Napoleono dienos Kaune – birželio 22-24 dienomis!
200 metų praėjo, kai 1812 m. prasidėjo Prancūzijos-Rusijos karas ir birželio 24 d. (sen. st. 12 d.) Prancūzijos pagrindinės karinės pajėgos persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Tūkstančiuose leidinių, monografijų, straipsnių aprašytas šis karas. Tačiau apie perkėlą per Nemuną liudininkų atsiminimų nėra daug, istorikai apie šį įvykį daugiausiai rašė trumpai. Šią puikiai organizuotą persikėlimo operaciją norėčiau plačiau aprašyti, išskiriant ją iš kitų daugybės karo operacijų. Juo labiau, kad birželio 23-24 dienomis Kaune bus imituojamas prancūzų kariuomenės persikėlimas per Nemuną ir Deltuvos mūšis.
TAMSUSIS LIETUVOS ISTORIJOS LAIKOTARPIS
1794 m. sukilimas Lietuvoje baigėsi nesėkmingai, sukilome per vėlai! Lietuvos kariuomenei, kartu su gausiais sukilėlių daliniais, jų šeimomis teko trauktis į Lenkiją. Visi tikėjosi, kad bent Lenkijoje pavyks išsaugoti sukilimo ugnį, kurią nutaikius progą, bet kada galės permesti į savo Tėvynę.
Tačiau istorijos likimas lėmė kitaip. Kaimynės plėšrūnės (Austrija, Prūsija, Rusija) numalšino sukilimą ir Lenkijoje. Didelė dauguma mūsų kariškių, sukilėlių internavosi į Austriją, Prancūziją, kurie vėliau stojo į Prancūzijoje generolo J. H Dombrovskio formuojamus lenkų legionus. Tuo metu Prancūzijoje kilo generolo Napoleono Bonaparto žvaigždė. Nemaža dalis tautiečių papuolė į nelaisvę Rusijos kariuomenei ir buvo paimti į rekrutus. Toliau sekė 1795 metų įvykiai. Austrija, Prūsija, Rusija sunaikino Lietuvos Lenkijos valstybę. Didesnę Lietuvos dalį okupavo Rusija, pietinę jos dalį – Prūsija. Prasidėjo tamsūs metai. Bet kokios dar buvusios tautiečių laisvės ir teisės buvo negailestingai naikinamos. Lietuvos žemes Rusijos imperatorė Jekaterina II dalino savo artimiesiems, favoritams, kariškiams, varžė katalikų bažnyčios teises, dar labiau pablogėjo valstiečių padėtis, kuri leido stiprėti baudžiavai, vyrus persekiojo rekrutų šešėlis (tarnyba kariuomenėje 25 metus) ir taip begalinės nuoskaudos.
PASIRUOŠIMAS KARUI
Pirmasis lenkų karas baigėsi ir 1807 m. liepos 7 d. prie Tilžės, Nemuno viduryje, Prancūzijos imperatorius Napoleonas I ir Rusijos imperatorius Aleksandras I pasirašė taikos ir sąjungos sutartį. Atrodė, kad Europoje turėjo įsiviešpatauti taika, bet daugelis žmonių, tarp jų ir patys imperatoriai, puikiai suprato, kad ji ilgai negalės išsilaikyti, nes tarp dviejų imperijų buvo daug neišspręstų klausimų, kurie be karo eigos negalėjo būti išspręsti. Vienas svarbiausių – Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas. Rusijos imperijos vakarinė dalis tapo labai nepatikima. Lietuvos bajorija, valstiečiai buvo palankiai nusiteikę Prancūzijos kariuomenės įžygiavimui ir ruošėsi prisijungimui prie Varšuvos. Nemažai lietuvių jaunuolių slapta pereidavo per Rusijos sieną ir stodavo į lenkų legionus. Neramu buvo Baltarusijoje, Voluinėje. 1810 m. abiejų imperatorių tarpusavio santykiai pradėjo blogėti. Rusijos aukštas pareigybes užimantys generolai M. Barklajus de Tolis, L. Benigsenas, P. Bagrationas, E. Sen Pri, A.Viurtembergietis siūlė kuo greičiau sukoncentruoti Rusijos kariuomenę prie Varšuvos kunigaikštystės, įžygiuoti į jos teritoriją ir ją užimti. 1811 m. liepos 3 d. iš Hamburgo maršalas L. Davu rašė imperatoriui: „Mums gresia greitas ir neišvengiamas karas. Visa Rusija jam ruošiasi. Lietuvoje kariuomenė sparčiai stiprinama. Ten nukreipiami pulkai iš Kuršo, Suomijos ir kitų tolimų provincijų. Kai kurie atvyksta iš armijos, kuri kariavo su turkais… Rusijos armijos stipri dvasia, o jos karininkai visur giriasi, kad greitai bus Varšuvoje”.
Napoleonas I apie tai žinojo, bet vis tikėjo, kad prieštaravimus su Rusija galima pataisyti. Tačiau 1811 m. Rusijos 200 tūkst. kariuomenė, kuri telkėsi prie Varšuvos kunigaikštystės, leido suprasti, kad atėjo kritinė situacija, apie tai jam liudijo jo maršalai. 1812 m. sausio mėn. jis atiduoda pirmuosius įsakymus kariuomenei telktis. Pavasario pradžioje prie Elbės pradėjo telktis grėsmingi II, III, V ir VI pėstininkų korpusų daliniai, o balandžio 15 d. pirmieji aštuoni pėstininkų korpusai išsidėstė nuo Elbės iki Vislos, apie 300 km frontu ir 500 km į gilumą.
