Pereiti prie turinio
Asociatyvi / Ž. Gedvilos, BNS nuotr.
Asociatyvi / Ž. Gedvilos, BNS nuotr.

Psichiatrė apie priklausomybę lydinčią izoliaciją: gėda skatina slėptis nuo artimųjų

SveikatapagalKas vyksta Kaune
Priklausomybę patiriantis žmogus gali atsitraukti nuo aplinkinių tuomet, kai slėpti ligą darosi vis sunkiau, tačiau pripažinti problemą ir kreiptis pagalbos jis dar nepasirengęs. Gydytoja psichiatrė, klinikų „Lotus Medica“ ir „Tėkmė“ vadovė Ieva Šveikauskienė atkreipia dėmesį, kad už tokio atsiribojimo dažnai slypi gėda, kaltė ir baimė atskleisti tikrąjį problemos mastą.
Pasak gydytojos, gėda ir kaltė gali tapti kasdieniais priklausomybę patiriančio žmogaus palydovais. Šie jausmai skatina užsisklęsti, vengti pokalbių ir atidėlioti pagalbos paieškas.
„Kai žmogus gyvena gėdoje, tarkim, dešimt metų, jisai gali nebeturėti nė vieno artimo žmogaus, jisai turi tik savo ligą, savo ligos mechanizmą ir savo ritualus, kuriais jisai vadovaujasi“, – sako I. Šveikauskienė.
Atsitraukimas kurį laiką leidžia ir toliau tęsti priklausomą elgesį, išvengiant aplinkinių klausimų. Gydytoja pateikia lošiančių žmonių pavyzdį – jie gali vengti artimųjų, kad nereikėtų atskleisti praloštų sumų. Atsiribojęs žmogus taip pat gali save įtikinėti, kad gyvendamas vienas niekam nebekenkia.
Tačiau, pasak psichiatrės, izoliacija pati savaime tampa rizikos zona. Vienišumas, jausmas, kad esi niekam nereikalingas, gali mažinti norą spręsti problemą. Gydytoja įvardija ir galimas pasekmes – depresiją, nerimą, savižudiškas mintis bei elgesį, stiprėjančius impulsus ir kitas priklausomybes.
Artimiesiems svarbu saugoti save ir išlaikyti galimybę susikalbėti
Priklausomybė paliečia visą šeimą, todėl, gydytojos teigimu, artimiesiems kartais būtina atsitraukti ir nustatyti ribas. Vis dėlto ji ragina išlaikyti ryšį, kuris galėtų padėti žmogui tuomet, kai šis bus pasirengęs priimti pagalbą.
„Atsitraukti yra sveika, bet visiškai nepalikit, nes mes niekada nežinom, kada žmogui ateis momentas, kad jisai gal šiandien jau kalbės apie tai, gal šiandien jau ateis pas gydytojus, psichologus ar kitus specialistus“, – kalba I. Šveikauskienė.
Esminiu postūmiu kartais tampa pokalbis. Jį pradėti gali ir šeimai nepriklausantis žmogus, nes artimiesiems dėl susikaupusio skausmo bei emocijų ramiai kalbėtis būna sunku.
Pasak psichiatrės, pradėjus pripažinti ligą ir priimti pagalbą, atsiranda daugiau atvirumo. Įvardyta gėda pamažu praranda savo galią, todėl net ir po ilgesnio atsiribojimo pasiūlymas pasikalbėti gali būti reikšmingas.
Lažinamės?

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Populiariausi straipsniai

Loading