Muzikos paieškos prasidėjo jau gerokai įdienojus, kai termometro rodyklė už lango rodė labiau tropikus, o ne pavasarį Lietuvoje, todėl likimas vėsiuose namuose būtų buvęs geriausias tos dienos sprendimas, bet ko nepadarysi dėl muzikos… Iš anksto internete susiradau muzikos taškus, kadangi nepasitikiu sėkme, o muzikine uosle nebuvau apdovanota. Taigi patraukiau tiesiai į pagrindine muzikos arterija turėjusią būti Laisvės alėją. Jos prieigos mane pasitiko vėjo nešiojamomis šiukšlėmis ir vaikų klyksmais, bet tai manęs neišgąsdina.
Pirmieji atlikėjai – trys draugai, kuriems per 60-dešimt – visi žili, visi muzikalūs ir be galo smagūs! Tiesiog privaliau smulkiau aprašyti jų band‘ą. Žodžiu, vienas groja gitara, kitas dūdele, o trečias labiau dėl kompanijos nei dėl balso, ir dainavo jie improvizuodami ir išskirtinai tik savo kūrybos dainas, o ne kokią lengvąją lietuvišką muziką. Labiausiai įsiminė jų alternatyvaus muzikos žanro kūrinys „Naikintuvai“, kurio tekstas atspindėjo pačias karščiausias Rytų Europos geopolitines problemas. Buvau papirkta jų natūralumo ir tikrumo. Še jums radijo topų karaliai! – nesugebate manęs sudominti savo dainelėmis apie GYVENIMĄ (kokį?) ir JAUSMUS (kokius?) – o čia trys, greičiausiai iš senelių prieglaudos pabėgę senoliai, sukėlė neišdildomą įspūdį ir net susižavėjimą. Bet tik man vienai – miestiečiai jiems gailėjo monetų ir retas stabtelėjo pasiklausyti šių savamokslių muzikos mylėtojų kūrybos.
Didžiai įkvėpta pirmųjų muzikantų keliavau toliau ir nekantravau, kuo dar mane nustebins miestas. Deja, kuo labiau toliau nuo linksmųjų senolių, tuo labiau nyko muzikos žavumas… Didžiausią nusivylimą kėlė bedvasis jaunimas, iš savo bedvasių išmaniųjų prietaisų leidęs nei mano, nei miesto ritmo neatitinkantį naktinių klubų bumsėjimą. Taip su vis mąžtančia šventine nuotaika pasiekiau senamiestį, kuris tiesiog duso nuo žmonių ir raugintų kopūstų bei keptų dešrelių kvapo. Paėjėjusi dar šiek tiek ir sutikusi pirmuosius ala Viduramžių miesto gyventojus, apsisukau ir nusprendžiau, kad į šią avantiūrą tikrai nesivelsiu – viduramžiška butaforija XXI amžiuje manęs neįtikino, geriau jau suteiksiu antrą šansą muzikai.
Antrasis ratas Laisve buvo toks kaip ir pirmas, bet jau be senolių ir aš buvau jau kitokia – su patirtimi ir tikinanti save nesitikėti nieko gero. Nieko gero ir nebuvo – gitarą brūzginančius ir būgnelius pirmą kartą mušančius jaunuolius galiausiai vainikavo firmine Kauno podiumo apranga – treningais ir akiniais nuo saulės – apsirėdęs jaunikaitis, atlikęs Makejevo šlagerius. Ir dar prie pat miesto fontano! Tikrai ėmiau svarstyti, kad tokią dieną į gatves turėtų išeiti ir muzikos apsaugos būriai, kad ir su XIII amžiaus ekipuote…
Kadangi nebenorėjau iki galo išdrabstyti savo dar pakilios nuotaikos likučių, patraukiau namų link. Ir jau sukant į takelį, vedantį namo, mane pagavo ir sustabdė dūdų garsas. Daugybės dūdų! Karo muziejaus aikštėje visas uniformuotų karininkų pučiamųjų instrumentų orkestras dovanojo miestui tikrą koncertą! Žmonių nedaug, daugiausia vyresnio amžiaus, prieky keli vaikai, imituojantys ir kartojantys dirigento judesius, ir keliantys šypsnį ne tik man bei kitiems klausytojams, bet ir keliems orkestrantams. Čia ir užtrukau… Maloni, lengva, sakyčiau, pavasariška programa labai derėjo prie alyvomis kvepiančios aplinkos ir darkart patvirtino – kantriems atlyginama.
Moralas galėtų būti toks – vertinga muzika slepiasi nuo blogų ausų, todėl gali tekti įlįsti į ne vieną bromą, kol pasiseks ją surasti.
Skaitytojos Justinos laiškas.