Prasidėjo abipusė žvalgyba. Abiejų kariuomenių štabams buvo reikalingos žinios apie priešus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas strateginei žvalgybai, kuri turėjo išaiškinti priešo karinius pasiruošimus, valstybės ir jos sąjungininkų ekonominį pajėgumą, organizuoti žvalgybos agentūros tinklą užsienyje ir priešo viduje. Tiek Prancūzijos, tiek Rusijos kariniai atašė įvairių valstybių sostinėse, taip pat ir diplomatai vykdė žvalgybą. Tais laikais aiškios žvalgybos organizacinės struktūros dar nebuvo, todėl tuo užsiiminėjo specialūs rezidentai, pasienio komendantai. Pabaltyje pagrindiniai rusų rezidentai buvo papulkininkis de Lezeris, majoras Vrangelis, kapitonas Vulfertas. Du ypatingieji rezidentai broliai Girzai bazavosi Radvilove (Austrijos-Rusijos pasienis), kur iš Europos suplaukdavo visos žinios, kurias perduodavo karo ministrui generolui M. Barklai de Toliui. 1812 m. birželio 3 d. jis gavo laišką nuo prūsų kariuomenės (slapto rusų agento) leitenanto Fridmano, kuris pranešė, kad puolimas vyks trimis kryptimis, bet pagrindinis bus nukreiptas į 1-ąją armiją. Ministrui pavyko nustatyti prancūzų persikėlimo per Nemuną tikslią datą (birželio 24 d.) ir kad jie kelsis tarp Kauno ir Gardino, tačiau tikslių persikėlimo vietų jis nesužinojo. Rusijos žvalgyba 1810-1812 m. ieškojo 98 asmenų, kurie bendradarbiavo su prancūzų žvalgyba, arba pačių žvalgų. Per minėtą laikotarpį jiems pavyko sulaikyti 39 prancūzų agentus. Prancūzų štabas taip pat vykdė aktyvią žvalgybą, ypač teritorijoje palei Nemuno liniją. Dar prieš karą į Vilnių atvažiavo nemažai asmenų ir apsigyveno mieste. Jie dėjosi pirkliais, medikais, ar šiaip įvairiais reikalais važinėjo po apylinkes, kur susitikinėjo su vietiniais bajorais, valstiečiais. Klausinėjo arba patys stebėjo Rusijos kariuomenės judėjimą, stengėsi prancūzų kariuomenei paruošti užmaskuotas maisto ir pašarų slėptuves. 1811 m. rusų buvo sekami atvykusieji užsieniečiai – Ferrjeras-Sof-Befomas, Viskovskis, kuriems vėliaus pasisekė pasprukti, nesugavo ir dirbusio prancūzams Vilhelmo Fišerio. 1812 m. kilęs iš Lietuvos prancūzų kapitonas Veisas persirengęs atvyko į Vilniaus kraštą ir susitiko su vietiniu dvarininku Marikoniu, kurio dvare buvo paslėptos ruošiamos duonos ir avižų atsargos.
Prancūzų generalinis štabas, padedant žvalgybai, žinojo Rusijos kariuomenės išsidėstymą, dalinių numeraciją, žmonių skaičių, ginklų kiekį ir t.t. Tačiau nežinojo vieno – kad Rusijos kariuomenė nesiruošė stoti į generalinį mūšį ne tik prie Kauno, bet ir Lietuvoje.
PRANCŪZIJOS DIDŽIOJI ARMIJA
Prieš karo pradžią Prancūzijos didžiąją armiją sudarė 675 477 kariai. Pirma armijos grupuotė telkė 448945 karius; antros ir trečios linijos grupuotės turėjo 226532 karius. Apie 500 tūkst. karių peržengė Rusijos imperijos sieną, kita dalis liko Lenkijoje ir Rytų Vokietijos teritorijose. Joje, be prancūzų, buvo daugelio Europos valstybių karių, tarp jų ir lietuvių. Didžioji armija turėjo 1393 vnt. artilerijos pabūklų, 26 transporto batalionus, be to keturis batalionus, kurie turėjo 600 lengvųjų vežimų (vieno talpa 600 kg), keturis batalionus 600 vnt. sunkiųjų vežimų (vieno talpa 1000 kg), dar kelis dalinius ypatingo svorio vežimų (vieno talpa 1500 kg), 500 vnt. pontonų. Armiją lydėjo 200 tūkst. gyvulių (įskaitant 30 tūkst. artilerijos arklių ir 80 tūkst. papildomų žirgų kavalerijai), be to, 25 tūkst. vežimų, ambulansų ir t.t.
Karo išvakarėse Didžioji armija buvo suskirstyta. Vidurio armija (apie 220 tūkst. karių), vadovaujama paties imperatoriaus Napolenono I, turėjo žygiuoti Kauno link. Dalis Vidurinės armijos (apie 80 tūkst. karių) persikėlė per Nemuną ties Piliuonos kaimu, apie 20 km nuo Kauno, Prienų link. Minėtoje vietoje birželio 29 – liepos 2 d. perikėlė IV ir VI pėstininkų korpusai. Prancūzijos kariuomenės kitos pajėgos perikėlė jau gerokai nutolusios nuo Kauno. Be imperatoriaus gvardijos, I, II, III pėstininkų korpusai buvo patys stipriausi iš visų Prancūzijos korpusų. Minėtųjų korpusų kariai buvo užgrūdinti mūšių dar nuo revoliucijos laikų ir jų pagrindą sudarė prancūzai, o to negalima pasakyti apie kitus korpusus.
RUSIJOS KARIUOMENĖ IR JOS 1-OJI ARMIJA
1811 m. pradžioje Rusijos kariuomenė buvo intensyviai didinama, kūrėsi nauji daliniai, skubiai rinko rekrutus. Vien tik iki 1812 m. gegužės mėn. į Rusijos kariuomenę iš Lietuvos (per minėtus metus) buvo paimti 2968 rekrutai, o kiek jų buvo paimta per 1808, 1809, 1810, 1811 metus?!
1812 m. kovo mėn. Rusijos kariuomenę sudarė 590973 kariai ir turėjo 1556 vnt. artilerijos pabūklų, tačiau ji buvo plačiai išmėtyta po visą imperiją. Istoriografijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad tik Prancūzijos kariuomenė buvo daugianacionalinė, bet tai netiesa. Rusijos kariuomene taip pat sudarė daugelio užgrobtų valstybių arba tautybių žmonės, pavyzdžiui, lietuviai, lenkai, suomiai, latviai, estai, totoriai ir t.t. Lietuvos teritorijoje buvo išsidėsčiusi 1-oji Vakarų armija vadovaujama infanterijos generolo M. Barklajaus de Tolio (jis kartu Rusijos karo ministras, vyriausias kariuomenės vadas). Armijos korpusai buvo išdėstyti sekančiai:
I-mas pėstininkų korpusas vadovaujamas generolo leitenanto P. Vitgenšteino – Kėdainių, Raseinių apylinkėse.
