„Tu jau didelis!“, „Išsivalyk dantis!“, „Būk atsargus!“ – tai girdėjome vaikystėje, o bėgant metams prisidėjo dar vienas paliepimas: „Būk atsakingas!“ Kaip jaunas žmogus supranta atsakomybę, ar verta ją ugdytis ir kaip tai daryti?
Savo patirtimi dalijasi Kauno arkivyskupijos Šeimos centro vykdomo projekto jaunimui „Būk atsakingas: jaunų žmonių socialinės atsakomybės ugdymas ir rengimas šeimai Kauno mieste ir regione“ savanoriai Linas J. (25 m.) ir Sandra Ž. (23 m.) bei profesionalias įžvalgas pateikia psichologė Virgilija Lizdenienė.
Linai, Sandra, ar laikote save atsakingais žmonėmis? Ką Jums reiškia atsakomybė?
Linas. Save laikau atsakingu žmogumi, tiksliau pasakius, nuolat siekiu toks būti. Kol esi jaunas ir nepatyręs, atsakomybė atrodo tik rimtų žmonių reikalas. Bet ateina laikas, kai turi tapti rimtas. Man atsakomybė yra meilė sau ir artimui. Pirmiausiai sau, nes kai sugebi būti atsakingas už save, tada esi pajėgus perimti atsakomybę ir už savo artimą.
Sandra. Negaliu drąsiai teigti, kad esu atsakinga. Man atsakomybė reiškia, kad reikia teisingai priimti sprendimus, atsižvelgiant į savo vertybes, o vertybių hierarchija visų skirtinga. Būdama paauglė, patikėjau dauguma, kuri teigė, jog aukštasis diplomas yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime, jog be jo žmogus nėra visavertis. Pradėjus siekti diplomo suvokiau, kad specialybė įdomi ir teikia džiaugsmą, bet kėliau klausimą ar būsiu laiminga visą savo gyvenimą dirbdama šioje srityje? Ir tuo suabejojau. Daug kas sakytų, kad esu neatsakinga, nes mečiau studijas universitete, kad dabar mokyčiausi profesinėje mokykloje. Bet aš atsakingiau pažiūrėjau į savo gyvenimą, o ne į savo diplomą. Man buvo svarbiau atrasti savo profesinį pašaukimą ir sekti juo. Kai jį suradau, suvokiau, kad pasielgiau teisingai.
Iš ko Jūs mokėtės atsakomybės?
Sandra. Gyvenimas taip susiklostė, kad nuo 14 metų gavau beveik nevaržomą laisvę. Turėjau dvi alternatyvas. Pirmoji – pasiduoti laisvei, per daug negalvojant apie pasekmes. Antra – kuo anksčiau pradėti galvoti apie pasekmes ir kuo anksčiau stengtis atsispirti įvairioms pagundoms. Nors ir pasirinkau pastarąjį variantą, viskas klostėsi ne taip, kaip norėtųsi. Daug kur pasimečiau, suklydau, pasidaviau. Atsakomybės teko mokytis ilgai ir labai sunkiai. Man pasisekė, kad kažkaip stebuklingai į mano akiratį pateko Kauno arkivyskupijos Šeimos centras ir jo programa „Pažink save“. Atrodo, taip ilgai stengiausi atsakyti į klausimus, kurių net pati nežinojau, o toje programoje svarbiausi klausimai buvo pateikti ant lėkštutės.
Linas. Aš atsakingumo mokiausi iš savo paties ir kitų padarytų klaidų, ieškojau jų priežasčių. Nuolat mesdavau studijas. Savo apsisprendimu esu pakeitęs keturias ugdymo įstaigas, nežinau, kaip jums, bet man tai atrodo daug. Tokius sprendimus priėmiau, nes bijojau kančios, bijojau, kad reikės dar labiau stengtis ir save atiduoti studijuojamiems dalykams, pradėjau abejoti savo jėgomis, maniau, kad nepajėgsiu padaryti, kam buvau pasiryžęs. Tik vėliau pamačiau, kad su tokiu požiūriu toli nenukeliausiu.
Būdami jauni, žengėte labai atsakingą žingsnį – pasakėte „Taip“ santuokai. Ar nebuvo baisu?
