Miesto sukurti iki galo neįmanoma. Tai nenutrūkstantis procesas, kurį inicijuoja, keičia, tobulina ar menkina to miesto gyventojai. Miestas kaip gyvas organizmas, kuris susigūžia „skriaudžiamas“ ir atsiveria, priimdamas naujas idėjas, kurios jį papildo, neužgoždamos tikrojo identiteto.
„Viskas gali ne tik atrodyti, bet ir būti geriau“, – mano Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir kraštotvarkos katedros dėstytojas Vytautas Baltus. Su juo kalbame apie architektūros, viešųjų erdvių, ekologijos ir žaliųjų zonų sintezę Kauno mieste.
Kokių naujų erdvių Kauno mieste šiuo laikotarpiu, Jūsų manymu, turėtų atsirasti? Ir kas turėtų šiame procese dalyvauti – visuomenė, miesto savivaldybė, architektai?
Reikia tikros, tai paskirčiai suprojektuotos koncertų salės (juk Filharmonija, tegu ir po remonto, visgi įsikūrusi buvusių laikinosios sostinės Teisingumo ir Seimo rūmų pastate), reikia regbio stadiono, kad vyriškas žaidimas ir rekordinių rezultatų pasiekianti rinktinė bent jau tarptautinėmis varžybomis džiugintų ne tik žemaičius, reikia šiuolaikiškų ir blaivių permainų „anti-fauniškame“, o rimtai žiūrint, antihumaniškame zoologijos sode, jo teritoriją prijungiant prie nuostabaus, beveik neprišiukšlinto A. Mickevičiaus slėnio.
Nereikia priekaištauti, jog savivaldybė nesiima šių procesų katalizuoti, ir vargu ar įmanoma tikėtis, kad imsis. Eilinis jos tarnautojas, apmažinęs nesibaigiančią krūvą raštų kažin ar norės laisva valia užsikrauti ant pečių dar vieną „bėdą“, kuri gali atsisukti prieš jį patį. Skyriaus vedėjas turi laiko apie tai pasamprotauti tik susitikimuose su žurnalistais, pašnekučiuoti su kito skyriaus vedėju, bet eilinė darbo bitė skaudančia galva gaus širdies smūgį išgirdus „nurodymą iš viršaus“ dalyvauti dar ir tokiuose kūrybiniuose procesuose, po darbo, laisvu metu.
Į visuomenės nuomonę verta įsiklausyti, kaip ir verta diskutuoti su tam pasirengusiais jos nariais. Tačiau visuomenė šedevrų nesukūrė ir neretai netgi visaip kliudė genialių idėjų sumanytojams (pavyzdžiui, G. Eifelį aršiai puolė, kol bokštas buvo statomas, o po atidarymo apipylė ditirambais; M. Jamasakį kritikavo už bokštus dvynius Niujorke; R. Piano ir R. Rogers – už Georges Pompidou centrą Paryžiuje). Beje, ir pati visuomenės kaip kūrėjos sąvoka verčia pakraipyti ūsą. Kas tai per darinys? Kolektyvinę kūrybą vainikuoja tautosaka. O iš profesionaliosios pavyzdžių tėra I. Ilfas su J. Petrovu, tačiau kažin ar jiems būtų taip pasisekę, jei po sakinį būtų kūrusi „visuomenė“. Dėdės Fiodoro laiškas tėvams iš Rūgpienių kaimo tebuvo rašytas trise, ir to užteko, kad autorių kolektyvas – dėdė Fiodoras, Šarikas bei Matroskinas – įvarytų tėvams tikrą galvosūkį.
Nyčės ir vakarietiškų animacinių filmų pasaulyje visus klausimus ir bėdas išspręsdavo genijai-superherojai… Deja, jų nedaug, ir tie patys užversti.
Lieka nedidelio skersmens gelbėjimosi ratas – universitetai, kuriuose „dalyvauti“ ištroškusio, kūrybinėse svajonėse netveriančio jaunimo galvose knibžda erdvių traukos taškų idėjos. Pernai taip ir atsitiko – viešėję užsienio studentai Žemosios Fredos Nemuno pakrantę apipylė traukos strategijomis: nuo atgaivinto tramvajaus bėgių iki naujos savivaldybės pastato kitoje istoriškai-geografinėje pusėje. Katedroje išleidome visų darbų katalogėlį. Guli spintoje.
Kaip galima būtų sukurti viešąją erdvę-traukos centrą, kuris tuo pat metu būtų ir inovatyvus ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos principus?
