Nuo kruvinų 1991 m. sausio 13 d. įvykių praėjo jau beveik ketvirtis amžiaus, tačiau tuometinio KTU Radioelektronikos (dabar – Elektros ir elektronikos) fakulteto dekano Stasio Mickūno prisiminimai apie Lietuvos ateitį nulėmusius įvykius gyvi iki šiol.
Profesorius buvo aktyvus taikaus pasipriešinimo sovietų armijai dalyvis. Kartu su bendraminčiais organizavo kauniečių keliones autobusais į Vilnių ginti strategiškai svarbių objektų. Sausio 13-ąją S. Mickūnas su žmona budėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos centro Kaune.
Dabartiniam jaunimui KTU akademikas emeritas pataria nebūti tik pasyviais stebėtojais, o aktyviai dalyvauti politiniame šalies gyvenime, rūpintis jos ateitimi.
Žmonės buvo nusiteikę ryžtingai
– Kokios nuotaikos tuo metu buvo juntamos Universitete? Kaip buvo nusiteikę studentai? – paklausėme S. Mickūno.
Žmonės buvo įbauginti – tiek akademinėje bendruomenėje, tiek ir pilietinėje visuomenėje jautėsi įtampa. Kauno technologijos universitete (KTU) taip pat buvo juntama karinga nuotaika.
Anuomet studentai į sovietinę kariuomenę dviejų metų tarnybai buvo imami vos pabaigę pirmą kursą, nes armijai ypač trūko kvalifikuotų žmonių.
Atėjus į valdžią Michailui Gorbačiovui ir Sovietų Sąjungoje prasidėjus vadinamai pertvarkai, į kariuomenę paimti studentai buvo grąžinti į Universitetą tęsti mokslų. Dauguma šių jaunų vyrų sugrįžo iš Afganistano, kur buvo matę kulkų. Per sausio įvykius jie atrodė įsitempę kaip degtukai.
Studentų agituoti nereikėjo
– Kaip jūs prisidėjote prie taikaus pasipriešinimo sovietų armijai?
Melas, savęs apgaudinėjimas, įtampa mūsų aplinkoje buvo visiems įkyrėjusi, todėl daugelis stengėsi aktyviai prisidėti prie pasipriešinimo sovietų armijai.
Aš, kaip ir studentai, taip pat buvau nusiteikęs karingai, todėl, kai penktadienį (1991 m. sausio 11 d., – red. past.) fakulteto valgykloje prie manęs priėjo buvęs vakarinio skyriaus studentas Maslauskas, kurio vardo, deja, neprisimenu, prisistatęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio savanoriu, ir paprašė paagituoti žmones važiuoti į Vilnių, nedvejodamas sutikau. Prisimenu, pasakiau jam: „Visi patys veržiasi, žmonių yra kiek tik nori“.
– Kaip buvo organizuojamas žmonių vežimas autobusais iš Kauno į Vilnių?
Sąjūdžio atstovams autobusus kelionei į Vilnių paskolino tuometinis Kauno autobusų parkas.
Dar tą pačią dieną kartu su Maslausku nuėjome į „srautinę“ paskaitą, kurioje buvo 200 studentų. Mums paskelbus apie iniciatyvą sausio 12 d. vykti į Vilnių, buvo girdėti daug karingų ir ryžtingų pritarimo šūksnių.
Tuo metu visuose dabartinio KTU Elektros ir elektronikos fakulteto kursuose mokėsi apie 1,2 tūkst. jaunų vyrų.
Pirmasis fakulteto dekanas Emilijus Vaineikis yra pasakęs, kad toks studentų skaičius prilygsta kariuomenės pulkui.
Į Vilnių vyko pilni autobusai
– Kiek žmonių iš jūsų vadovaujamo fakulteto ir apskritai iš KTU išvyko į sostinę?
Nors žmonės rinkosi iš visų fakultetų, tačiau tik Radioelektronikos fakultetas užpildė visą autobusą, sutalpinusį 30-40 žmonių. Matyt, tokį aktyvumą nulėmė tai, kad mūsų fakultetas buvo labai vyriškas – daug studentų buvo tarnavę kariuomenėje.
Mano žiniomis, keleiviai nebuvo tik iš KTU: prisijungė tiek Sąjūdžio savanoriai, tiek visuomenė.
– Ar žmonėms autobusuose reikėjo įsigyti bilietą?
Bilietų nereikėjo pirkti. Visi norintieji galėjo vykti nemokamai.
– Nebijojote, jog už studentų agitavimą vykti į Vilnių ir priešintis sovietinei armijai, galėjote atsidurti kalėjime, būti pašalintas iš pareigų ar patirti kitokių griežtų sankcijų – juk nepriklausomybė dar atrodė trapi, buvo juntama KGB ranka?
Tuo metu viską dariau pagal savo vidinę nuostatą, baimės nejaučiau. Vertinant tuometinę situaciją, jau matėsi, kad jėga vargu ar tebebuvo KGB pusėje.
Pagerbė žuvusių studentų atminimą
– Du iš keturiolikos Sausio 13-ąją žuvusių asmenų buvo KTU studentai Rolandas Jankauskas ir Virginijus Druskis. Ar teko juos pažinti?
V. Druskio nepažinojau, nes jis buvo vilnietis ir mūsų fakultete studijavo neakivaizdžiai. Vos įstojęs į Universitetą, jis buvo paimtas į sovietinę armiją. Virginijus Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo savo asmenine iniciatyva, ne kartu su kitais KTU studentais.
R. Jankauskas taip pat mokėsi dabartiniame Elektros ir elektronikos fakultete, buvo ketvirtakursis iš Marijampolės. Kariuomenėje netarnavo, žaidė krepšinį ir buvo aktyvus jaunuolis. Rolandas vyko į Vilnių minėtais autobusais, kartu su kitais žmonėmis iš KTU.
– Kaip dabar yra minimas šių jaunų drąsių žmonių atminimas?
Žuvusių studentų mirties metinių proga į mane kreipėsi tuometinės Fizikos katedros mokslo darbuotojas Algis Meškauskas, kuris fakultete pasiūlė pakabinti atminimo lentą mirusiesiems pagerbti.
Tuometinės Teorinės radiotechnikos katedros darbuotojo Juozo Sveikatos iniciatyva, šalia fakulteto taip pat buvo pastatytas koplytstulpis Sausio 13-osios aukoms atminti.
Linki nebūti pasyviais stebėtojais
– Kur jūs buvote Sausio 13-osios naktį?
Šeštadienį, sausio 12 d., buvau pas savo dukras Vilniuje. Į atmintį tada įstrigo ištuštėjusių Vilniaus gatvių vaizdas – niekur nesimatė žmonių ir buvo labai tylu.
Vakare grįžau į Kauną. Naktį, kartu su žmona, budėjome prie Lietuvos radijo ir televizijos centro, kitaip dar vadinamo Telecentru, Kauno filialo Žaliakalnyje. Kartu su dar keliais šimtais žmonių užrėmėme vartus ir išbuvome visą naktį. Tankai Kaune nepasirodė.
– Ko palinkėtumėte dabartiniams studentams Laisvės gynėjų dienos proga?
KTU Elektros ir elektronikos fakultete dirbau daugiau nei dvidešimt metų, todėl jame šiuo metu besimokantiems studentams noriu palinkėti domėtis ne vien elektronika ir signalais, bet ir visuomeniniais įvykiais, sekti naujienas, nebūti tik pasyviais stebėtojais, o aktyviai dalyvauti politiniame šalies gyvenime, rūpintis jos ateitimi.