II-ras pėstininkų korpusas vadovaujamas generolo leitenanto K. Bagovuto – Jonavos apylinkėse, o korpuso avangardas privalėjo dengti Kauną.
III-ias pėstininkų korpusas vadovaujamas generolo leitenanto N. Tučkovo 1-ojo – Vilniaus, Trakų apylinkėse.
IV-tas pėstininkų korpusas vadovaujamas generolo leitenanto P. Šuvalovo- Valkininkų, Varėnos apylinkėse.
V-tas gvardijos korpusas vadovaujamas kunigaikščio Konstantino – Švenčionių apylinkėse.
VI-tas pėstininkų korpusas vadovaujamas generolo leitenanto D. Dochturovo – Lydos apylinkėse.
I-mas rezervinis kavalerijos korpusas vadovaujamas generolo leitenanto F. Uvarovo – Ukmergės apylinkėse.
II-ras rezervinis kavalerijos korpusas vadovaujamas generolo leitenanto F. Korfo – Smurgainių apylinkėse.
Armijos sudėtyje buvo ir III-ias kavalerijos korpusas. Armiją sudarė 150 batalionų, 134 eskadronai, 18 kazokų pulkų, kuriuose tarnavo 127 tūkst. karių ir priklausė 558 vnt. artilerijos pabūklų.
Kol visi šie daliniai (kai kurie stovėjo jau nuo 1811 metų) stovėjo Lietuvoje, juos reikėjo maitinti, šerti žirgus ir arklius. Jiems pradėjus trauktis, grūdų sandėliai, pasėliai, šieno atsargos buvo padegamos, kartu su savimi išsivedinėjo galvijus, arklius.
Korpusai savo išsidėstymu buvo specialiai atitraukti nuo Nemuno, kad galėtų stebėti galimą bendrą priešo puolimą, manevruoti, nors glaudaus sąlyčio tarp jų ir nebuvo ir bet kuriuo metu jie galėjo būti pavieniai apsupti ir sumušti. Prasidėjus karaui, visų korpusų buvę avangardai iš karto buvo priversti tapti ariergardais, tuo parodydami bendrą Rusijos kariuomenės atsitraukimo pradžią.
PRANCŪZIJOS KARIUOMENĖS VIDURIO ARMIJOS ARTĖJIMAS PRIE NEMUNO
Pagrindinių jėgų perikėlimą per Nemuną ties Kaunu Napoleonas I pasirinko neatsitiktinai. Iš Kauno galima buvo pasiekti Vilnių, o svarbiausia, kad minėtą miestą užėmus bus nutraukti visi ryšiai tarp rusų I ir II armijų (taip vėliau ir atsitiko). Apie pasirinktą vietą Napoleonas I mini birželio 11 d. laiške maršalui L. Bertjė, kuriame jis nurodė, kad Vidurinė armija kelsis ties Kaunu. Birželio 20 d. imperatorius maršalui L. Davu rašė: ” Aš su pagrindinėmis jėgomis privalau pereiti ties Kaunu, pasistenkite, kad priešas nepamatytų nei vieno pėstininko, nei vieno kavaleristo. Tegul pirmieji kariai, kuriuos pamatys priešas, bus pontonininkai”.
Birželio 17 d. imperatorius Napoleonas I išvyko iš Karaliaučiaus per Gumbinę, Stalupėnus, Virbalį ir birželio 21 d. pasiekė Vilkaviškį. Čia išsirikiuotai armijai jis perskaitė savo įsakymą: ” Kareiviai, Antrasis lenkų karas prasidėjo!..” šis karas imperatoriui prasidėjo ne kaip karas su Rusija, o pakartojimas 1807 m. pasibaigusio Pirmojo lenkų karo dėl Lenkijos. Napoleonas I galvojo, kad pagrindiniai ir lemiami mūšiai prasidės Lietuvoje karo pradžioje ir karas bus trumpas. Nė viename pradiniame prancūzų įsakyme neminima apie žengimą gilyn į Rusiją, juo labiau į Maskvą. Jei tikėtume K. Meternichu (vėliau Austrijos užsienio reikalų ministras), 1812 m. pavasarį Drezdene Napoleonas I sakė: „Aš pradėsiu kampaniją per Nemuną, kurią baigsiu siena – Minskas ir Smolenskas. Čia aš sustosiu ir sustiprinsiu abu punktus, grįšiu į Vilnių, kur bus pagrindinė vadavietė, ir užsiimsiu Lietuvos valstybės organizavimu”.
Birželio 22 d. Napoleonas I išvyko iš Vilkaviškio, per Pilviškius, Skriaudžius, Veiverius atvyko į Garliavą. Prieš jam atvykstant prie Kauno, I pėstininkų korpusas, vadovaujamas maršalo L. Davu, jau buvo išsidėstęs prie Nemuno krantų (nuo Aleksoto iki Jiesios) ir buvo įrengęs kepyklas, kurios pagal galimybes turėjo aprūpinti duona atvykstančius korpusus. Avangarde buvo komandiruoti kepėjai.
Maršalas štabą buvo įrengęs Naugardiškėse, kur naktį iš birželio 22 į 23 d. atvyko imperatorius ir korpuso štabą pavertė armijos štabu. Aleksoto apylinkėse buvo išsidėsčiusi I kavalerijos korpuso, 1-osios divizijos 15-oji kavalerijos brigada, vadovaujama brigados generolo J. Niemojevskio. Birželio 23 d. auštant į 6-ojo ulonų pulko stovyklą atvyko Napoleonas I ir jo štabo viršininkas maršalas L. Bertje. Po pulko vado pulkininko M. Pangovskio raporto imperatorius užsidėjo lenkų karininko kepurę ir apsivilko milinę, tą patį padarė ir štabo viršininkas. Lydimi poručiko Zrelskio nujojo į Aleksotą, kur Napoleonas I stebėjo miestą ir jo apylinkes. Sugrįžęs į Naugardiškes, papietavo ir antrą kartą su generolu P. Akso (Haxo) nuvyko prie Jiesios piliakalnio, kur apžiūrėjo vietovę ir nutarė ties ta vieta pradėti persikėlimo operaciją. Buvo parinkta puiki vieta. Nemuno dešinioji pusė matėsi graži lyguma, tik ties upės kilpa buvo nedidelis Baibokų kaimas, tuo tarpu kairiajame krante ant aukštumų buvo galima išdėstyti artilerijos pabūklus ir pridengti perkėlą, jeigu rusų divizijos bandytų atakuoti. Napoleonui I grįžtant į štabą, žirgas pasibaidė staiga iššokusio kiškio, ir raitelis nukrito. Imperatorius, nors ir susimušė apatinę dubens pusę, bet netaręs nei žodžio greitai atsikėlė, užšoko ant žirgo ir nujojo. Įvykis sugadino imperatoriaus gerą nuotaiką, nors jis bandė juokauti, lydintys štabo karininkai tai palaikė blogu ženklu. Štabe kariuomenės pontonų viršininkui divizijos generolui J. Eblė liepė nutiesti keturis tiltus per Nemuną.
