Prieš Kūčias įprasta nurimti, susimąstyti ir atsigręžti į praeitį. Juk tai šventė, kuri bene labiausiai apipinta įvairiomis paslaptimis ir tradicijomis. Daugelis esame girdėję apie Kūčių naktį prabylančius gyvulius ar šulinyje vynu virstantį vandenį, o merginos žino ne vieną burtą, kuris padeda sužinoti, ar jos ištekės ateinančiais metais. Pasak profesoriaus, etnologo, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojo Liberto Klimkos, šiais laikais Kūčių vakarienė – viena iš nedaugelio tautinių tradicijų, kurių laikosi kiekviena lietuvių šeima. Kūčios – šeimos šventė, kurios metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę.
„Senajame Lietuvos kaime jau nuo ryto būdavo nekasdienis bruzdesys. Kas tą rytmetį pramigs, bus slunkius visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“, kai apskritai iki pat vakaro nieko nevalgoma. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: mergina kitąmet sėkmingai ištekės, piemenėlis daug laukinių ančių lizdų pavasarį ras, senesnieji žmonės – dar ilgai saulute džiaugsis. Ši diena yra santarvės, tad net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš,“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti. Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, būtina susitaikyti“, – teigia Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, etnologas L. Klimka.
Etnologo nuomone, šią dieną galima dirbti tik kelis darbus. Tarkime, žuvelių pasigauti Kūčių stalui. Medžiotojas išeidavo iš namų su šautuvu, pykšteldavo į medžio viršūnę. Pataikys – seksis medžioklė visus metus. Sodu taip pat reikia pasirūpinti. Obelys papurtomos, aprišamos šiaudų grįžtėmis, per kurias nukošiami šventajai vakarienei verdami žirniai. Kitąmet obuolių bus tiek, kiek tų žirnių. O draudžiami Kūčių dieną darbai būdavo susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Jei bus dirbami šie darbai, tai nesiseks avelių auginti. Dar malkų negalima skaldyti – perkūną vasarai prisišauksi.
Svarbiausia susitvarkyti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpiniukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintų paukštelių iš šiaudelių. Ir šiaudiniai „sodai“ virš stalo sukinėdavosi, kurio viduryje – auksašonis obuolys kaip saulutė.
„Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių, po staltiese – šieno. Šalia kryželio – kalėdaičiai (kaime dažniau plotkelėmis vadinti) ir paraikyta juoda ruginė duona. Po jų dalijimosi, po maldos ir tėvo palaiminimo pradėdavo vakarieniauti“, – teigia LEU profesorius.
Anot etnologo, šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg perdirbti, smulkinti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise. Juk norima pavaišinti ir protėvių vėles. Apie senolius kalbama ir prie stalo. Tai tradiciškai yra pagrindinė tema. Vaikams pasakojama, kokie senoliai buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti.
Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažai regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai Lietuvoje yra priskaičiavę jų daugiau už šimtą, nors ant stalo reikėdavo tik devynių patiekalų. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, sakydami, kad tiek buvo apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų.
Aukštaitijoje ant stalo būtinai dedama virtų kviečių. Jie paprastai užpilami medaus miešimu arba parauginta daigintų ruginių miltų „salde“. Senovėje mėgstamas buvo šustinis, t. y. avižinės bandelės, užgeriamos šermukšnynu. Valgius aukštaičiai pašventindavo, užtrupindami ant jų kalėdaičio. Į namus ateidavo Senis Kalėda, pažerdavo saują grūdų mišinio ant stalo krikštasuolės link, tardamas „Čiūnebrūkšt, avinėli“. Tai –visokeriopos sėkmės šeimai palinkėjimas.
Pasak LEU profesoriaus, Vilnijos kraštui būdingas valgis yra virtinukai su aguonų įdaru. Įdomus patiekalas – „poliauka“, t. y. ruginių miltų rauge virta džiovintų baravykų sriuba.
„Žemaičiai kai kuriuos valgius paskanina paspirgintomis ir sutrintomis kanapėmis. Labai savotiškas patiekalas yra „cibulynė“, t. y. svogūnų griežinėlių „rasalas“ (sūrymas; rūgštymas), į kurį priberiama sutrintų, ant žarijų paskrudintų silkių galvų. Valgoma su karštomis bulvėmis. Prie minėto patiekalo tinka ir „kiunkė“, t.y. žirnių ir bulvių košė“, – teigia L. Klimka.
Suvalkiečiai ant stalo patiekia virtų žirnių ir pupų. O vakarienė šiame krašte būdavo baigiama tada, kai šeimininkas su žmona per pusę suvalgydavo obuolį, tarsi bibliniai Adomas ir Ieva.
Dzūkai verda pasninkiškų sriubų, kepa grikinių „babkų“ ir papločių, vadinamų „lamancais“. Prieš sėdant už šventinio stalo, aplink trobą būdavo apnešama kraitelė su valgiais. Tai bene ilgiausiai išsilaikęs paprotys šiame krašte. Taip kitados darydavo baltais trynyčiais (senovinis drobinis apsiaustas) pasidabinęs pats šeimininkas, kuris, pabeldęs į pirkios duris, ištardavo: „Ateina Dievulis su kūčele rankoje“.
Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais tyrinėtojai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą, bičių kvietimą prie šventinio stalo, rūpestį naminiais gyvuliais, ypač avelėmis. Kūčiukai – apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti. Įvairiose vietovėse jie vadinami prėskučiais, sližikais, skrebučiais, riešutėliais, barškučiais, kleckučiais, parpeliukais, buldikais.
Tikėta, kad Kūčių naktį tvarte prakalbėdavę gyvuliai, kiemo šulinyje vanduo pavirsdavęs vynu. Merginos įvairiais būdais stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. O vaikai (iki tol, kol užmigdavo) vis žvilgčiodavo pro langelį, bene mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį baltąjį elnią, atnešantį ant devyniašakių ragų saulę ir šv. Kalėdas.