Jeigu viešosios erdvės-traukos centro projektą ruoštų ne viešųjų pirkimų būdu pagal mažiausią kainą parenkami dempinguotojai, o tokie projektavimo biurai kaip Rem Koolhaas’o OMA su savo tyrimų centru AMO, kuriame peržengiamos tradicinio architektūros biuro praktikos ribos: užsiimama medijų, politikos, sociologijos, atsinaujinančios energetikos it kitais klausimais – tuomet, garantuoju, tas centras būtų ir inovatyvus, ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos pricipus… Tik, deja, mažiausia kaina jų nepriviliosi – štai, Estijoje ką tik paskelbtame tarptautiniame Aarvo Pärt centro konkurse numatoma projektavimo darbų kaina 120€/m2 + PVM.
Bet kas gi tas stebuklingas viešasis traukos centras? Pigesnė valgykla? Etnografinė vaikų žaidimo aikštelė ar treniruokliai senjorams (su atodūsiu prisimenant laiko ir žmonių sunaikintą „Taką mažiems ir dideliems“ pajūryje)? Kiek toje erdvėje turi susirinkti „pritrauktųjų“ ir ką jie ten inovatyviai, ekologiškai ir darniai plėstų? Auksiniai profesoriaus Jono Minkevičiaus žodžiai, jog žmogus gimsta vienas, miršta vienas ir galvoja (kuria) vienas. Bet kokia kolektyvinė kūryba, kolektyvinis „galvojimas“, kolektyvinės ekologijos, plėtros, „klasteriai“ ir centrai man panašūs į robotų prikimštą terminatoriaus pasaulį… Nebeskatinama kurti, piešti, skaityti, rašyti, groti, dainuoti individualiai, „ne-viešai“ – verkiant reikia „tutorių“, „mentorių“, kurie palaikytų už rankos, bet gyvenime taip visą amžinybę už rankos nelaikys…
Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie viešųjų erdvių kūrimo?
Gali kiekvienas pasiimti kastuvą ir įmontuoti šaligatvio plytelę „iš savų“. Bet kolektyvinis darbas, kaip ir kolektyvinė kūryba nori nenori dvelkteli lagerio atmosfera. Geriausia būtų, jei kiekvienas darytų tai, ko mokėsi ir ką geriausiai moka. Kenčiame tik nuo dilentantų „kūrybos“ ir nuo jų „darbo“.
Kokį vaidmenį miesto struktūroje atlieka žaliosios zonos?
Tradiciškai – miesto „plaučių“, kuriuose galima pabėgioti ir pravėdinti savo individualius plaučius, nors, pagal J. Jacobs, svarbiau visose gatvėse nutiesti šaligatvius, kad individualistai iki žaliųjų zonų nubėgtų nesužaloti ir nesusižaloję. Iškylauti ar gulinėti ant pledo su mylimąja, šalia malantis minioms, nemėgstu. Kartą žalioji zona tikrai padarė man gerą paslaugą, kuomet keliaudami dviračiais po Japoniją, su anti-urbanistu šveicaru, nakvojome miegmaišiuose vidury turtuolių golfo lauko. Būtų pagavę – sėdėtume Japonijoje iki šiol…
Kaip Jūs suprantate ekologiją? Kokią vietą ji užima šių dienų pasaulyje?
Labai svarbią vietą. Labai, labai svarbią. Iš esmės, tai vienintelis įmanomas žmogaus pasirinkimas. Ką tik vandenin paniro Manheteno ploto ledkalnis… Tai padarinys galvojimo „ne nuo manęs ir mano šuns kakučių reikia pradėti“. O reikėtų: galingi automobilių varikliai, perviršiniai namų plotai, manija virstantis vartojimas – visa tai lašas po lašo prisideda prie ekologinės katastrofos. Perfrazuojant Konfucijų – apsivalę apetitą nuo stručio odos rankinių, batelių, rankinių žmonės patys pasijustų laimingesni. Atliekant praktiką žymaus japonų architekto biure net negalėjome eskizuoti ant „švarių“ lapų – turėdavome naudoti kitą juodraščio pusę. O kiek popieriaus kasmet išnaudojame tarpinėse studentų „paklodžių“ peržiūrose! Darytume tuos pristatymus projektoriaus pagalba – miškas mums padėkotų.
Kokią Jūs matote Kauno miesto viziją architektas, Kauno miesto patriotas?
Norėtųsi matyti saugų, apie kaimyną galvojantį miestą, kuriame „trumpam“ neužstatomi įvažiavimai ar žmonėms su negalia skirtos aikštelės, nemėtomos cigarečių nuorūkos pro langą, maišais neverčiamos šiukšlės pakelėse prie kapinių.
Kaip manote, kaip menų ir technologijų disciplinos yra susijusios (tarpdiscipliškumas)? Kodėl šiandien tai svarbu?