PERSIKĖLIMAS PER NEMUNĄ
Birželio 23 d. 20 val. užimti placdarmo kairiajame Nemuno krante per upę persikėlė trys lenkų voltežierių kompanijos (kuopos) ir 50 pontonininkų. Pirmieji krantą pasiekė kariai, vadovaujami kapitono R. Soltyko, ir susidūrė su rusų leib kazokų patruliu, vadovaujamu karininko Žmurino. Tarp jų įvyko dialogas. Kazokų sargybos viršininkas paklausė:
– Kas jūs tokie?
-Prancūzai.
-Ko jums reikia?
-Ar tu, kalės vaike, nežinai? Kariauti, užimti Vilnių, Rusiją!
Kazokų karininkas pasuko žirgą ir nujojo į pamiškę. Jo link nuaidėjo šūviai, ir vėl spengianti tyluma, tačiau neilgam, tuojau pasirodė pontonų parkai, prasidėjo tiltų statyba. Vieną tiltą surinko ir pastatė prie Jiesios piliakalnio, kitus du už Jiesios upės A. Panemunės link, vėliau surinko ketvirtąjį ir nuplukdė prie Aleksoto. Dalis pontonų kaip rezervas buvo palikta tiltui per Nerį. Kiekvieną tiltą sudarė 75 vnt. pontonų, o tarp tiltų buvo 300 m. atstumas. Tiltų priedangai ant šlaitų ir Jiesios piliakalnio išsidėstė 68 vnt. artilerijos pabūklų su tarnybomis. Stebint 1812 m. įvykiuose dalyvavusių dailininkų darbus, pastebima, kad visiškai nesimato Jiesios upės. 1812 m. vasara, kaip ir 1811 m., buvo ypatingai karšta. Prūsijos generolas Klauzevicas tarnaudamas Rusijos kariuomenėje savo atsiminimuose rašė, kad traukiantis ne tik negalėjo kaip reikiant nusiprausti, bet ir vandenį prisieidavo dažnai gerti iš balų. Todėl nieko nuostabaus, kad dailininkai nepastebėjo Jiesios upės, ji buvo nusekusi.
Į perikėlimo vietą su grupe generolų atvyko Napoleonas I. Jis prie palapinės ant šlaito priešais Jiesios kaimelį stebėjo tiltų link žygiuojančią kariuomenę. Imperatoriaus svitoje stovėjo jo adjutantai, generolai, lietuviai – kunigaikštis Eustahijus Sanguška ir grafas Liudvikas Pacas, kunigaikštis Romualdas Giedraitis, ir pulkininkas grafas Gabrielis Oginskis.
Netoli imperatoriaus stovėjęs nenerolas Dedemas bandė juokauti, bet šalia stovėjęs generolas A. Kolenkūras jį perspėjo: ” Čia nesijuokiama, tai – didžioji diena”. Jis lyg nujautė savo mirtį (generolas A. Kolenkūras didvyriškai žuvo Borodino mūšyje). Generolas A. Dedemas rašė: ” Sunku įsivaizduoti tą nepaprastą įspūdį, kurį sudarė 60 tūkst. karių, jau spėjusių priartėti prie tiltų”. Milžiniškomis eilėmis stovėjo išsirikiavę pėstininkų, kavalerijos, artilerijos daliniai. Prieš pat persikėlimą grafas Mykolas Kleofas Oginskis buvo atvažiavęs iš Sankt Peterburgo į Rumšiškes. Jis rašė: ” Aš buvau priblokštas pamatęs milžinišką skaičių laužų kitoje Nemuno pusėje, Varšuvos kunigaikštystėje. Stoties (pašto) prižiūrėtojas man paskė, kad jau tris dienas mato tuos laužus kitoje Nemuno pusėje ir kiekvieną dieną laukia prancūzų karių įsiveržimo į Lietuvą. Aš buvau visiškai priblokštas”.
Birželio 24 d., apie 1 val., tiltai buvo pastatyti be jokio pasipriešinimo ir tuojau pat prasidėjo dalinių persikėlimas. Pirmoji pradėjo keltis I pėstininkų korpuso divizijos generolo J. Morano divizija, kurios trys brigados žygiavo per kiekvieną tiltą atskirai. Persikėlimas buvo vykdomas griežčiausia tvarka. Divizijos nesibaigiančia srove sekė viena paskui kitą su plazdančiomis kovinėmis vėliavomis ir glaustomis eilėmis. Vadai, kurių kepurės papuoštos įvairiaspalviais sultonais, sėdėjo ant žirgų ir jojo priekyje, o paskui koja į koją nepažeisdami rikiuotės žygiavo kareiviai. Už jų ant stambių varno plauko žirgų su baltais apsiaustais ir aukštom kailinėm kepurėm ant galvų tylėdami jojo raitieji grenadieriai. Visą dieną ir naktį, ir kitą dieną virš Nemuno gaudė vienodas ūžimas ir stuksėjo dešimties tūkstančių karių batai ir žirgų kanopos.
