108 metų Lietuvos ekonomikos DNR: nuo bekono iki lazerių

Šių metų vasario 16-ąją, minėdami 108-uosius Lietuvos valstybės atkūrimo metus, galime pasidžiaugti augančia ir aukštą pridėtinę vertę kuriančia Lietuvos ekonomika. Vis dėlto šiuolaikinės pažangios, technologijomis ir inovacijomis grįstos ekonomikos, nors ir besiskiriančios savo struktūra, užuomazgomis galima laikyti tarpukario Lietuvą, praneša Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIMIN).

Tarpukario Lietuvos ekonomikos raidą, jos reikšmę dabartinės modernios Lietuvos ekonomikai ir šių skirtingų laikotarpių mūsų valstybės ekonomikų paraleles pateikia Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ekonomistas Titas Budreika.

Analizuodami tarpukario Lietuvos ekonomikos DNR, atspirties tašku galime laikyti XX amžiaus pradžią. Istorikas dr. Gediminas Vaskela yra apskaičiavęs, kad iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m., Lietuvos pramonės produkcija buvo 2,6 karto mažesnė nei Estijoje ir net 7,5 karto mažesnė nei Latvijoje.

Startinė pozicija buvo nepavydėtina – Lietuva buvo agrarinis rusijos imperijos užkampis, nuniokotas karo. 1918 m. Vasario 16 d. įvykęs nepriklausomybės paskelbimas ir po to sekę ekonominiai pokyčiai iš esmės keitė Lietuvos ekonomikos būklę.

Esminiu lūžio tašku tarpukario Lietuvos ekonomikos raidai tapo 1922 m. Žemės reforma. Ją įgyvendinant, buvo ne tik išdalintos dvarų žemės savanoriams ir mažažemiais, bet ir sukurtas naujas ekonominis vienetas – į rinką orientuotas šeimos ūkis.

Tačiau vien žemės reformos nepakako – reikėjo ir struktūros. Čia esminį vaidmenį atliko kooperatinė ekonominė sistema, kurios svarbiausiomis įmonėmis buvo „Pienocentras“ ar „Lietūkis“. Ši sistema sugebėjo konsoliduoti smulkių ūkininkų produkciją ir užtikrinti aukštą eksporto kokybę.

„Šio modelio sėkmę geriausiai iliustruoja Lietuvos „svoris“ pasaulinėje rinkoje. 1928 m. Lietuvos užimama pasaulio prekybos dalis buvo apie 0,08 proc., o 1937 m. ji jau siekė 0,14 proc. Svarbu pažymėti, kad šis augimas vyko pasaulinės Didžiosios depresijos metais, kai bendra tarptautinė prekyba traukėsi. Tad galime pasidžiaugti, kad Lietuvos ekonomika šiuo laikotarpiu buvo išskirtinai atspari“, – teigia Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ekonomistas T. Budreika.

„Lygindami tarpukario Lietuvos ekonomikos augimą su šiandieniniais procesais, matome įdomią paralelę. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2013 m. Lietuva užėmė apie 0,1 proc. pasaulio rinkos, o dėl pastarojo dešimtmečio eksporto šuolio šis rodiklis pakilo iki 0,16 proc. Taigi tiek tarpukariu, tiek šiandien, mūsų lyginamasis svoris pasaulio prekyboje yra stebėtinai panašus, tačiau pati struktūra pasikeitė neatpažįstamai“, – teigia T. Budreika.

Pasak T. Budreikos, tarpukariu vykusi Lietuvos ekonomikos transformacija leido mūsų šaliai pasiekti spartų ekonominį augimą ir mažinti atsilikimą nuo kaimynų, o dabartinis ekonomikos augimas sudaro sąlygas netgi aplenkti kaimynines valstybes.

Remiantis prof. Zenono Norkaus skaičiavimais, nors 1918 m. Lietuva atsiliko nuo kaimynių, tarpukariu mūsų ekonomika augo sparčiau nei Latvijos ar Estijos. Jei nepriklausomybės pradžioje atsilikimas nuo pramoninės Latvijos buvo matuojamas kartais, tai 1938 m. BVP vienam gyventojui atotrūkis buvo drastiškai sumažintas.

Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais Lietuva pagal BVP vienam gyventojui jau buvo pasivijusi Lenkiją, Bulgariją, Portugaliją ar Ispaniją bei priartėjusi prie Estijos lygio, įrodydama, kad pasirinktas agrarinio eksporto modelis buvo efektyvus.

Tarpukario Lietuvos ekonomika rėmėsi principu „Lietuva – Europos maisto tiekėja“. Daugiau nei pusę eksporto sudarė sviestas, bekonas, linai ir sėklos. Pramonė taip pat buvo tiesiogiai susijusi su žemės ūkiu: 50 proc. jos sudarė maisto apdirbimas, ir tik nedidelę dalį tekstilė ar drabužiai. Tai suformavo istorinę atmintį, kad esame „žemdirbių tauta“.

„Realybė šiandien kitokia. Tiesiogiai žemės ūkyje sukuriame tik apie 2,7 proc. BVP, o su maisto pramone – dar apie 3,1 proc. Šiandienos Lietuva keičia „maisto eksporto“ modelį į aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Mes vis dažniau eksportuojame ne žaliavas, o galutinius inžinerinius produktus, tokius kaip lazeriai ir elektronika, bei paslaugas – IT, „Fintech“ ar transportą“, – sako ekonomistas T. Budreika.

Visgi, geopolitinė prekybos kryptis išlieka ta pati. Tarpukariu mūsų pagrindinės rinkos buvo Jungtinė Karalystė bei Vokietija. Šiandien Vokietija yra antra pagal dydį mūsų rinka, o Jungtinė Karalystė – septinta. Istorija rodo, kad Lietuvos ekonominė sėkmė visada priklausė nuo gebėjimo integruotis į Vakarų tiekimo grandines – ar tai būtų maistas 1930-aisiais, ar technologijos 2020-aisiais.

Nors žinios apie tarpukario Europos ūkį yra fragmentiškos, „Maddison“ projekto rekonstruoti duomenys apie BVP vienam gyventojui atskleidžia įspūdingą tendenciją. 1913–1938 m. laikotarpiu Lietuvos ekonomika tarp 32 Europos valstybių augo bene sparčiausiai – net 57 proc., kai kitų šalių vidurkis tesiekė 32 proc. Ši dinamika atsikartoja ir šiandien: pastaruosius 25-erius metus Lietuvos ekonomikos augimo tempas vėl yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje.

Minėdami 108-ąjį Lietuvos valstybės atkūrimo gimtadienį – itin aiškiai matome, kad mūsų šalis tapo ekonomiškai stipri, brandi, demokratiška, atsakinga ir į ateitį žvelgianti valstybė.