Vienas kaunietis metė gerai apmokamą darbą ir pasiėmęs pilną kuprinę daiktų iškeliavo pasaulio pažiūrėti. Autostopu keliaujantis Aurimas Seilius tikina, jog kelionėje pilna iššūkių, tad reikia mokėti džiaugtis net ir smulkmenomis. Keliautoją labiausiai žavi gamta ir vietos gyventojai.
Kiek laiko jau tiksliai keliauji?
Jei taip tiksliai, tai iš namų išvykau liepos 18d. 2014 metais. Sausio viduryje apsistojau Pekine dėl ekonomių sumetimų. Per tą laiką aplankiau Hongkongą ir Mongoliją. Spalio pirmą išvykstu į DPRK, paskui Pekine pasikeisiu pasą ir tada jau į Pietus.
Kokius daiktus su savimi pasiėmei į kelionę?
Svarbiausia nepersikrauti drabužiais, bet būti pasiruošus visiems galimiems scenarijams. Pilna kuprinė svėrė apie 30 kg.
Taigi, miegojimui: palapinė, paklotukas, miegmaišis, šilkinis įdėklas miegmaišiui. Maistui: puodas (~1,5l), lėkštutė/dangtis, degilklis, plastikinis puodelis, šakutšaukštis ir šiek tiek maisto pradžiai. Technika: PC, Fotoaparatas + objektyvai, Gopro, telefonas (ko gero, sunkiausias komplektas). Drabužiai: pūkinė striukė, Šturmė, šturminės kelnės, kelnės x2, šortai x2, marškiniai, marškinėliai x2, apatiniai, kojinės, kepurė nuo saulės, šilta kepurė, pirštinės, flisas x2, termo apatiniai x2, trekingo batai, sandalai. Higienos reikmenys + miniatriurinis rankšluostis. Remonto rinkinys: siūlai, adatas, lipni juosta, kelios tvirtos virvutės ir juosta(tokia iš kurios būna kuprinių diržai). Dokumentai, skiepų pasai, laivininkystės kursų sertifikatai, Lietuvos vėliava, peilis ir kitos smulkmenos. Taip pat Lenkijos žemėlapis (kurį jau atidaviau gerajam čekui) ir skrybėlė, kurią padovanojau vienai žavingiausių iš visų mano matytų panelių, taip pat skautiškas kaklaraištis. Dar „super duper“ daiktas „celofaninis“ lietpaltis, kurį jau po poros naudojimų perklijavau su lipnia juosta, bet vis tiek geras daiktas.
Kuprinė mano jau dabar veteranė, nuo 2008 metų dirba, bet kad ir braška traška, bet gerai – dar laikosi.
Kas paskatino mesti gerai apmokamą darbą ir pradėti keliauti?
Na kelionės mane visada domino ir aš buvau toks nenustygstantis vietoje jau pakankamai senai. Manau, vienos priežasties negalėčiau nurodyti, ko gero, buvo daugiau nei viena. Kompleksas priežasčių. Galiausiai, reikia leisti svajonės pildytis.
Kiek šalių jau aplankei? Pagal ką susidarai maršrutą, kur keliausi?
Jei per visą gyvenimą, tai esu aplankęs, ko gero, netoli 40 šalių. Šioje kelionėje bent dieną, pabuvojau 16-oje šalių ir Hongkonge.
Tokio kaip tikslaus maršruto nusprendžiau neplanuoti jau trečiąją kelionės savaitę. Todėl, kad planai neišdega arba keičiasi, tad dabar geriausias planas – jokio plano. Turiu kryptį, norų ir laiko.
Kur apsistoji? Kiek laiko užsibūni vienoje vietoje?
Na tranzavimo metu geriausias draugas palapinė, dar esu „couchsurfing“ bendruomenės narys, kas nepaprastai paranku didesniuose miestuose. Taip pat ne kartą pasitaikė apsistoti pas atsitiktinius žmones.
Taipogi, teko nakvoti ir keisčiausiuose vietose, kaip statybų aikštelė, parkas miesto viduryje Rijekoje, viduryje dykumos šalia „Vartų į pragarą“, sunkvežimio treileris Kazakstane prie -10°C, sunkvežimio kabina (ne kartą), labai šaltoje traukinių stotyje Kinijoje, viešbučio vestibiuliuose Kinijoje. Paskutinė išvyka buvo – nakvynė ant didžiosios kinų sienos.
Kiek laiko užsibūnu labai priklauso, kaip jaučiuosi šalyje, mieste. Iš Stambulo pabėgau po 6 dienų, o Gruzijoje, vietoj planuotų kelių savaičių, užsibuvau pusantro mėnesio.