Dienai auštant, I pėstinikų korpusas jau buvo persikėlęs į kitą krantą. Korpuso trys divizijos žygiavo Rumšiškių link, viena Karmėlavos link. Nuo Nemuno iki Neries korpusas dengė kariuomenės persikėlimą, penktoji divizija saugojo tiltą ir užėmė Kauną. Pastarosios divizijos lengvosios kavalerijos brigada, vadovaujama brigados generolo K. Pažolio, išdėstė sargybos postus nuo tiltų iki Kauno.
Netrukus persikėlė II pėstininkų korpusas, kuris pasuko į Kauną ir turėjo persikelti per Nerį. Gvardija persikėlė vidurdienį ir apsistojo prie Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios.
Matydamas, kad persikėlimas vyksta sėkmingai, imperatorius visą rytą jodinėjęs ant žirgo, vardu Fridlandas, persėdo ant žirgo Maskva ir nujojo prie tilto. Šalia Napoleono I jojo maršalai L. Bertje, J. Miuratas, L. Davu ir kiti generolai. Persikėlę į dešinįjį krantą, prajojo smėlynus ir nujojo pušyno link, kur buvo nustebinti, o gal net išgąsdinti, kad aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus ar rusų kareivio. Pasiųsta miškais apaugusių kalvų link, ulonų žvalgyba pamatė tik toli besitraukiantį priešo ariergardą Vilniaus link. Divizijos generolas E. Sanguška savo atsiminimuose rašė, kad imperatorius buvo labai nepatenkintas, nes rusai nuo Kauno pasitarukė be mūšio.
Saulė kaitino smėlėtas Nemuno pakrantes, upės vanduo kvepėjo žuvimi ir šiluma, o pušynai skleidė stiprų sakų kvapą, darėsi tvanku, artėjo audra. Pastaroji imperatorių užklupo netoli Kaunakiemio, ir svita greitai prijojo Karmelitų vienuolyną, kur ir apsistojo.
Kariuomenė kėlėsi toliau, netikėtai pakilo viesulas su perkūnija ir žaibais. Tuo momentu per vieną tiltą kėlėsi 2-ojo kirasirų pulko 6-asis eskadronas, į tiltą trenkė žaibas. Išsigandęs vėliavininko žirgas šoko į Nemuną, bet vėliavininkas vandenyje sugebėjo žirgą suvaldyti ir su iškelta vėliava išplaukti į krantą.
Birželio 24 d., vėlai vakare, III pėstininkų korpusas pasiekė A. Panemunę, prieš tai praeidamas su didžiausiu pavojum pro šalia degantį mišką. Gražią vasaros naktį švietė daugybė laužų. Tai sudarė nepakartojamą reginį. Tai aprašo dalyvis, karininkas, dailininkas Faberas du Fauras. Anksti rytą persikėlė III pėstininkų korpusas ir nužygiavo Karmėlavos link turėdamas uždavinį – apsaugoti kairįjį Neries krantą. Po jo persikėlė I ir II kavalerijos korpusai, kurie apsistojo ties Jakštonių kaimu. Po to vienas tiltas buvo nuplukdytas Kauno link, kiti išardyti. Prancūzų kariuomenė, užėmusi Kauną, sparčiai žygiavo pirmyn persekiodama priešą. Imperatorius, štabas dar tikėjosi lemiamų kautynių, bet kartu buvo ir atsargūs. Birželio 26 d. Didžiosios armijos štabo viršininkas maršalas L. Bertje divizijos generolui K. Granžanui rašė: „…Jeigu priešas pradės Jus spausti, traukitės Kauno link, kad pridengtumėte miestą…”
Pirmoje bangoje per Nemuną persikėlė ir per Kauną pražygiavo 220 tūkst. karių, iš jų 17 tūkst. raitelių, 527 vnt. artilerijos pabūklų, kuriems buvo priskirti 1.581 vnt. sviedinių vežimų. Artilerijos parką galėjo traukti apie 4 tūkst. arklių. Pontoninį parką sudarė 375 vnt. (vieną pontoną traukė 6 sunkieji arkliai) pontonų, kuriuos traukė 2.250 sunkiųjų arklių, kokių žmonės Lietuvoje nebuvo matę, o kur dar pagalbiniai gurguolės daliniai su šimtais mažų ir tiesiog milžiniškais vežimais.
Korpusų sudėtyje buvo ištisi nacionaliniai daliniai, kuriuos sudarė prancūzai, italai, ispanai, portugalai, lenkai, lietuviai, kroatai, vokiečiai, olandai, vengrai, šveicarai.
Perkėlos metu buvusį greitį ir tvarka galima paaiškinti tuo, kad iš viso milžiniško kiekio gurguolės transporto iš pradžių buvo tik artilerijos pabūklai ir sviedinių vežimai. Išimtį padarė maršalo L. Davu karietai ir jo keliems vežimams.
Perkėla per Nemuną buvo viena geriausių persikėlimų operacijų pasaulinėje karybos istorijoje. Per trumpą laiką organizavus tiltų nutiesimą ir perkėlus dešimtis tūkstančių žmonių, žirgų, kito karinio turto, nežuvo nė tik bent vienas karys ar žirgas, bet nebuvo prarastas nė vienas vežimas.
PIRMOSIOS STAMBIOS KAUTYNĖS LIETUVOJE
Birželio 24 d. per Nemuną persikėlęs II-ras pėstininkų korpusas vadovaujamas maršalo Š. Udino (44.532 kariai, 92 vnt. artilerijos pabūklų) gavo Napoleono I įsakymą sunaikinti Rusijos 1-ąjį pėstininkų korpusą vadovaujamą generolo leitenanto P. Vitgenšteino (21.308 kariai ir 96 artilerijos pabūklai).
Pastarojo ariergardą sudarė 3.600 karių 6 artilerijos pabūklai. Ariergardui vadovavo generolas majoras J. Kulnevas. Rusų ariergardą persekiojo prancūzų korpuso avangardas (12.800 karių ir 28 vnt. artilerijos pabūklų). Birželio 28 d. ties Deltuva įvyko kautynės, kurios vadinamos Deltuvos arba Ukmergės kautynėmis.