Architektūroje susijusios. Mokslas ir menas man visuomet atrodė natūraliai persipynę knygose apie architektūrą. Bet odontologijos klinikos laukiamajame aptikus knygą pavadinimu „Odontologijos mokslas ir menas“ ar pamačius picerijos iškabą „Picų menas“… tarpdiscipliškumas išniro kitoje šviesoje. Rodos, dar Renesanse šviesuolis galėjo žinoti viską apie to meto pasaulį ir laikotarpio mintis, idėjas. Jau 19 amžiuje tai buvo įmanoma tik epizodiškai, o šiuo metu, mano galva, apskritai neįmanoma. Tegali būti geriausias savo dalyko žinovas (Rytų Europoje), o išsamiai ir profesionaliai suprasti vos dvi sritis – nebeužteks laiko. Tarpdiscipliniškumą man puikiausiai iliustruoja neprilygstamo krepšininko M. Jordan‘o, besistengusio „įsižaisti“ beisbolo aikštynuose prisiminimas. Paauglystėje vieną dieną besižavint regbiu, kitą – pianinu, tėvas man davė labai gerą patarimą: kuo beužsiimsi, jei tai darysi geriausiai – visuomet būsi reikalingas. Žinoma, puiku platesnis, papildantis labai skirtingo pasaulio aprėpimas, bet tai lieka pomėgio, hobio lygmenyje.
Ar gali postmoderni visuomenė būti senamadiška? O architektūra? Ar architektūra su metais tampa tik brandesnė?
Y. Friedman iškėlė prielaidą jog yra tam tikra maksimali, kritinė grupės (visuomenės) narių skaičiaus riba, leidžianti komunikuoti neiškraipant perduodamos žinios. Mano grupės riba – labai nedidelė. Postmodernumas joje niekada neišryškėjo kaip siekiamybė, o senamadiškumas – kaip tragedija. Perdėm susirūpinę savo postmodernumu ne jos elementai tebuvo vėjo pamušalai, ieškoję lengvesnio kelio pateisinti paprasčiausią savo tinginystę ir dažniausiai, net nesuvokimą kas iš tikrųjų yra tas postmodernizmas. Užtenka blaivaus, sveiko proto įvertinti jog pririjus dažų jų išvėmimas ant drobės yra paprasčiausia kvailystė, bet kažkam kažin ar to blaivumo užteko užkabinant T. Emin piešimo profesorės regalijas.
Panaši šiuolaikinio-kompiuterinio postmodernizmo situacija ir architektūros fronte: grafikos superprogramomis štampuojami holivudiškai saldūs aplaižytų namukų paveiksliukai atsirūgsta beskone socrealizmo cukraus vata. Keli stiprūs postmoderniosios architektūros minties apologetai yra jau gan brandaus amžiaus. Ir, kaip visų architektų, jų darbai su metais – brandesni. Jauno (iki 40 metų amžiaus) architekto darbų brandumas – išimtis.
Ar kauniečiai rūpinasi savo aplinka, kuri juos supa (kiemas, laiptinės, parkai)?
Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum, jog labiausiai dėl savo aplinkos dreba kauniečiai iš „šlagbauminių“ bendruomenių (angl. gated-communities), tačiau tyrinėdamas skurdesnės „klasės“ aplinką – jos mėgėjišką, be profesionalių architektų „pagaminamą“, be projektų pastatomą, iš esmės nelegalią, ir, kaip vadinu, XXI amžiaus lietuvių „tautinę architektūrą“, įsitikinau, kad vienaip ar kitaip rūpintis savo aplinka nėra nė vienai širdžiai svetimas jausmas. Būtent pastarojoje aplinkoje jaučiu tam tikrą kultūros savimonės lygį, neblogesnį už kai kurių profesionalių „peckelių“ darbelius. Kirpyklų žurnalų propaguojamo grožio ten nedaug, tačiau juose ryškus utilitarizmo skonis, kaip lygiateisė estetika įteisinta Roberto Venturi. Aš manau, kad tokiuose objektuose prasikalė – šiaip jau svetimas Lietuvos architektūroje – intuityvus, neapgalvotas post-modernumas. Šį fenomeną analizuoju savo menotyrinėje disertacijoje.
Kuo Kaunas gali būti patrauklus turistams ir patiems miestiečiams?
Miestiečiams – visų pirma upėmis ir jų krantais bei skardžiais. Na, o svečiams – žvelgiant į visai neseniai susuktą filmuką – dailiomis merginomis ir naujais automobiliais, kurie verti Ženevos ar Monako garažų… Gaila, bet jų savininkų architektūros suvokimas toli gražu nevertas net Šveicarijos Jonavos rajone.
Kaip keičiasi lietuvių architektūriniai įgeidžiai? Vyrauja minimalizmas, gigantomanija? Kokio būsto nori, tiksi iš architektų?