Linas. Gal šiais laikais atrodo, kad labai jaunas, tačiau jei pažvelgtume į praeitį, jei ne mūsų pačių, tai mūsų pažįstamų tėvai susituokdavo panašaus amžiaus ar net dar jaunesni. Atsakymas į šį klausimą, manau, aiškus todėl, kad labai myliu savo žmoną. Draugystės pradžioje nutarėme, kad mūsų draugystė bus skaisti, t. y. be lytinių santykių. Likome ištikimi savo vertybėms, nes matėme, kokį gėrį tai duoda mūsų santykiams: vertinome ir pažinome vienas kito asmenybes, radome kitų būdų išreikšti savo meilei. Likti ištikimiems šioje srityje kartais buvo labai sunku, tačiau ištvėrėme. Ir vieną kartą supratau, kad noriu su šia mergina praleisti visą savo gyvenimą, kad ir kas nutiktų. Buvo baisu, atrodė, kad viskas pasikeis, lindo abejonės, kad sunkiai seksis gyventi. Tačiau man labai padėjo viena mintis: kai žinai „Kodėl“, ištversi bet kokį „Kaip“.
Sandra. Dėl sunkios šeimos patirties dar būdama vaikas pasakiau sau: stengsiuosi daryti viską, kad mano šeima būtų kitokia. Norėjau valingo, doro, atsakingo vyro. Kai tokį sutikau ir jis man pasipiršo, buvau tikrai išsigandusi. Būtent dėl to, kad nesijaučiau iki galo atsakinga priimti tokį sprendimą. Prie altoriaus nuėjau būdama vos dvidešimt vienerių metų. Vis dėlto nė karto neteko gailėtis dėl savo pasirinkimo. Sukūriau būtent tokią šeimą, apie kurią svajojau – su mylimiausiu žmogumi ir geriausiu draugu. Esu labai laiminga!
Turbūt sulaukėte įvairių nuomonių iš savo aplinkos, kursiokų, draugų dėl tokios skubos?
Linas. Išgirdau keletą bendradarbių replikų, kad neskubėčiau. Mano atsakymas buvo, kad mes niekur neskubame, tiesiog darėme tai, ką nusprendėme daryti.
Sandra. Kai Ignas man pasipiršo, pajutome didžiulį draugų spaudimą. Vieni labai apsidžiaugė ir palaikė, kiti galvojo, kad laukiuosi, treti užvertė klausimais: kodėl taip greit? Kodėl nepagyvenę kartu ir nepabandę? Kam iš viso to reikia? O mums niekad net nereikėjo gyventi kartu iki santuokos ir matuotis vienas kito kaip kokio bato. Kaip tik priešingai: buitis ir rutina mums netrukdė pažinti vienas kito kaip asmens, nereikėjo pyktis dėl ne vietoje padėto puodelio ar neišvalytos kriauklės. Gal kitiems atrodė, kad skubame. Bet iš tiesų ėjome kryžiaus žygius, kol apsisprendėme būti pora, o vėliau – šeima. Netgi būdami draugais matėme, kokie skirtingi esame, ir ilgai svarstėme, ar mums verta pradėti kurti kitokius santykius. Skaudžiausia buvo, kad šeima nuolat bandė atkalbėti nuo šio žingsnio. Abu jautėme didžiulę įtampą ir tai turėjo įtakos mūsų santykiams. Buvome ties išsiskyrimo riba. Ačiū Dievui, atsispyrėme aplinkos spaudimui.
Virgilija, nuo kada psichologiškai žmogus geba prisiimti atsakomybę?
Socialinės atsakomybės pavyzdžiu mūsų kultūroje galime laikyti mokymąsi mokykloje, o moralinė atsakomybė yra siejama su žmogaus vidine pažiūrų apie kitą žmogų, laisvę bei pareigas sistema. Labiau kalbėsiu apie pastarąją. Anot garsiojo raidos psichologijos tyrinėtojo J. Piaget, būtent apie 12 gyvenimo metus žmogus gali pradėti mąstyti abstrakčiai, sugeba atrasti vertybes, kuriomis nori vadovautis, ir gali paaiškinti, kodėl tai daro. Žinoma, tai dar nereiškia, kad dvylikametis iškart ims ir supras, kaip galėtų būti atsakingas žmogus. Juo labiau kad nesunku sutikti ir trisdešimtmečių, kuriems taip pat sunkiai sekasi būti atsakingiems. 12 metų žmogus dar tik pradeda suvokti, kad atsakomybė egzistuoja, o kol įsisąmonina, kol išmoksta elgtis pagal tai, ką suvokia, gali praeiti daug metų. Bet mokytis būti atsakingam – tikrai verta.