Po trumpų ir įnirtingų kautynių rusų ariergardas sėkmingai atsitraukė ir padėjo savo korpusui be žymesnių nuostolių atsiplėšti nuo prancūzų persekiotojų. Korpusas išvengė sunaikinimo. Kautynėse gerai pasirodė rusų 23-asis ir 25-as jėgerių pulkai, kuriuose tarnavo daug lietuvių. Šie tautiečiai gerai užsirekomendavo 1808 – 1809 m. Rusijos-Švedijos kare. Deltuvos mūšyje rusų ariergardo nuostoliai: žuvo 65 kariai, 37 buvo sužeisti, 240 karių pateko prancūzams į nelaisvę. Prancūzų avangardo nuostoliai: žuvo 50 karių, 100 kareivių buvo sužeisti, 20 kareivių pateko į rusų nelaisvę. Abi pusės neteko nukautais daug žirgų.
BANDYMAS PAKARTOTI BENT VIENĄ ISTORIJOS AKIMIRKĄ
1812 m. Prancūzijos vidurinės armijos perkėla per Nemuną minima kiekviename Europos, Pasaulio istoriniame leidinyje ar vadovėlyje, ir kiekviename iš jų paminėta Lietuva, Kaunas. Priverčia kiekvieną istorija besidominį užsienietį pasiimti žemėlapį ir pasižiūrėti, kur randasi ši vieta. Turėdami tokio garsaus pasaulio įvykio išlikusias vietas, architektūrinius paminklus menančius 1812 m., mums reikia juos panaudoti miesto turizmo reikmėm. Juo labiau, kad mūsų mieste šią istorine data organizuoti renginiai jau turi tradicijas.
Pirmasis renginys Kaune 1812 m. įvykiams prisiminti buvo organizuotas 1992 m., toliau sekė 1997, 2002 metai. Ruošiamės šią istorinę datą prisiminti šiais 2012 metais. Šiame renginyje išreiškė norą dalyvauti istoriniai klubai iš Prancūzijos, Rusijos, Anglijos, Čekijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos, Norvegijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos. Birželio 23 d. minėtų valstybių klubai dalyvaus iškilmingoje eisenoje miesto centrinėmis gatvėmis. Prie Nemuno salos įvyks placdarmo užėmimas valtimis, „prancūzų kariuomenės” persikėlimas, Deltuvos mūšio rekonstrukcija, su papildomais tos epochos mūšio elementais. Nemažai kauniečių klausia, ar reikia švęsti Napoleono I įžengimą į Kauną, kuris siejamas su plėšimais, kančiomis, skausmu, kitomis negandomis?
Napoleono I karas buvo apėmęs didesnę dalį Europos. Nei viena imperinė valstybė nenorėjo nusileisti kitai. 1812 m. įvykiai, tai po ilgesnės pertraukos karo tąsa tarp Prancūzijos ir Rusijos, tik dabar Rusijos imperijos teritorijoje, o svarbiausiai pirmieji kentėjo tiek nuo vienos, tiek nuo kitos kariuomenės – Lietuva, Kaunas. Mūsų Tėvynė, miestas sruvo kraujais, žuvo mūsų vyrai, kentėjo likę gyventojai. Tai ne ŠVENTĖ!, tai renginys dar kartą primenantis, kad praradus valstybingumą, kartu prarandame laisvę, o tada atsiduriame skirtingose pusėse, kariuomenėse. Kas priešas, o kas Tėvynės patriotas sunku suprasti, nuo to kenčia mūsų Lietuva.
Atkurti įvykiai mus nukels į tą epochą, parodys, ką pergyveno Kaunas, kad Lietuvoje nestatomi rimti kino filmai, o šios epochos profesionalių klubų Europoje yra daug ir galima atkurti anksčiau aprašytus įvykius. Parodykime, kad sugebame gerbti valstybės praeitį ir mokame švęsti tikras šventes. Kaune per metus organizuojama daug įvairių stambių festivalių, renginių, nors ne visi jie atitinka reikiamo lygio, bet lėšos vis tiek sunaudojamos. Mieste gyvena įvairių profesijų, išsilavinimo ir poreikių žmonių. Jie patys pasirenka kur eiti. Istorinio pobūdžio renginiai taip pat vyko ir kauniečių akyse matėsi susidomėjimas, smalsumas, noras pabendrauti ir fotografuotis su karo istorijos klubų dalyviais. Kviečiame dalyvauti miestiečius ir svečius renginiuose prisimenant 1812 metus, o vėliau Rasų šventė! Juo labiau ruošiasi atvažiuoti daug turistų iš Prancūzijos, Lenkijos, Rusijos, šiuo klausimu daug dirba miesto turizmo firmos.
1812 M. PRANCŪZIJOS KARIUOMENĖS KATASTROFA KAUNE
Po 1812 m. Birželio mėnesį puikiai organizuoto prancūzų kariuomenės persikėlimo per Nemuną didesnė dalis karininkų ir kareivių tikėjosi sėkmingo karo su Rusija pabaigos.
Prancūzijos kariuomenės pagrindiniams korpusams nužygiavus tolyn į Rusijos imperiją, Kauno gyventojai galėjo grįžti į miestą. Tuo laiku mieste buvo apie 600 pastaų, iš kurių net 60 mūrinių, taip pat septyni vienuolynai ir septynios bažnyčios. Apie 5 tūkst. gyventojų. Imperatorius Napoleonas gerai suprato miesto strateginę reikšmę, ypač aprūpinant nužygiavusią kariuomenę ginklais, šaudmenimis, maistu.
Kauno komendantu buvo paskirtas generolas J. Tareras, paprefekčiu – Raudondvario žemių savininkas grafas Jurgis Zabiela. Igulos pagrindą sudarė atskirtas nuo III korpuso 129-asis pėstininkų pulkas.
Imperatorius komendantui įsakė revizuoti vienuolynus ir juose įrengti ligonines, kurios galėtų priimti 4tūkst. sužeistų ir ligotų karių. Bažnyčios paverstos įvairiais sandėliais, vienoje iš jų buvo laikomi dezertyrai ir rusų karo belaisviai.