Žinoma, smalsu ir tai, kaip pragyveni: ar užsidirbi, ar iš santaupų?
Pradžia kelionės buvo santaupos, apsistojau Pekine užsidirbti (nors konkretaus plano nebuvo). Dabar jau kelsiu sparnus.
Su kokiais šiaip sunkumais susiduri kelionėje?
Sunkumai yra gan aktualus klausimas, tačiau atsakymas kinta su laiku. Kas atrodė sunkumai kelionės pradžioje, po kelių mėnesių tiesiog kėlė šypseną. Tačiau, naujos šalys, nauji potyriai, aš jau nebepastebiu sunkumų, tiesiog kaskart naujas iššūkis.
Kaip tave pasitinka kitų kultūrų žmonės? Ar lengva su jais bendrauti?
Kol kas dar palyginus nedaug nukeliavau, daugiau kaip 27 tūkst. km. Per tą laikotarpį susidariau įspūdį, kad kaip žmonės mane priima, šiek tiek priklauso ir nuo kultūros. Kaukaziečiai, persai, musulmonai, jie atviresni ir labiau pasiryžę su tavim kontaktuoti. Europiečiai gal kiek uždaresni, bet kaskart, kai pasirodai įdomus ir taikus žmonėms, jie pasitinka tave išskėstomis rankomis.
Galiu pasakyti, kad buvau priimtas tiek pasiturinčių žmonių, kuriems papildomi keli žmonės prie stalo didelio skirtumo nesudaro, taip pat – žmonių, kurie buvo pasiryžę paskutinį duonos kąsnį atiduoti tam, kad tik pasijaustume laukiami svečiai.
Neretai sutikti žmonės, pribloškia savo paprastumu ir nuoširdumu, tai leidžia pažvelgti į vertybes kitomis akimis. Gyvendamas rutinoje tokių dalykų nepastebėdavau, galva būdavo užkrauta visai kitokiomis mintimis.
Kuri šalis patiko labiausiai? Kodėl?
Kiekviena šalis turi kažką tokio savito, kiekvienoje šalyje įspūdžiai išskirtiniai, todėl visos šalys man asmeniškai patiko, nedrįsčiau lyginti, dėl skirtumų tiek kultūrinių, tiek demografinių ar ekonominių. Tiesa galėčiau išskirti šalis, kuriuose praleidau daugiausiai laiko, tai būtų Gruzija ir Iranas. Šios dvi šalys išskirtinės.
Bet kas yra tas išskirtinumas. Man asmeniškai, šalies veidas yra žmonės ir aš mėgaujuosi gamta. Žmonės visur geri, bet jau aš tokius kelyje sutikdavau. O gamta taip pat savita kiekvienoje šalyje. Kol kas pamačiau 3 jūras, pirmą kartą savo gyvenime ir aplankiau kelias viena už kitą įspūdingesnias dykumas, žygiavau per aukštus kalnus, bridau per upes. Tad ir gamtos mačiau gražios visur.
Ką dar norėtum aplankyti? Ar jau planuoji grįžti į namus?
Na mano tolimesni nuotykiai bus pietryčių Azijoje, tačiau dar prieš tai užsuksiu devynioms dienoms į Šiaurės Korėją. Smalsu pamatyti, kaip viskas pateikiama.
Pradžiai tikslas buvo Naujoji Zelandija, neaplenkiant pietryčių Azijos, Nepalo ir Okeanijos. Kaip pavyks, manau, laikas parodys. Labai norėčiau, bent vieną atkarpą įveikti buriniu laivu. Tikiuosi pavyks.
Dėl namų, žinau, kad vieną dieną grįšiu, bet kada toji diena ateis, šiandien negaliu atsakyti.
Ką patartum tiems, kurie norėtų pasekti tavo pėdomis?
Visų pirmą tiems, kurie norėtų pasekti mano pėdomis, pasakyčiau: „Eikite savo keliu, kurkite savo istoriją, išgyvenkite savo nuotykius“.
Neretai man žmonės sako: „Oi aš irgi taip norėčiau, bet….“ Manau, neturėtų būti jokių „bet“ . Kad ir kokia svajonė būtų, ar tai kelionės, ar iššūkiai, ar nauja profesija, ar sava veikla, nereikia tiesiog svajoti apie tai, reikia imti ir veikti. Vienoje mano mėgstamiausių knygų buvo rašoma, kad naujokus lydi sėkmė. Nereikia bijoti imtis to, apie ką svajoji. Gyvenimas yra nuostabus, reikia mėgautis kiekviena jo akimirka.
Norintys plačiau pasiskaityti apie kauniečio Aurimo Seiliaus keliones, gali tai padaryti keliautojo tinklaraštyje bei socialiniame tinkle „Facebook“.