Kas parodo, kad jaunas žmogus geba prisiimti atsakomybę?
Apskritai atsakingą žmogų atpažinsime iš to, ar jis nevengia atsakyti už savo veiksmus, ar neišsisukinėja nuo savo elgesio pasekmių. Atkreiptinas dėmesys ir į žmogaus pasirinkimus: ar jis ką nors pasirenka suvokdamas, ką daro, ar įvertina, kokios pasirinkimo pasekmės laukia ateityje.
O jei atsakingumas nesiugdomas? Ką daryti?
„Pamatuoti“ atsakingumą nelengva. Kartais, atrodo, toks neatsakingas jaunuolis netikėtai prisiima atsakomybę už tokius didžiulius dalykus, už kuriuos retas suaugusysis būna atsakingas. Teisingai sakoma, kad savo atsakingumą reikia auginti, tobulinti. Neverta tikėtis, kad jis atsiras vos panorėjus, tai – ilgas, sudėtingas kelias, kuriuo kiekvienas žmogus turi eiti ir niekas už jį jo nenueis. Tad reikia stebėti aplinką ir laukti progų pasimokyti atsakingumo.
Atsakomybė, ypač jaunam žmogui, skamba gana nuobodžiai, o kur – laisvė, ekspromtas?
Labai populiaru sakyti: esu laisvas, todėl darau, ką noriu. Už žodžio „laisvė“ dažnai slepiasi maištas prieš tuos, kurie nori valdyti jauną žmogų, – natūralu, kad kyla pyktis. Retai pasiūloma, kaip reikėtų elgtis, todėl jaunuolis, pats tiksliai to nežinodamas, gali įkliūti į patraukliai pateiktus aplinkos elgesio modelius. O šie modeliai, žinia, bendri daugeliui suinteresuotų viską neatsakingai vartoti – pradedant alkoholiu ir baigiant savo mergina ar vaikinu. Vis dėlto laisvas žmogus atsakingai įvertina aplinką ir jos siūlomus dalykus pagal tai, kaip šie paveiks jo ir kitų žmonių asmenybę, sveikatą ir pan.
Dirbate su jaunomis poromis. Ar jiems vis dar aktualu santuoka, šeima, įsipareigojimai?
Įsimylėjėlius greitai užvaldo troškimas būti su mylimuoju, ir jie, neatsižvelgdami į savo psichologinę, dvasinę sveikatą, apsigyvena kartu. Net paprastas persikraustymas į kitus namus sukelia stresą, ką ir kalbėti apie staigų ir esminį gyvenimo pokytį. Santuokiniam gyvenimui reikia ruoštis, subręsti ir nepamiršti, kad kitas žmogus yra vertybė, kurią reikia branginti, tausoti, jos nusipelnyti. Labai rizikinga išbarstyti save neaiškiems santykiams, „pabandymams“. Kitas asmuo neturėtų būti „mokymosi“ įrankis, – tai žaloja tiek antrąją pusę, tiek paties asmens turimą kitų žmonių sampratą.
Ką patartumėte tėvams, ugdantiems vaikų atsakomybę, ruošiantiems juos savarankiškam gyvenimui?
Tėvams patarčiau lėtai ir kantriai reaguoti į vaiko neatsakingus veiksmus. Stenkitės vaikui padėti suprasti, kad jo elgesys visada turi pasekmes ir už jas reikia atsakyti. Tiek suaugęs žmogus, tiek vaikas geriausiai mokosi iš patirties. Sudarykite tinkamas sąlygas ir leiskite vaikui patirti, pasirinkti ir pajusti atsakomybę už savo pasirinkimą. Bandant apsaugoti vaiką nuo netinkamo elgesio, atsakingumas pradės ugdytis daug vėliau ir tai vyks kur kas sudėtingiau. Leiskite vaikui pasirinkti ir galbūt suklysti, pasimokyti ir pajusti laisvę atsakingai rinktis.