Svarbią vietą užėmė miesto uostas, į kurį iš Tilžės laivais gabeno viską, ko reikėjo kariuomenei. Vėjuotu metu laivai plaukdavo su burėmis, nesant vėjo, laivams vilkti iš vietinių gyventojų buvo sudarytos komandos po 100 žmonių. Jau pirmomis dienomis Kaunas pradėtas stiprinti. Įrengti tiltų per Nemuną ir Nerį prieštilčiai, ant kurių stovėjo po keturis artilerijos pabūklus. Vėliau nuo Nemuno iki Neries iškasti grioviai ir pastatytos nusmailintų ąžuolinių rąstų tvoros. Įrengtuose redutuose stovėjo 6 artilerijos pabūklai ir dvi haubicos. Redutai buvo įrengti taip pat Žaliakalnyje ir Aleksote. Miestas buvo paruoštas gynybai (vėliau rusų valdžia visus įtvirtinimus nugriovė).
Tačiau įgula labai susilpnėjo. 129-asis pėstininkų pulkas (papildytas 500 lietuvių rekrutų) išvyko į frontą. Liko vienas Reino konfederacijos batalionas ir viena artilerijos kuopa.
Kasdien kauniečiai matė mieste apsistojusius prancūzų dalinius, žygiuojančius į rytų pusę, ir labai nustebo pamatę nuo Vilniaus pusės atvykstantį imperatorių Napoleoną, o netrukus ir apdriskusią minią.
Po nesėkmingų kovinių operacijų centrinėje Rusijoje prancūzų kariuomenė buvo priversta trauktis savo pačios nuniokotu keliu. Prasidėjo šalčiai, nuolatiniai kazokų antpuoliai ir persekiojanti rusų kariuomenė tirpdė prancūzų korpusus, divizijas. Imperatorius Napoleonas I suprato, kad anksčiau ar vėliau įvyks katastrofa, todėl reikėjo galvoti apie greitą naujos kariuomenės organizavimą, su kuria būtų galima išsaugoti Prancūzijos imperijos autoritetą ir šlovę.
1812 m. gruodžio 5 d. jis paliko kariuomenę ir išvyko iš Smurgainių. Gruodžio 7 d. anksti rytą atvyko į Kauną. Trumpai pabuvęs Kaune, imperatorius pervažiavo tiltu per Nemuną ir turėjo sustoti prie senojo kelio, kuris vedė stačiu šlaitu į Aleksotą. Karietoje buvę artimi pakeleiviai išlipo ir stūmė karietą į kalną. Imperatorius per Garliavą tos pačios dienos vakare atvyko į Marijampolę.
Prancūzijos imperatoriui pasisekė sėkmingai pervažiuoti Lietuvą. To negalima pasakyti apie kariuomenę, kurios laukė tragiškas likimas. Gruodžio 10 d. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, prancūzų daliniai su artilerija, iždu, vežimais stengėsi ištrūkti iš miesto pro Kauno vartus prie Panerių kalvų. Tačiau dėl slidžių šlaitų bei karių ir arklių nusilpimo teko beveik visą aretileriją, vežimus, dalį iždo palikti kazokams ir patiems gelbėtis. Tie, kurie išsigelbėjo, žygiavo Vievio link, kur jų laukė paskutiniai žiaurūs išbandymai. Padidėjo šalčiai, prasidėjo pūgos. Vievyje būdamas vienas aukštas karininkas rašė: „ Atvyko gen. L. Luazono vadovaujama 34-oji divizija, kurią prieš tris dienas Vilniuje sudarė 6 tūkst. karių. Ši divizija neteko visos artilerijos. 113-ojo linijinio pėstininkų pulko, kurio didesnę dalį sudarė florentiečiai, beliko 120 karių”. Rusams pasirodžius prie Vievio, prancūzų kariuomenės likučiai buvo priversti trauktis Kauno link. Kariai buvo labai išalkę ir sušalę. Bado verčiami, jie valgė dvėseną, su sniegu sumaišytas žmonių arba arklių išmatas, sveikesnieji pjaustė nusilpusių arba mirusių draugų kūnus ir laužuose kepė. Sušalusieji ieškojo bent kiek šilumos, radę laužą, slinkdavo prie jo, norėdami sušilti skruostus pasilenkdavo ir užsidegdavo plaukai, nušalusieji kojas tiesiog lipdavo ant laužo ir užsidegdavo kaip fakelas. Tylą nutraukdavo išprotėjusių karių juokas.
Reikėtų pasakyti, kad rusų kariuomenė taip pat kentėjo, nors rusų istorikai apie tai dažnokai nutyli. Jos kariai buvo prastai apsaugoti nuo šalčių, kas su milinėmis, kas su puskailiais, veidai apgaubti skudurais. Kiek geriau buvo apsirengę karininkai, bet ir jie ėjo pėsti, vesdamiesi žirgus, nes jojant pradėdavo stingti kūnas. Daugelis karių nušalo galūnes, susirgo ir atsiliko. Iš Tarutino rusų armija išžygiavo turėdama 97112 karių. Vilnių pasiekė 27464, kiti susirgo, sušalo, žuvo mūšiuose su prancūzais, iš 622 artilerijos pabūklų Vilnių pasiekė 200. Rusų daliniai taip pat badavo, vieno liudininko teigimu, nuo lapkričio 7 iki 29 d. nematė duonos, kuopose liko po 20-25 karius, pulkuose po 200. Arkliai iš bado uodegas vienas kitam nukąsdavo.
Gruodžio 12 d. visa besitraukiančios kariuomenės atsilikusi dalis pasiekė Kauną. Čia buvo didelės ginklų, drabužių, maisto, svaigiųjų gėrimų atsargos. Nedideliame mieste sušalę ir išalkę kariai sukėlė didžiausią netvarką. Jie pradėjo plėšti sandėlius. Ypač romo ir degtinės. Svaigieji gėrimai pradėjo lietis upeliais, išvargę kariai gėrė be saiko, čia pat krito ir neatsikėlė, kiti nešėsi gėrimus į namus, kur girtuokliaudami juos uždegė ir kartu sudegė. Mieste prasidėjo gaisrai.
Gruodžio 11 d. prie Kauno pasirodė pirmieji kazokų patruliai, kurie, persikėlę per Nemuną, puldinėjo pagrindinį kelią, einantį per Aleksotą. Taip per susidūrimą Aleksote žuvo medicinos generolas Ori.
