problemomis arba kaip efektyviau ginti savo interesus. Tačiau didesnių diskusijų apie politinį atstovavimą, jo teigimu, nebuvo kilę.
Keistas sutapimas Alytuje ir Anykščiuose
Nepaisant įdirbio statutinėje tarnyboje ir puikaus viešo vertinimo, buvę pareigūnai politinėje aplinkoje vertinami nevienareikšmiškai. Prieš 2015 m. savivaldos rinkimus nutiko du įdomūs dalykai.
Žiniasklaidą pasiekė garso įrašas, kuriame esą užfiksuota moteris, įkliuvusi dėl prostitucijos: ji dviem vyriškiams pasakoja apie intymius santykius su dabar jau buvusiu Anykščių meru Sigučiu Obelevičiumi, jo pomėgius ir bandymus rasti kompaniją grupiniam seksui. Skandalas pasibaigė niekuo, tačiau konservatorius S. Obelevičius nebelaimėjo mero rinkimų. Naujuoju metu tapo K. Tubis.
Alytuje reikalai vystėsi panašiai. Buvęs meras, socialdemokratas Jurgis Krasnickas buvo įrašytas besiginčijantis su atleista Alytaus teatro direktore Laura Radzevičiūte. Įrašas skandalingas dėl mero vartojamos leksikos: pavyzdžiui, Lietuvą jis pasiuntė n***ui. J. Krasnickas rinkimų irgi nelaimėjo. Alytaus meru išrinktas V. Grigaravičius.
Vienas politikas DELFI pasakojo manantis, kad jam tai įdomūs sutapimai: žiniasklaidai pateikiamas skandalingas įrašas, ilgamečiai merai sukompromituojami, rinkimus laimi buvę statutiniai pareigūnai, vis dar turintys pažinčių senosiose savo darbovietėse.
Kiek šiuose svarstymuose tiesos, sunku įvertinti. Tačiau jie atspindi nerimą dėl buvusių pareigūnų įtakos ir galimybių.
Specifinis mentalitetas?
„Kas galėtų paneigti?“ – klausimu į klausimą apie Alytų ir Anykščius atsakė konservatorė Rasa Juknevičienė.
Tačiau politikė akcentuoja, kad buvę statutinių organizacijų atstovai pasižymi specifiniu mąstymu. Kaip pavyzdį ji mini Kauno merą Visvaldą Matijošaitį, kuris sovietiniais metais dirbo milicininku, tiksliau skyriaus viršininko pavaduotoju politiniam darbui.
„Nežinau, ar tai lemia mentalitetas, ar atsitiktinumai, bet kai kuriose savivaldybėse užčiaupta burna opozicijai – padarytas toks darbo reglamentas, kad žmonės iš opozicijos gali paklausti vieną klausimą ir pasisakyti pusę minutės. Net Seime dvi minutes duoda“, – teigė R. Juknevičienė daugiausia kalbėdama apie Kauną.
„Aš manau, kad šie žmonės atsineša tam tikrą mentalitetą. Nesakau, kad jie negali eiti į politiką. Tokių pavyzdžių pasaulyje yra labai daug, tik klausimas, kiek jie suvokia demokratijos svarbą“, – pridūrė politikė.
Panevėžyje kalbama apie didelę Seimo nario, buvusio STT Panevėžio valdybos vadovo P. Urbšio įtaką. Jo vardo judėjimas „Kartu“ Panevėžyje pelnė didelį rinkėjų pasitikėjimą savivaldos rinkimuose, jo pavardė taip pat siejama su byla konservatoriui Vitui Matuzui. Ir nors V. Matuzas šių metų liepą pirmos instancijos teisme buvo išteisintas, tačiau dėl bylos ir skyriaus susiskaldymo nebuvo išrinktas Seimo nariu 2012 m. Seimo rinkimuose.
„Dar dirbdamas STT, jis ypatingai kovojo prieš mūsų partiją. Kas ten buvo, aš nežinau, teismas tegul aiškinasi dėl V. Matuzo kaltumo arba nekaltumo, bet, akivaizdu, kad jis iš karto po to išėjo į politiką ir tą kortą naudojo politikoje“, – teigė R. Juknevičienė.
P. Urbšio pavardę savo tinklaraštyje mini ir pagal Lietuvos ir valstiečių žaliųjų sąjungos sąrašą į Panevėžio miesto tarybą išrinkta Gema Umbrasienė. Ji rašo, kad po vieno P. Urbšio pokalbio su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku, verslininku Ramūnu Karbauskiu buvo sunaikintas ir iš naujo sukurtas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Panevėžio skyrius. Jos teigimu, iš skyriaus tuomet pasitraukė apie 70 žmonių, įskaitant ją pačią.
M. Jastramskis: į politiką atveda pasitikėjimas policija
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto dėstytojas Mažvydas Jastramskis teigia, kad kalbant apie sistemines priežastis, kodėl buvę pareigūnai pasuka į politiką, gali egzistuoti keli variantai. Visų pirma, sukti į politiką skatina aukštas policijos reitingas, kuris savotiškai suteikia išankstinį visuomenės pasitikėjimo kreditą.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ liepos mėnesio duomenimis, Lietuvos policija pasitiki 59,1 proc. žmonių, nepasitiki – 13,4 proc.
„Jei palyginsime su Seimu, politinėmis partijomis, prezidentu ar net Vyriausybe, tai žmonės policija pasitiki kur kas daugiau. Vadinasi, žinomas žmogus, buvęs vienas iš policijos ar kitos panašios struktūros vadovų, kuriuo buvo pasitikima, iškart turi gana aukštą pasitikėjimo kapitalą. Jam lengviau pereiti į politiką nei kokiam nors nežinomam žmogui iš institucijos, kuria nepasitikima“, – sako M. Jastramskis.
Pasak politologo, iš kitos pusės, galima galvoti apie tam tikrą poreikį ar norą atstovauti savo bendruomenės – statutinių pareigūnų – interesams.
„Lietuvoje profesinės sąjungos yra gana silpnos – ar tai būtų darbininkų, mokytojų, ar statutinių pareigūnų. Galbūt todėl iš bendruomenės egzistuoja palaikymas tokio tipo politikams, nes galvoja, kad jie atstovaus jų interesams efektyviau“, – sakė M. Jastramskis.