Minimalizmas tapo tokiu nuvalkiotu, bet absoliučiai paviršutiniškai suvokiamu terminu pop-spaudos „dėka“: minimalizmas su ekologija persipynęs visais įmanomais ryšiais, bet tai visiškai nereiškia balto tinko stačiakampių sienų. 300 kv.m. dviejų asmenų gyvenamas namas jokiu atveju nepateks į minimalizmo kategoriją, kad ir kokie ten būtų „minimalistiniai“ interjerai ir eksterjerai. Čia kaip asketiška vėžlio sriubos ir flamingų kepenėlių pašteto užkanda, pateikta metaliniuose ivano denisovičiaus lagerio induose. Tuo tarpu tikrasis, filosofinį giluminį vidinį pagrindą turintis minimalizmas yra, ko gero, vienintelė teisi XXI amžiaus architektūros ir viso gyvenimo kryptis. Žmogaus pėdsakas, kurį jis palieka Žemėje, gali svyruoti nuo hedonistinio savo įgeidžių tenkinimo (dažniausiai – kitų sąskaita) iki visiško asketizmo. Besipuikuojantis savo materialiniais turtais, demonstruojantis prabangą žmogus man atrodo idiotiškai ir estetiniu požiūriu, jau nekalbant apie etiką, neskoningai. Vienintelė pagarba gali būti dvasiškai, intelektualiai turtingam ir kultūringam žmogui. Prisimenant, jog mūsų tautos kultūrą nuo asimiliacijos XVII-XX amžiais tiesiog išgelbėjo vargingasis valstiečių sluoksnis, labai liūdna suvokiant, jog vis tik dabar, deja, pralaimime ir kaip savito kultūrinio klodo tauta, ko gero, esame pasmerkti išnykti. Tikrojo inteligentiškojo elito „partizanų“ gaivališkumo pajėgumo neužteks atitraukti mases nuo chamiškos mass-media baudžiavinės sąmonės, pamaitinamos cukrinės vatos televiziniais saldainiais, formuojančiais bet kokį (tame tarpe ir architektūrinį) plikbajoriškos sąmonės skonį.
Atgaivą randu Lebbeus Woods „pamokymuose“: „Atsispirkit minčiai, jog architektūra yra pastatas, atsispirkit minčiai, kad architektūra gali išgelbėt pasaulį, atsispirkit minčiai, jog gausite „tą didelį užsakymą, atsispirkit minčiai, jog kurti architektūrą, reikalingas užsakovas.“ Atsispyręs komerciniam požiūriui į architektūrą Steven‘as Holl‘as, dabar vieną po kitos įgyvendina savo jaunystės dienų architektūrines akvareles. Šie architektūros meno kūriniai gali (panašiai kaip Marko Rothko abstrakčiojo ekspresionizmo paveikslai) sujaudinti iki ašarų ne mažiau nei Bethoveno 9-oji simfonija. Taigi asmeninė (be užsakovo) architektūrinė tapyba, grafika, skulptūrinės detalės, maketai, virstantys į brėžinius, o fasadų, planų ir pjūvių brėžiniai į paveikslus, neretai yra patys originaliausi darbai. Esminė architektūros prasmė – erdvė, o erdvių kaitos scenarijus nėra tuščias žodis.
Kokia architekto ir interjero dizainerio sintezė? Vienas kitam labiau padeda, trukdo ar yra neatsiejami?
Pirmiausia – šie personažai nėra dalytini. Jie turi egzistuoti viename asmenyje. Le Corbusier, Mies van der Rohe, Zaha Hadid ir visi architektai iš pašaukimo nesuprastų statiniuose nekurti interjero. Atskyrus eksterjerą ir interjerą atsiranda vien tik momentinis, „fotografinės“ vertės (kurią, būtent už jos „momentiškumą“ David‘as Hockney nuvainikavo ir mene) – vien tik išorinio vizualinio vertinimo požiūris, nesuprantantis pačios architektūros esmės. Architektūra nėra vien tik išorinis pastato apvalkalas – tai erdvės, apjungtos vientiso scenarijaus. Kokiu būdu ir kam čia gali atsirasti interjero dizaineris? Pagalvėlių, vazelių dekupažiniam dekoravimui? Vienok, dažnai girdžiu nenorą kurti interjero, tam tikrą specializavimąsi – „neprojektuoju gamyklų, prekybos centrų, tiltų, darau tik tą ar aną.“ Gal nuskambės kiek panašiai į gražių išorinėmis detalėmis konkursinių „misių“ pasisakymus, bet architektui vizionieriui maga palikti viską geriau nei rado: geresnę vietą, erdvę, pastatą, parką, kėdę, lovą, pianiną, sportbatį – nuo pradžios iki galo, nuo filosofijos iki elektros lizdų, nuo kraštovaizdžio iki tos pačios interjero pagalvėlės. Viskas gali BŪTI, ne tik atrodyti, geriau.