Gruodžio 12 d. imperatoriaus įsakymu paliktas vadovauti kariuomenės likučiams maršalas J. Miuratas sukvietė karo tarybą. Miesto gynyba buvo pavesta legendinei asmenybei maršalui M. Nėjui. Komendantu paskirtas generolas F. Žeraras, jam padėjo generolai J. Maršanas ir L. Luazonas. Įgulą sudarė apie 1 tūkst. karių, tačiau gruodžio 13 d. buvo telikę (kiti išbėgiojo) 300 iš 29-ojo linijinio pėstininkų pulko ir 80 iš reiniečių bataliono.
Gruodžio 13 d. prie Karmelitų vienuolyno pasirodę generolo M. Platovo kazokų avangardiniai daliniai išdėstė artileriją (patrankas vežė rogėmis) ir pradėjo apšaudyti įtvirtinimus. Vilniaus vartus gynė reiniečių kuopa, vadovaujama kapitono Barckhauseno. Vienas kazokų patrankos sviedinys atsimušė į tvoros rąstą ir nutraukė kapitonui koją. Karininkas išsitraukė pistoletą ir čia pat nusišovė. Pamatę, kad jų vadas negyvas, reiniečiai metė ginklus ir ėmė bėgti. Šalia buvęs artilerijos karininkas įsakė savo artileristams vinimis užpleituoti pabūklus ir trauktis. Tačiau netikėtai pasrodė maršalas M. Nėjus, kuris liepė kariams grįžti, pats pagribė šautuvą ir pradėjo šaudyti į artėjančius kazokus. Atskubėjo generolas F. Žeraras su 30 granadierių. Sutartinė pėstininkų ugnis ir maršalo drąsa privertė kazokus atsitraukti. Maršalas M. Nėjus pulkininkui Noeliui įsakė 3 pabūklus užkelti ant Ąžuolyno (Žaliakalnio) kalno. Sėkmingai užkeltas pabūklas pirmąja salve sudaužė vieną kazokų pabūklą, stovėjusį prie Karmelitų vienuolyno. Kazokai nutraukė puolimą. Persigrupavę jie persikėlė per Nemuną ir pradėjo pulti Aleksoto link. Prie šlaito, kurį kirto kelias į Garliavą, susigrūdo vežimai, juose buvo 16 dėžių su 4 mln. frankų. Jas pavyko išgelbėti tik traukinatis iš Vilniaus. Kelias buvo slidus, kad net 24 arkliai negalėjo užtraukti patrankos. Pulkininkas de Heringenas, kuris vadovavo likusio iždo išvežimui, nepasimetė, surado septynerias roges ir jomis išvežė didesnę dalį dėžių, bet keliatą jų reikėjo palikti. Jas išplėšė besitraukiantys prancūzų kariai.
Kazokams pradėjus supti Kauno miestą, kariai, kurie dar buvo nepersikėlę, metėsi prie pontoninio tilto prie Vytauto bažnyčios. Ten susidarė didžiausia grūstis. Prieš keletą dienų užšalusį Nemuną ties Kaunu perėjo žymūs lenkų karininkai: generolas J.H. Dambrovskis (lenkų legionų įkūrėjas prancūzų kariuomenėje), papulkininkiai K. Kolančkovskis, L. Urmovskis, S. Chlapovskis. Nors lietuvių pulkai sėkmingai pasitraukė į Varšuvą kitu keliu, bet nemažai lietuvių karių ir karininkų dėl įvairių priežasčių buvo priversti trauktis ir per Kauną. Kai kurie iš jų prie miesto ar mieste buvo sužeisti, pavyzdžiui, 19-ojo lietuvių pėstininkų pulko kapitonas Boguskas, leitenantas Lovickas, 20-ojo lietuvių ulonų pulko leitenantas Klučenskis, lietuvių jėgerių (šaulių) batalionų karininkai, kapitonai Karšinckis, Sulkovskis, leitenantas Mirskis (pavardės imtos iš prancūzų dokumentų).
Gruodžio 13 d. vakare maršalas M. Nėjus su keliais šimtais karių persikėlė per Nemuną ir pasuko Zapyškio link, palikdami degantį ir nuo lavonų dvokiantį miestą.
Gruodžio 14 d. kazokai užėmė Kauną. Jiems atiteko didelis karo grobis: 28 artilerijos pabūklai (iš jų 10 buvo išvežta į Novočerkaską), 100 prūsiškų vežimų, 420 kitokių vežimų, daug kitokio turto. Jo nemažai surado kauniečių Drageto, Eseno, Kazlausko, Osakausko namuose. Sudegintoje Vytauto bažnyčioje aptikta apie 70 tūkst. sudegusių šautuvų. Kauno policininkas Jablonskis paslėpė nuo prancūzų sunaikinimo didžiulį kiekį šovinių ir kito turto, kurį perdavė generolui grafui M. Platovui.
Kaune į rusų nelaisvę pateko 1257 Prancūzijos kariai, 114 karininkų, iš jų 6 pulkininkai. Mieste nuo gaisro sudegė 5 bažnyčios ir vienuolynai, devyni mūriniai ir 45 mediniai pastatai.
Miesto pirmuoju komendantu buvo paskirtas Arzamasko dragūnų pulko majoras Aršukovas, kuriam buvo pavesta pirmiausia sutvarkyti miestą, pašalinti iš jo lavonus. Pastaroji problema buvo gana „sėkmingai” išspresta. Nesurinkus pakankamai žmonių kasimo darbams, o žemė buvo labai įšalusi, apie 15 tūkst. lavonų netoli Vytauto bažnyčios buvo pakišti po Nemuno ledu (šio rašinio autoriui tai patvirtino 1981 m. gauta sauja įvairių prancūziškų sagų, kurias atnešė moksleiviai, radę jas Nemuno krante netoli Vytauto bažnyčios). Taip „palaidoti” lavonus bandyta ir Vilniuje, bet valdžia laiku susigriebė ir uždraudė. Todėl Kauno senamiestyje, centre prancūzų laidojimo vietų nerandama.
Karas, kurį Prancūzija pralaimėjo, baigėsi visiška katastrofa. Ją galima suskirstyti į tris etapus. Pirmas – lapkričio 26-27 d. prie Berezinos, antras – gruodžio 10d. Vilniuje, trečias – gruodžio 13-14 d. Kaune.
Arvydas Pociūnas
Vytauto didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas
