Savaitgalį Kaune prasidėjo „Sugiharos savaitė“, skirta pagerbti japonų diplomatą Čijunę Sugiharą, 1939-1940 m. gyvenusį Kaune ir kartu su olandų konsulu Jan Zvartendijk čia išdavusį „Vizas gyvenimui“. Jos išgelbėjo ne mažiau kaip 6 tūkst. žydų.
Šiai asmenybei pagerbti rugsėjo 2-9 d. Kaune pirmą kartą vyksta renginių ciklas, vienijantis lietuvių, japonų ir žydų tautas. Visą savaitę Kaune šių trijų tautų menininkai susitinka bendruose kūrybiniuose projektuose, o mokslininkai diskutuoja apie laikmetį, humanizmą bei toleranciją autentiškose to meto Kauno erdvėse.
Gyventojai ir miesto svečiai supažindinami su Japonijos kultūra, vyksta nemokami muzikiniai koncertai, simpoziumas, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės.
Portalas „Kas vyksta Kaune” kalbina vieną iš šio renginių ciklo organizatorių VDU Azijos studijų centro vadovą dr. Aurelijų Zyką.
– Ko galime iš šios asmenybės pasimokyti?
– Su Č. Sugiharos istorija yra pirmiausia siejamos humanizmo ir tolerancijos temos. Pasaulyje prieš beveik 80 metų tautos ruošėsi karui, virė tarpusavio neapykanta, labai lengvai suvešėdavo diskriminacijos bei pykčio apraiškos. Tuo metu kiekvienam buvo labai lengva paslysti, nusižengti žmoniškumo vertybėms ir nueiti kartu su masėmis, skanduojančiomis nacistinius šūkius.
Nepaisant to, ar kaip tik dėl to, visoje to meto Europoje atsirado tokie humanizmo grynuoliai kaip O. Šindleris, R. Valenbergas, Č. Sugihara, Ho Fengšanas ar J. Zvartendijkas, kurie nepasidavė bendroms tendencijoms, ir ryžosi eiti prieš srovę: ne persekioti kitą, o jį išgelbėti, nes žmogaus gyvybė yra viena didžiausių vertybių.
Šiame laiko taške esame nedaug nutolę nuo tuometinės situacijos. Arba galbūt apsukę istorijos ratą vėl grįžtame į neapykantos fazę. Stebime etninius ir religinius karus, pabėgėlių krizes, baiminamės dėl savo asmeninio saugumo ar tautos bei civilizacijos išlikimo, todėl pamokos, kurių mokėsi pasaulis prieš 80 metų yra aktualios ir mums. Net labai aktualios.
– Koks Č. Sugiharos palikimas Kaunui, jaunajai kartai?
– Aš sakyčiau, kad palikimas yra svarbus ne tik Kaunui, bet visai Lietuvai, Japonijai, žmonijai. Štai dėl ko pastaruoju metu svarstoma Sugiharos sąrašą įtraukti į UNESCO Pasaulio atminties paveldą. Sugiharos dėka Kaunas gali būti minimas greta Vienos, Budapešto ar Krokuvos, nes čia gimė viena garsiausių ir gražiausių Antrojo pasaulinio karo istorijų.
– Kodėl šiai asmenybei suteikiama tokia svarba ir skiriama visa „Sugiharos savaitė“?
– Negaliu sakyti, kad mes, organizatoriai, sėdėjome ir racionaliai rinkome geriausius kandidatus, kurių vardu galėtume pavadinti festivalį, turbūt tuo man ir patinka šis renginys. Jo idėja gimė spontaniškai, prieš gerus metus su bendraminčiais sėdint prie rytinės kavos puodelio „Hof” viešbutyje. Bet kažkaip panašios iniciatyvos gana panašiu metu ėmė belstis į duris: iš Japonijos ambasados, iš Izraelio, iš japonų menininkų bendruomenių, netgi iš japonų dažytojų, kurie netikėtai pasisiūlė perdažyti Č. Sugiharos muziejų… Ir tada pagalvojome, kodėl gi ne? Č. Sugihara sujungė skirtingas tautas, sujunkime jas čia, Kaune, dar kartą!
Nors Kauną su Japonija dar iki karo jungė nemažai įdomių asmenybių ir, beje, jas irgi pristatysime Sugiharos savaitės metu, Čiunė Sugihara kol kas yra žymiausia tarp jų ir turbūt neatsitiktinai: už jo slepiasi daug gilių ir nuoširdžių idėjų, randančių atsaką kiekvieno žmogaus širdyje. Kaip sakė viena iš festivalio dalyvių Bela Shirin, nesaugiame XXI amžiuje mes susirenkame kalbėti apie humanizmą, toleranciją ir taiką. Ir tai vyksta Č. Sugiharos istorijos dėka.
– Kuriose dar šalyse šis asmuo gerai žinomas, nusipelnęs?
– Č. Sugiharos istorija turbūt ir yra tuo nuostabi, kad ji susieja labai daug tautų. Kuo labiau į ją giliniesi, tuo labiau supranti, kokio plataus masto asmenybė tai buvo. Iki šiol labai daug dėmesio skyrėme Č. Sugiharai kaip tiltui tarp Lietuvos ir Japonijos. „Sugiharos savaitės” idėjoje įvedame ir trečiąjį dėmenį – žydus. Tačiau einant gilyn, į Sugiharos istoriją įsipina Mandžiūrija (Kinija), kur jis studijavo ir dirbo; Nyderlandai su konsulu Zvartendijku; čia įsipina ir Lenkija, iš kurios žydai migravo; Rusija (tuometinė Sovietų Sajunga), per kurią jie migravo naudodamiesi Gyvybės vizomis. O kur dar daugybė pasaulio valstybių, kuriose išgelbėtieji žydai rado savo namus: nuo Kanados iki Pietų Afrikos ir Australijos.
Ir… Visas šias šalis bei bendruomenes sieja viena istorija ir jos veiksmo vieta – Kaunas.
– Kuo jums svarbu pagerbti šį asmenį, kas jame labiausiai gerbtina?
– Man, kurio darbas ir gyvenimas visada yra būti tarp kultūrų ir tautų, asmeniškai Č. Sugihara labiausiai imponuoja kaip žmogus sukūręs tiltus. Jis buvo diplomatas pačia tikrąja prasme. Ne ministerijos biurokratas, turėjęs kruopščiai pildyti ir antspauduoti dokumentus bei laukti nurodymų iš viršaus, bet žmogus, suvienijęs tautas ir neapykantos jūroje sukūręs taikos salą.
Labai džiaugiuosi Sugiharos fondo ir muziejaus vykdoma švietėjiška veikla plėtojant Č. Sugiharos žinomumą pasaulyje, bet labai norėtųsi, kad mūsų užmojai neapsiribotų vien istorijos užfiksavimu ar kulto objektų sukūrimu. Idėjos turi tarnauti visuomenei, kurti ateitį. Štai dėl ko fondas organizuoja Tolerancijos dienas. Štai dėl ko Azijos studijų centre, kuris anksčiau irgi buvo įsikūręs senojo konsulato patalpose, mes stengiamės didinti supratimą tarp kultūrų, skatinti toleranciją ir ugdyti naują, atvirą pasauliui, kartą… Darbas nelengvas, iššūkių daug. Tačiau taip jaučiamės savaip prisidedą prie Č. Sugiharos pradėto darbo.
„Sugiharos savaitės“ renginių ciklo programą rasite čia bei čia.
